Žemės planetos krachas jau arti?

Mokslininkai skaičiuoja, kad 2025-aisiais žmonės bus radikaliai pakeitęs pusę viso žemės paviršiaus, ir tai esą yra ta kritinė riba, po kurios ekologiniai ir klimatologiniai procesai gali būti nebesustabdomi.

 

Jau dabar kai kuriuose planetos teritorijose gyventi darosi neįmanoma, tačiau kas mūsų laukia ateityje, jei ir toliau nieko nekeisime – ledynmetis, sausra ar kažkas visiškai naujo, ko planeta dar nepatyrė?

 

Ko laukti ateityje, jei ir toliau taip sparčiai keisime savo planetą? Mokslininkai svarsto ne vieną ateities scenarijų, o tai, aišku, įkvėpia kino kūrėjus – išdžiūvusios upės, visa naikinantys uraganai, nesuvaldomi potvyniai ar net būtinybė ieškoti kitos vietos žmonijai.

X
f
Prisijunk prie mūsų ir Facebook'e! Spausk

 

Pasaulio galingiesiems, rodos, tai lieka tik fantastikos žanras, tuo metu klimatologai, ekologai ir kitų sričių mokslininkai perspėja, kad laiko esminiams pokyčiams lieka vis mažiau.

 

Praėjusį mėnesį moksliniame žurnale „Nature“ pasirodė Kalifornijos universiteto profesoriaus Anthony Barnosky ir dar dvidešimties autorių bendras straipsnis, kuriame teigiama, jog šiuo metu dėl žmogaus veiklos jau yra pakeista apie 43 proc. žemės paviršiaus ir skaičiuojama, jog situacijai nesikeičiant 2025 metais bus pasiekta kritinė 50 proc. riba.

 

„Spartesnė klimato kaita, augantis žemės paviršiaus trikdymas, tam tikrų gyvybės rūšių nykimas – akivaizdu, kad artėja kažkas ypatingo“, – teigia A. Barnosky.

 

Minėto straipsnio autorius A. Barnosky universiteto bendruomenei skirtame interviu sako, kad kritinius momentus planeta jau yra išgyvenusi ir anksčiau, tačiau šį kartą mes turime galimybę tai atpažinti, tirti ir galbūt net užbėgti už akių.

 

„Jau pasiekėme tokį tašką, kai būtina planuoti toli į ateitį ir judėti tinkama linkme. Mūsų veiksmai turi pasekmes. Šiais laikais mokslas padeda jas suprasti, todėl galime kurti programas, kad išlaikytume tokią gyvenimo kokybę, kokią turime šiandien. Tikiu, kad kai žmonės suvoks, kokia tai svarbi problema ir kad esame lemtingoje kryžkelėje, sugebėsime susitelkti ir priimti tinkamus sprendimus“, – kalbėjo mokslininkas.

 

Straipsnis pasirodė birželio pradžioje, lyg tyčia prieš Jungtinių Tautų tvarios plėtros konferenciją Rio de Žaneire, tačiau jame dėstomos grėsmės susitikimo dalyvių neįbaugino, ir jokių teisiškai įpareigojančių susitarimų nebuvo pasiekta.

 

Lietuvos delegacijoje Rio de Žaneire dalyvavusi Aplinkos ministerijos Ekonomikos ir tarptautinių ryšių departamento direktorė Vilija Augutavičienė sako, kad Europos Sąjungos šalys norėtų stipresnių aplinkosauginių institucijų, kurios galėtų kontroliuoti valstybių politiką, tačiau tam priešinasi tiek neturtingos valstybės, tiek ir kai kurios ekonomiškai stiprios šalys.

 

„Tenka apgailestauti, kad nebuvo priimti rimti sprendimai, kurių tikėjosi Europos Sąjungos šalys. Besivystančios šalys bijo, kad jei atsirastų tokia stipri organizacija, tai reikštų, kad ji turėtų visus įgaliojimus vertinti jų pažangą, teiki rekomendacijas, o tie tikslai būtų privalomojo pobūdžio. Tam jos vienareikšmiškai nepritaria. Išsivysčiusios šalys, ta pati Amerika ar Kanada, nepritaria, nes nenori, kad peržiūros ir priežiūros mechanizmai būtų įteisinti. Tai yra pagrindinis dalykas, dėl ko aplinkosauga šiandien yra silpnoji grandis darnaus vystymosi kontekste“, – kalbėjo V. Augutavičienė.

