Pacientai su persodintais organais pasakoja, kad kartu su naujaisiais organais pakito jų elgsena, žodynas, temperamentas, filosofija bei mąstymas. Mokslininkai pastebėjo, kad po širdies persodinimų žmonės rodo pokytį į skonį, pažiūras, potraukį narkotikams ir kitas lengvus asmenybės pakitimus.
Pirmoji moteris su persodinta širdimi ir plaučiais, 1970-aisiais, iš naujosios Anglijos, vardu Klerė Silvija (Claire Sylvia), kuri yra profesionali šokėja, nustebo, kai po atliktos transplantacijos užsimanė alaus ir vištienos kepsnelių, taip pat ją ėmė dominti motociklai. Pakalbėjusi su donoro šeima, Silvija sužinojo, kad organus jai dovanojo tragiškai žuvęs aštuoniolikmetis motociklų entuziastas ir didelis alaus bei vištienos mėgėjas.
Ląstelės atminties labiausiai stulbinantis pavyzdys buvo 8-erių metų mergaitė, kuri gavo 10 metų mergaitės širdį. Po operacijos sapnavo ryškius košmarus apie žmogžudystę. Jie buvo tokie vaizdingi, kad padėjo suimti jos donorės žudiką.
Kiti dokumentais pagrįsti atvejai buvo gluminantys ir kartais itin rimti:
* Netradicinės orientacijos 27 metų moteris netrukus po širdies transplantacijos ištekėjo už vyro.
* Pagyvenęs kaukazietis, persodinus jam jauno afrikiečio širdį, pamėgo klasikinę muziką. Vyras sužinojo, kad jo donoras buvo muzikantas ir žuvo avarijoje, prie krūtinės spausdamas smuiką.
* Neapolio gyventoja Silvana Peska padavė į teismą chirurgą, persodinusį jai širdį. Operacija buvo sėkminga, tačiau moteris tvirtino, kad po transplantacijos ji labai pasikeitė. Buvusi linksma, Silvana tapo liūdna, ją ėmė kamuoti depresijos priepuoliai. Moteris tvirtino išsiaiškinusi, kad jai buvo persodinta širdis vyro, kuris nusižudė dėl nelaimingos meilės.
* Amerikietis Vilijamas Šeridanas, kurio gebėjimai piešti prilygo penkiamečiui vaikui, po operacijos neatpažįstamai pasikeitė. Nei iš šio, nei iš to pradėjo piešti peizažus, laukinę gyvūniją ir augaliją. Buvo išsiaiškinta, kad žmogus, paaukojęs jam savo širdį, turėjo menininko gyslelę ir puikiai tapė.
Arizonos universiteto medicinos profesorius neurologas, psichiatras ir chirurgas Haris Švarcas šį keistą reiškinį vadina ląsteline atmintimi. Profesorius surinko informaciją apie septyniasdešimt atvejų, kai pacientai po organų transplantacijos perėmė savo donorų gabumus ar charakterio savybes.
Medikas teigia, kad organo ląstelėse slypinti energija ir informacija pereina pacientui. Ši teorija tinka visiems organams. Tai gali būti inkstai, kepenys ar net raumenys, tačiau didžiausia tikimybė perimti donoro savybes yra persodinant širdį.
Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.
REKLAMA
Loading ...
Kauno klinikose dviems pacientams persodino zuvusio alkoholiko inkstus(abiems po viena),siems prigijus abu ligoniai pajuto nenumaldoma potrauki svaigalams,laimei tai truko neilgai.Cia tikras faktas.
Įvertinkite komentarą:
+5
O kaip su kraujo perpylimu, įdomu? Man tai kūdikiui esant perpylė kraują. Tai gal aš visai kitoks būčiau, nei dabar. Nes pastebiu, kad šeimoje kas vyksta: pokalbiai, užsiėmimai ir visą kita, man absoliučiai nepriimtini.
Įvertinkite komentarą:
0
Sako, kad kraujas yra vientisas, ir jei kas nors į tavo kraujo mėginį prileistų bakterijų, jų atsirastu ir tavo kraujyje. Su krauju reikia elgtis labai atsargiai, gali būti, kad perėmei dalį žmogaus manierų.
