Masinio naikinimo maistas – kaip mus žudo maisto pagalba?

Dauguma JAV auginamų karvių šeriamos kukurūzais arba sojomis. Karvės yra evoliuciškai prisitaikiusios ėsti žolę, bet žolė neauga gyvulininkystės konglomeratuose, be to, ji brangi, o kukurūzų ir sojų augintojus, kaip jau žinome, remia korporacijos ir valstybė. Kukurūzais maitinama karvė greičiau auga, mėsa būna riebesnė ir pigesnė. Vidutinis amerikietis dabar suvalgo 90 kilogramų mėsos per metus (lenkas – 65 kilogramus), t. y. apie 30 kilogramų daugiau nei prieš 50 metų.

Pollonas sako: „Kukurūzai ir sojos yra mūsų greitavalgės tautos pamatas. Mes sukūrėme sistemą, kurioje milijonai gyvulių nenutrūkstamu srautu papildo mūsų pigaus ėdalo srautą.“

Žinoma, šviežios mėsos gabalas, nors augintas naudojant pigius kukurūzus, yra kur kas brangesnis nei perdirbta mėsa. Todėl neturtingi amerikiečiai valgo daugiausia mėsą, perėjusią daugybę perdirbimo procesų – mėsainio pavidalu. Mėsa tipiškam amerikietiškam mėsainiui – kaip praeitų metų spalio mėnesį garsiame straipsnyje „New York Times“ apibūdino Michaelas Mossas – gaunama iš kelių šimtų gyvulių. „Mėsa“ čia yra sutartinis terminas, nes malami likučiai visko, kas „neištempia“ iki kepsnio pavidalo – riebios atraižos, akys, ausys ir mėsos subproduktai. Kas stambiausias maltos jautienos pirkėjas JAV? Atsakymas: „McDonald’s“.

Mėsos gamybos supramoninimo simbolis tegu būna viena scena iš režisieriaus Roberto Kennerio kritinio filmo apie maisto pramonę „AB „Maistas“ („Food, Inc.“). Pasakodamas prieš kamerą apie savo darbą, mokslininkas krapštosi karvės skrandyje. Reikalas tas, kad skrandis dar karvėje, karvė dar gyva, stovi ant keturių kojų nuleidusi galvą. Ji nekreipia dėmesio, kad jai šone išpjauta skylė, užklijuota plastiku. Tai vadinama rumenotomija, o profesionalus skylės pavadinimas – fistulė. Mokslininkai maistininkai sugalvojo tokį dalykėlį, kad galėtų „gyvai“ tirti, kas vyksta karvės skrandyje, kai ji ėda ką nors, kam jos nėra parengusi evoliucija.

Ir kai ji ėda kukurūzus, jos skrandyje vyksta nelabai geri dalykai. Tyrimais įrodyta, kad labiausiai tikėtina amerikiečius kamuojančios E bakterijos sukeliamos infekcijos priežastis yra ta, kad karvės maitinamos kukurūzais. Bakterijos, kurios atsirado jautienoje devintojo dešimtmečio pradžioje, kai įgavo pagreitį mėsos pramonė, užkrečia daugiau kaip 70 tūkstančių amerikiečių per metus. Nors paprastai jie atsiperka kelias dienas trunkančiu viduriavimu, kai kurie miršta – kaip dvimetis Kevinas Kovalcykas 2001 m. – arba juos ištinka paralyžius – kaip Mosso „New York Times“ aprašytąją Stephanie Smith. Infekcijų būtų galima išvengti, jeigu mėsa būtų kruopščiai tikrinama. Bet to nedaroma. Aštuntajame dešimtmetyje vyriausybė atlikdavo 50 tūkstančių mėsos patikrinimų per metus, o šiandien – mažiau nei 10 tūkstančių. Vadinamasis Kevino įstatymas (taip pavadintas mažojo Kovalcyko atminimui), pagal kurį būtų galima uždaryti įmones, parduodančias užkrėstą mėsą, įstrigo Kongreso komitetuose. Kodėl? Atsakymas – kitame skyriuje.

Ne blogiau nei jautienos gamintojams sekasi viščiukų bosams. „Monsanto“ pavyzdžiu jie įsimiklino padaryti ūkininkus priklausomus nuo jų. Korporacija stato auginimo salę, vertą 300 tūkstančių dolerių, ir pasirašo su ūkininku sutartį. Salė ir viščiukai priklauso bendrovei, o ūkininkas už auginimą gauna atlyginimą. Dešimtys tūkstančių paukščių sugrūsti į vieną salę, lesinami lesalais, kuriuos tiekia bendrovė, per 48 dienas išauga tokio dydžio, kokį prieš trisdešimt metų pasiekdavo tik per tris mėnesius. Šie viščiukai net negali vaikščioti, nes kaulai nespėja paskui pašėlusiais tempais augančią raumenų masę. Kartą per kelerius metus viršininkai atsiunčia ūkininkui pranešimą su privalomų atnaujinimų, kuriuos šis turi padaryti, sąrašu. Galimybės atsisakyti nėra, nes bendrovė nutrauks sutartį ir ūkininkas liks su daugiatūkstantine skola. Taigi modernizacijai reikia imti kreditą, kuris dar labiau pririša jį prie korporacijos.