 

„Reikia prisiminti, kad aplinkosauginė politika kaip viešosios politikos sritis yra pakankamai jauna. Aplinkosauginė politika skaičiuoja tikriausiai tik kokius 40 metų, todėl rezultatai yra vertinami labai neigiamai. Iš 90 užsibrėžtų tikslų per šitiek metų pasiekti tik keturi“, – pastebi Jungtinių Tautų aplinkosaugos programos bendradarbė ir Vidurio Europos universiteto doktorantė Nora Mžavanadzė.

 

Pramonėje jau nebenaudojami ozono sluoksnį ardantys junginiai, iš benzino pašalintas švinas, užtikrintas švaraus geriamojo vandens tiekimas bei skatinami moksliniai tyrimai jūrinių ekosistemų taršai mažinti.

 

Pasak N. Mžavanadzės, visi šie tikslai pasiekti, nes buvo sąlyginai paprasti, tuo metu didžioji dalis likusių uždavinių kelia daugybę prieštaravimų ir reikalauja sunkiai pasiekiamo viso pasaulio bendruomenės vieningumo.

 

„Kiekvienais metais girdime iš žiniasklaidos, kad štai eilinį kartą dėl klimato kaitos nepavyko susitarti. Bet štai vienas aspektas, kad būtų galima įsivaizduoti, kaip sunku šitą susitarimą pasiekti. Ozoną ardančių medžiagų gamyba užsiėmė keletas įmonių. Tai reiškia, kad sukontroliuoti ir sutarti su keliais objektais yra daug lengviau. Dabar įsivaizduokime, kiek yra veiksnių, veikėjų, kurie prisideda prie anglies dvideginio ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo pasaulyje. Tai reiškia, kad esame 7 milijardai, o gal net ir daugiau.

 

Tad įsivaizduokite, kaip sunku susitarti, kai susirenka valstybių vadovai, kurių valstybių išsivystymo lygis yra skirtingas, galios centrai yra skirtingi. Aišku, didžiosios valstybės visos plėšosi, nori būti tuo galios centru, o kas pagalvos apie mažytes valstybes, kurios kažkur Ramiajame vandenyne galbūt jau dabar skęsta“, – kalbėjo N. Mžavanadzė.

 

Neseniai parengtoje jau penktojoje Pasaulio aplinkosaugos būklės atskaitoje teigiama, kad mažai pasistūmėta klimato kaitos, dykumėjimo ir žuvų išteklių apsaugos srityse, o kai kur situacija net dar blogėja. Ataskaitos autoriai įspėja, kad jei dabartinės ekonominės ir socialinės tendencijos nesikeis, žmonija gali negrįžtamai sužaloti gyvybę palaikančia ekosistemas.

 

„Tam tikrų Ramiojo vandenyno salų gyventojai, jų politikai jau atvirai ieško nusipirkti žemės plotą, į kurį jie galėtų jūrai kylant persikraustyti. Įsivaizduokite, ką tai reikštų. Kita vertus, mano kolegos tyrinėja pirmus klimato kaitos pabėgėlių atvejus, kur žmonės tiesiog nebegali išgyventi savo teritorijose, kuriose tūkstantmečiais, šimtmečiais gyveno jų protėviai. Tos žemės, ekosistemos tampa visiškai nebegyvenamos arba sumažėja kokių nors išteklių, pavyzdžiui, vandens“, – pasakojo N. Mžavanadzė.

 

Vilniaus universiteto profesorius, klimatologas Arūnas Bukantis sako, kad apie ateitį galima spėti pagal šalis, kuriose beveik visas žemės paviršius jau yra paveiktas žmogaus. Ten vykstantys procesai plis ir į kitas teritorijas.

 

„Pirmoje vietoje čia būtų Jungtinė Karalystė, toliau Airija, Danija, Moldova, Nyderlandai, Kuveitas ir Haitis. Šiose šalyse 98–99 proc. paviršiaus jau pakeista: iškirsti miškai, kurie paversti ganyklomis, kaip Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, arba tiesiog dirbamais žemės laukais, pievomis, kaip Danijoje, Moldovoje. Nyderlanduose nusausintos pelkės, iš jų taip pat padaryti dirbami laukai. Šitose teritorijose visų pirma padidėja dirvožemio erozija, padidėja potvynių grėsmė, vėjo erozija. Tokie procesai ryškūs jau ir dabar“, – sakė klimatologas.

 

Be tiesioginio poveikio žmogaus pakeistam žemės paviršiui yra ir antrinė įtaką viso pasaulio ekosistemai. Būtent todėl, pasak A. Bukančio, 50 proc. riba ir gali būti lemtinga.

