Sielų raida – arba žmogaus sąmonės evoliucija

Žmogui būnant aukštesniuosiuose pasauliuose, žemiškoji patirtis virsta gebėjimais ir charakteriu. Su atsinaujinusiais gebėjimais ir charakteriu jis grįžta į gyvenimą, naujas gyvenimas pratęsia prieš tai buvusį ir prasideda nuo tos pakopos – taip palaipsniui vystosi žmogaus sąmonė.

 

Žmogaus evoliucija – tai sąmonės evoliucija. Kiekvieno žmogaus sąmonė evoliucionuoja pagal tam tikrą planą, pagal kurį žmogus gyvena savo atskirus gyvenimus, ir kiekvienas jo gyvenimas – tai viena kosminės mokyklos diena. Per vieną tokią mokymo dieną reikia atlikti tam tikras užduotis ir išspręsti atitinkamus uždavinius. Jei žmogus atlieka tai sėkmingai, jis sparčiai žengia savo sąmonės evoliucijos kryptimi. Jeigu sekasi blogai – daugkart sugrįžta į tas sąlygas, į tas aplinkybes, kuriose jis neatsliko savo užduočių.

 

Žmonija – tai 60 mlrd individualybių. Tik nedidelė jų dalis vienu metu gyvena žemėje, kitos ilsisi neįsikūnijusios astrale ir mentale. Visa žmonija skirstoma pagal sąmonės išsivystymą į 5 didelius skyrius, pakopas arba klases.

 

Jaunai sielai, neseniai išėjusiai iš gyvūno būsenos, mokymosi planas – egoizmas su nenumalšinamai atkakliu “aš noriu šito” – asmenybės centro stiprinimas. Tai pirmos klasės žmonės – jie labai netobuli, o jų protas – tai tik mąstymo užuomazgos. Jie dar nesugeba valdyti savo gaivališkų aistrų, savo grubios prigimties.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Gimsta jie laukiniais arba mažai civilizuotose rasėse, taip pat civilizuotų rasių atsilikėliais ar nusikaltėliais. Jie daug kartų įsikūnija toje pačioje porasėje, tarp persikūnijimų turėdami tik neilgą pertrauką. Tačiau nepažabojamos aistros juos gali ilgam sulaikyti žemiausiose astralo sferose.

 

Po daugybės gyvenimų laukinių klasėje planas pakinta. Nauja pamoka, kurią žmogus turi palaipsniui išmokti, tai – “ne aš, o mes”. Dabar jis turi išmokti dalintis ir nereikalauti tik sau vienam. Antroji klasė – tai vidutinio išsivystymo, siauros pasaulėžiūros žmonės, kurių proto horizontas neišeina už šeimos ir tautos rėmų.

 

Tai pirmykščio proto žmonės, be iniciatyvos ir vaizduotės. Daug kartų paeiliui jie įsikūnija toje pačioje porasėje, neilgai ilsėdamiesi Anap[us. Poilsio trukmė priklauso nuo žemėje pasiektos dvasinės pažangos.

 

Šios dvi žemiausios klasės apima 9/10 žmonijos.

 

Po to ateina kita sąmonės dvasinės raidos pakopa, kurioje noras tarnauti, palengvinti kitų naštą tampa pagrindine šios kasės žmonių gyvenimo gaida. “leiskite jums padėti” – taip skamba Kosminio proto planas kultūros žmogaus širdžiai, besiveržiančiai į dvasingumą.

 

Trečioji klasė – tai kultūringi žmonės, kurie siekia aukštų tikslų ir idealų. Jų sąmonė išsiplėtė iki žmonijos vienybės ir gyvybės bendrumo suvokimo. Įsikūnija jie du-tris kartus vienoje porasėje. Laikotarpis tarp įsikūnijimų gali tęstis tūkstantmečius, tačiau vidutiniškai užtrunka nuo 700 iki 1200 metų.