Teisė

Kad verslas suktųsi, reikia turėti savų žmonių vyriausybėje. Maisto pramonės šulai, pasitelkdami lobizmą, kontroliuoja visas jiems svarbias pozicijas ir pareigybes Vašingtono biuruose. […] Žemės ūkio ir maisto pramonės poziciją Vašingtone įtvirtina taip pat 1,2 milijardo JAV dolerių, išleistų per pastaruosius 10 metų stengiantis lobistiniu būdu paveikti Kongresą ir Baltuosius rūmus.

Tai šie pinigai lėmė, kad kasmet mažėja mėsos tikrinimo atvejų, o Kevino įstatymas buvo numarintas. Taip pat jie lėmė, kad JAV nereikia etiketėse informuoti vartotojus, ar maisto produktas yra genetiškai modifikuotas, ar karvėms, iš kurių gautas pienas, buvo švirkščiamos dirbtinių hormonų injekcijos. Negana to, hormonų gamintojai (įskaitant didžiausią – dėmesio! – „Monsanto“) kovoja už tai, kad nebūtų galima pranešti žmonėms, jog pienas gautas iš hormonais NEfarširuotų karvių. Šiandien, jeigu gamintojas nori informuoti apie tai vartotoją, etiketėje turi būti pridėta pastaba, kad, remiantis gerai žinomais tyrimais, hormoninis pienas nė kiek ne blogesnis. Tęsiasi mūšis, kad ateityje amerikiečiai negalėtų sužinoti, ar kiaulės, iš kurių mėsos pagamintus kotletus jie valgo, buvo pradėtos natūraliai ar genų laboratorijoje.

Būtent padedama pinigų, skirtų lobistinei veiklai, ekologiškų (organic) maisto produktų apibrėžimą pramonė padarė labai miglotą. Išsaugant etiketėje vyriausybės pripažįstamą žymą „organic“ šiandien galima į maistą dėti priedus, sustiprinančius skonį ir kvapą, minkštiklius, dirbtinius riebalus, naudoti iš kito pasaulio galo atvežtus tręšiamus augalus. Tai, kad „organic“ pramonės vertė siekia 23 milijardus dolerių ir auga greičiau nei kiti maisto sektoriai, nereiškia, jog amerikiečiai pradėjo valgyti sveikai – nors daugelis iš jų taip mano. Populiariausi ekologiškų maisto produktų prekių ženklai priklauso gigantams „Nestle“, „Kraft“, „Coca-Cola“. Sveikas maistas buvo nupirktas korporacijų ir nustojo būti sveikas. Galiausiai – dėl „įteisintos korupcijos“, kaip dažnai vadinamas lobizmas, – JAV nėra viešos diskusijos apie genetiškai modifikuotą maistą. Verslo korporacijų ir politikų kabinetuose jau nuspręsta, kad jis yra saugus ir išgelbės žmoniją nuo bado.

Pardavimas

Kai maisto produktai pagaminti, juos reikia parduoti. Šį klausimą sprendžia rinkodaros specialistai. Pramonė reklamai kasmet išleidžia 36 milijardus JAV dolerių, įskaitant 13 milijardų reklaminiams pranešimams, skirtiems vaikams. Mažasis amerikietis kasdien per televiziją pamato trisdešimt klipų, reklamuojančių saldų ir riebų šlamštmaistį. Šiam nepaliaujamam rinkodaros spaudimui pasipriešinti bandys Michelle Obamos kampanija „Judinkimės!“ Tik gaila, kad kai ji ją rengė, jos vyras gretimame kabinete pasirašinėjo eilines nominacijas žemės ūkio ir maisto pramonės bonzoms, kurie – kaip filme „AB „Maistas“ sako vienas nepriklausomas ūkininkas – rūpinasi vartotojais tiek pat kiek galvijais, kuriuos skerdžia.

Žinoma, JAV nėra vienintelė šalis, kurioje maisto gamyba buvo supramoninta. Bet niekur kitur žmonių mityba taip smarkiai nepriklauso nuo keleto galingų verslo subjektų. Mes dabar esame tokiame etape, kokiame amerikiečiai buvo aštuntajame dešimtmetyje. Mūsų žemės ūkis reformuojamas, valdžiai prieš akis – esminiai sprendimai, kurie suformuos sistemą ilgiems metams. Vyksta pasirengimai kurti GMO reguliuojančius įstatymus. Biotechnologiniai gigantai nori, kad mūsų teisė būtų kuo palankesnė genetiškai modifikuotų pasėlių įvedimui. Reikia, kad šiuo klausimu vyktų vieša diskusija, nes problema ne vien genetiškai modifikuoto maisto saugumas. Nuo dabartinių sprendimų priklausys, kaip būsime maitinami ateityje. Ar atiduosime visą savo maistą į monsantų, kargilių arba taisonų rankas. Ar leisime, kad su mumis elgtųsi kaip su galvijais.

Autorius: Maciej Jarkowiec, vertė: Vitalijus Šarkovas