 

„Keisdami paplotinį paviršių mes kartu pakeičiame ar paspartiname ir klimato kaitą. Gamtoje, jei pajudiname vieną komponentą, tarkime, cheminę atmosferos sudėtį, o po to besikeičiantis klimatas jau pats naikina visą ankstesnį kraštovaizdį, kuris gali labai sparčiai keistis, pavyzdžiui, plisti dykumos. Žmogus juk tiesiogiai dykumų nekuria, bet beatodairiškas gyvulininkystės plėtojimas skatina dykumėjimą“, – aiškino mokslininkas.

 

Moksliniai tyrimai rodo, kad žmogaus poveikis gamtai ateityje tik didės – dėl populiacijos augimo ir ekonominių centrų poliarizacijos. Todėl profesorius A. Bukantis sako, kad stiprūs pokyčiai prognozuojami net labai artimoje ateityje.

 

„Klimato kaitos procesas, klimato atšilimas per artimiausius dešimtmečius ims stiprėti. Todėl šuolis atšilimo procese yra numatomas maždaug 3–5 dešimtmetyje. Visos gamtinės zonos, visos ekosistemos pajus naujas sąlygas, naują stresą. Žinoma, tas gamtinių, geografinių zonų persistūmimas pirmiausiai pasireikš tokiais nemaloniais efektais – miškų nykimu, dykumėjimu, geriamo vandens trūkumu. Keitimosi mastai tik stiprės“, – prognozuoja klimatologas.

 

Jau daug kartų kalbėta, kodėl šalims nepavyksta susitarti dėl esminių įsipareigojimų klimato kaitos srityje – nesuderinami augančių ir senųjų ekonomikų interesai, skurdžių šalių kaltinimai planetą labiausiai užteršusioms valstybėms, nenoras stabdyti ekonominio augimo tokioje konkurencinėje aplinkoje ir daugybė kitų priežasčių.

 

Apžvalgininkai pastebi, kad jei dar prieš 20 metų toks susitarimas atrodė įmanomas, dabar, pasikeitus ekonominių centrų išsidėstymui ir augant Rytų bei Pietų valstybių galiai, tai jau panašu į utopinį lūkestį.

 

Jungtinių Tautų aplinkosaugos programos bendradarbė ir Vidurio Europos universiteto doktorantė N. Mžavanadzė sako, kad ko gero, situacija pasikeis tik ištikus dideliam sukrėtimui.

 

„Daugelis aplinkosaugininkų mano, kad kažkokia krizė – kainų krizė, karinis konfliktas dėl gamtos išteklių – mus paskatins mobilizuotis, pergalvoti savo prioritetus taip, kad aplinkosauga taptų mūsų kasdienės veiklos dalimi“, – teigia ji.

 

Dabartinė ekonominė krizė kai kuriems yra pretekstas nustumti aplinkosaugą į antrą planą, bet drauge tai ir galimybė apgalvoti, kas buvo daroma blogai ir ieškoti alternatyvų. Būtent per šią krizę pradėta kalbėti apie žaliosios ekonomikos viziją. Atsiranda ir vis daugiau gerųjų praktikų.

 

„Naujų žalių idėjų perėmimą rodo ir taip vadinamos Pietų šalys. Kaip, pavyzdžiui, Pietų Korėja neseniai paskelbė labai ambicingą iniciatyvą žaliosios ekonomikos srityje. Kinijoje yra be galo daug inovacijų. Kinija buvo įdiegusi žaliojo BVP apskaitos sistemą. Mano manymu, tai rodo, kokį didelį susirūpinimą Kinijos valdžia rodo aplinkosaugine situacija. Tuo žaliu BVP norima parodyti, kokie yra aplinkosauginiai nuostoliai, patiriami BVP gamybai kiekvienais metais. Ir kartais tie aplinkosauginiai nuostoliai gali net eliminuoti patį ekonomikos augimą“, – tvirtina N. Mžavanadzė.

 

Per keturiasdešimt metų įkurta daugybė aplinkos apsaugos ministerijų, pasirašyta ir ratifikuota šimtai tarptautinių konvencijų ir pradėta dar daugiau įvairiausių iniciatyvų, tačiau akivaizdu, kad šios pastangos nepakankamos. Nusivylę tarptautinės bendruomenės ginčais mokslininkai sako, kad anksčiau ar vėliau klimato kaitos pasekmės privers valstybes susitelkti.

 

Parengta pagal pasakojimą Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“, S. Aginskaitė

 


Facebook komentarai
Pradėkite diskusiją pirmi!
2500

wpDiscuz