 

Ketvirtoji klasė – Didžiųjų Mokytojų mokiniai. Kosminio proto planas tokiems mokiniams liepia pasišvęsti savo Mokytojui, tampant vis kilnesniais Mokytojo pasauliui teikiamos palaimos sergėtojais bei laidininkais. Mokiniai sąmoningai kuria savo ateitį.

 

Jie laisva valia atsisako ilgalaikės palaimos Anapus, nors ir turi teisę į ją. Siekdami pagreitinti savo evoliuciją, jie įsikūnija tuojau po mirties. Kiekvienas jų turi savo Mokytoją, kuris pats parenka šeimą bei sąlygas, kuriose jie turi gimti.

 

Aukščiausia pakopa – išminties Mokytojai, Mahatmos. Kosminio proto – Logo – planas pilnai įgyvendintas ir didžioji siela gyvena nenusakomoje Dievoir žmogaus vienybėje. “Ne savo valios, bet Tėvo valios ieškau” – tai jų veiksmų malda.

 

Penktąjai klasei priklauso tos retos žmonijos gėlės, kurios baigė savo žemišką evoliuciją ir pasiekė dievo-žmogaus būseną. Jiems nebereikalingi įsikūnijimai, o įsikūnija jie tik savo noru evoliucijos ir žmonijos gerovės vardan. Mahatma pats nusprendžia, kur ir kada jam gimti, nes jis – absoliutus savo likimo šeimininkas.

 

Sielai kylant evoliucijos laiptais, ji vis aktyviau dalyvauja pasirenkant įsikūnijimus. Žemiausio lygio siela paklūsta, labiau išsivysčiusi turi pasirinkimo teisę jai siūlomų įsikūnijimų ribose, pagaliau, siela, turinti aukščiausią pašaukimą, pasirenka įsikūnijimą ne savo, bet bendram labui.

 

Taip atsiskleidžia gyvenimo ir mirties prasmė. Persikūnijimo dėsnis – vienas svarbiausių kosminių dėsnių, kurio dėka evoliucionuoja gyvybė. Žmogus įsikūnija tiek kartų, kiek reikia pilnam sąmonės individualumo išsivystymui – nuo žmogaus-žvėries sąmonės kelio pradžioje iki žmogaus-dievo sąmonės kelio gale.

 

Žmogaus evoliuciją galima palyginti su vėriniu, kurio kiekvienas karoliukas yra viena iš jo fizinių apraiškų, užvertų ant nemirtingo dvasios grūdo siūlo. Į įsikūnijimus galima žiūrėti kaip į atskirų gyvenimų grandinę, bet geriausia į jų kaitą žvegti kaip į vieną gyvenimą.

 

Įvairiapusės daugkartinių žmogaus gyvenimų tikslas – atskleisti mumyse slypinčias galias, grožį ir didingumą. Kiekvienas naujas įsikūnijimas suteikiamas tam, kad žmogus tobulintų savi individualybę, papildytų kažkuo naudingu save – tokia yra gyvenimo žemėje prasmė, toks yra persikūnijimų dėsnio tikslas.

 

Žmogais siekiai ir sugebėjimai – tai ankstesnių gyvenimų sankaupos. Pastebimi žmonių charakterių ir sugebėjimų skirtumai yra didesnio ar mažesnio individualybės brandumo rezultatas. Didžiulėje įvairovėje, skiriančioje vieną žmogų nuo kito, slepiasi kiekvienos sielos evoliucinė patirtis.

 

Vienintelis protingas nelygybės tarp žmonių paaiškinimas – tai kieivieno žmogaus pasiekimai ankstesniuose gyvenimuose. Kai iš dviejų žmonių vienas apdovanotas gabumais ir viską lengvai suvokia, o kitas negabus, tai reiškia, jog pirmasis yra sena, daug patyrusi siela, gyvenusi daug gyvenimų ir įgijusi įvairiapusę patirtį, o kitas – jauna dvasia, tik neseniai įžengusi į savo kelią ir jai dar teks daug ko mokytis.