Įvertinkite komentarą:
0
Ka cia paisto? Siela visiskai skyriasi nuo kuno??? Kas per nesamones!
Įvertinkite komentarą:
0
Įsiskaityk, donoro kūnas miręs.
Įvertinkite komentarą:
0
Ląstelėse atraminę, struktūrinę ir kitas funkcijas atlieka aktino filamentai, tarpiniai filamentai ir mikrotubulės. Mikrotubulėse yra DNR fragmentų.
Genai nulemia ne tik išvaizdą, bet ir kai kurius būdo bruožus, ar net ir, kad ir kaip keistai nuskambėtų, gebėjimą naujoms kalboms ar matematikai (pastarajai, rodos, 40%). Būtent tie “lengvi asmenybės pasikeitimai” ir yra įtakojami mikrotubulėse esančių DNR fragmentų koduojamų genų. Jeigu analogiškų genų raiška savininko kūne didesnė nei gautame organe, tai pokyčių nebūtų pastebėta.
Siela nėra įlindusi į specifinį organą ir pjaustant kūna jos neitų atsipjauti ir įdėti i kitą kūną (žr. bet kokius kitus str. iš šio tinklapio). :)
Įvertinkite komentarą:
+5
Pvz. kokius? Nurodyk.
Įvertinkite komentarą:
-2
Jau gan senai buvo įrodyta, kad nuo genų tai nepriklauso. Jūsų žinios truputi per senos.. Dabar daromos išvados, kad visa ‘garbė’ atiduodama genams iš tiesų yra ląstelės darbas.
Įvertinkite komentarą:
0
To Cė
Pritariu tavo teiginiui, kad tai yra ląstelės darbas. Ląstelėse yra įvairių organoidų ir struktūrų, kurie atliekas įvairias, o kartais ir labai specifines funkcijas. Tačiau kyla klausimas iš kur atsirado specifinis organoidas ar darinys?
Jei žmogus dėl kokių nors priežasčių gimė/tapo atsparus konkretiems toksinams, pvz. kiekviena ląstelė turi baltymų, vadinamų HSP, kurie apsivynioja apie toksiną ir taip jį suriša bei apsaugo nuo aplinkos, t.y. nuo supančių ląstelių. Tarkim tokio žmogaus kepenys persodinamos donorui ir jis taip pat pradeda stebėti tokius “lengvus” pokyčius, kaip blogos savijautos sumažėjimas, gavus to toksino. Seniau kai jo netyčia pavartodavo, jausdavosi blogai 3 dienas, o dabar 5 valandas.
Iš kur ląstelėse atsiranda tie HSP baltymai? Kaip ląstelėms sužinoti, kad konkrečioje baltymo konstrukcijos stadijoje turi būti T, o ne G? Kas, tavo nuomone, ląstelėms suteikia tokią svarbią informaciją, kad jos sugeba susikonstruoti visus reikalingus baltymus, dėl kurių jos ne tik gali būti atsparios, bet ir normaliai gyvuoti bei dalintis? Gal tai kokia kosminė energija? -Ne!?
Prieikime prie kompromiso ir tos “informacijos” nevadinkime genais. Geriau manykime (ir abu būsime teisūs), kad ląstelės turi tam tikros specifinės rūgšties, į kurią prileidžia įvairių baltymų dalelyčių ir iš tokio “mišinio” ir “išlenda” iš esmės visos tos baltyminės struktūros, bei ir patys HSP baltymai.
Tad visgi tu teisi, nes tai ne genų nuopelnas, o rūgšties (dezoksiribonukleinės). :)
Įvertinkite komentarą:
0
Įdomus tikrai dalykas, ir jau seniai žmonės apie tai diskutuoja :)
Įvertinkite komentarą:
0
Ląstelės turi atmintį, žinoma niekas nesitikėjo, kad tokią didelę, bet tai įrodimas, kad jos pasisavina didelį kiekį informacijos.
Įvertinkite komentarą:
+5
Hmmm… Idomu. Taciau kazkaip neitiketinai skamba, kad tam tikros kuno dalys turi “ziniu” ir informacijos apie ankstesni savo seimininka…
Įvertinkite komentarą:
+1
Neitiketinai skamba viskas ko nesupranti.
Įvertinkite komentarą:
+4