 

Ankstesnių gyvenimų dvasinių sankaupų rezultatas – kiekvieno žmogaus sugebėjimai ir talentas, kurie pereina iš vieno gyvenimo į kitą. Nepaaiškinamai aukštas idealizmas ir subtilūs jausmai kartais sutinkami pačioje kukliausioje aplinkoje. Tačiau yra ir kai kas daugiau – mes gimstame atsinešdami gausybę neapibrėžtų ir miglotų prisiminimų, potraukių, nujautimų.

 

Ryškūs moraliniai ir protiniai skirtumai, kurie būna tarp tos pačios šeimos narių, įrodo, jog protinės ir moralinės savybės priklauso pačiai individualybei ir yra jos pačios sukauptos, o ne įdiegiamos. Jau vaikystėje išryškėja gabumai ir galimybės, kurių nepaaiškinsi jokiomis kitomis priežastimis, tik kaip anksčiau įgytomis sankaupomis.

 

Kai toje pačioje šeimoje, visiškai vienodose sąlygose auga vaikai, turintys nevienodus pomėgius ir troškimus, ir dėl to susiformuoja visiškai skirtingos asmenybės – tai persikūnijimo dėsnio rezultatas. Auklėjimas vaikui palieka pėdsaką, bet charakteris išlieka savitas. Dar niekam nepavyko išauklėti dviejų visiškai vienodo charakterio žmonių, nes tai ne tėvų galioje. Fiziniuose panašumuose ir protiniuose bei moraliniuose skirtumuose susifuria dvi skirtingos priežastingumo linijos. Visiškai sveiki tėvai neretai gimdo ligorus vaikus, ramūs tėvai gimdo laukinių aistrų apsėstus vaikus ir t.t. Neįmanoma kitaip suvokti tokių neįveikiamų jausmų, galima nustatyti jų mepriklausomumą nuo giminės įpročių. Tokių potraukių jėgos stiprumas rodo, kad jie toje būtybėje įaugę labai giliai. Bet jeigu peržvelgtume žmogaus gyvenimų kaitą, tai nesuvokiamas potraukis ar bjaurėjimasis būtų natūrali tam tikros priežasties pasekmė.

 

Taip vadinamo nuovokumo ar įžvalgumo dovana – tai darbų ir patirties pasekmė. Įžvalgumas įgyjamas kaupiant patyrimą. Žmogus pažino daugybę aplinkybių ir todėl jo suvokimas tapo daug subtilesnis. Neturintis šio sugebėjimo gyveno primityviai ir nesistengė keistis, taip jis neįgijo galimybės pažinti širdimi.

 

Vaizduotė yra ankstesnės patirties atspindys ir pasekmė. Ji sukuriama tik ilgalaikės amžių patirties dėka. Didelės patirties dvasia visada turės protą, sugebantį apibendrinti ir lengvai suprasti dalyko esmę. Ribotą dvasią dažnai sutinkame tarp siauro profilio specialistų.

 

Kai kurie žmonės turi nepaprastą kantrybę, tuo tarpu kiti jos visai neturi. Priežastis ta, jog kantrus asmuo ją stiprino daugelį gyvenimų. Kantrybė priklauso toms savybėms, kurios tiek žemiškame, tiek subtiliąjame egzistavime įgyjamos itin sunkiai.taigi, kantrus žmogus yra daug patyręs darbštuolis, o nekantrus – naujokas gyvenime.

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.


Facebook komentarai
5 komentarų "Sielų raida – arba žmogaus sąmonės evoliucija"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Ieva

Labai idomu buvo pasiskaityti

Inga

Ketvirta klase pagaliau radau save,net apsidziaugiau….

Daug žinantis

Yra ir aukštesnio lygio sielų, bet apie jas žino tik tie kam reikia žinoti…

Martin

Ir vėl Dievą įkišo….

I AND I

teisingas straipsnis,aisku ne visiem skirtas,butent tiem kurie jau pradeda suvokt kas cia rasoma. :)

wpDiscuz