Gintaro kambario užkeikimas

Žymusis Gintaro kambarys atkurtas. Bet tai tik kopija. Tikrojo, kurį specialistai vertina milijardu dolerių, paieškos lieka viena paslaptingiausių ir niūriausių detektyvinių istorijų. Visi, kas priartėjo prie šios paslapties atskleidimo, savo dienas baigė keistomis aplinkybėmis.

 

Užkeiktas lobis

 

Gintaro kambario miražas verčia kraustytis žmones iš proto. 60 metų po žeme ir po vandeniu entuziastai ieško dingusio lobio. Regis, nuo pat to momento, kai legendinis kambarys dingo, jis gyvena pagal tuos pačius mistinius įstatymus kaip ir visi lobiai – lobių ieškotojams paslaptingasis kambarys nepasiduoda ir pasiglemžia vis daugiau žmonių gyvybių.

 

Yra senas tikėjimas, kad paslėptas lobis tarsi atgyja, o jį saugo galingos anapusinės jėgos. Senovėje buvo priimta užkeikti lobį „žmogaus galva“. Tai reiškė, kad lobis neatsivers, kol jo ieškant kas nors nežus. Itin vertingą lobį užkeikdavo „keliomis galvomis“. Šiuolaikinis žmogus tik šypteli išgirdęs tokius užkeikimus, tačiau jei šiuo atžvilgiu pažvelgtume į Gintaro kambario paieškas, tiesiog siaubas ima, „keliomis galvomis“ užkeiktas šis lobis. Ar dar daug aukų bus sudėta ant gintarinio altoriaus? Lieka tik spėlioti, kokios galingos jėgos sergi gintarinį šedevrą – mistinės ar realios?

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

Karališkieji mainai

 

Pirmas nelaimes kabinetas atnešė savo kūrėjams: architektas Šliureris buvo ištremtas iš šalies, meistras Tuso suimtas. Kabinetas buvo išardytas ir paslėptas – toliau nuo karališkojo įtūžio. Prūsijos sosto paveldėtojas Frydrichas Vilhelmas I nutarė padovanoti nelemtąjį šedevrą Rusijos carui Petrui I sąjungos prieš Švediją proga ir už 55 grenadierius milžinus.

 

1717-ųjų pavasarį arklių vilkstine dėžės su Gintaro kambariu buvo gabenamos į Peterburgą. Jas lydėjo architektas Rastrelis. 1755 m. carienės Jelizavetos Petrovnos įsakymu Gintaro kambarys „išvyko“ į naują kelionę. 76 gvardiečiai galiūnai pėsčiomis gabeno neštuvus su brangiomis dėžėmis į Carskoje Selo. Ten Rastrelis sumontavo šį šedevrą iš saulėtojo akmens savo pastatytuose rūmuose. Gintaro kambarys ilgam rado prieglobstį.

 

Vermachto godulys

 

Po dviejų amžių vermachto daliniai užgrobė Carskoje Selo. Per 36 valandas vokiečiai išardė Gintaro kambarį. Vėl kareiviai jį dėžėse išgabeno – šįkart atgal į Prūsiją. Pervežimui vadovavo profesorius Alfredas Rodė, didžiausias gintaro specialistas Vokietijoje, Prūsijos taikomosios dailės muziejaus direktorius ir Kenigsbergo gaminių iš gintaro kolekcijos puoselėtojas.

 

Būtent jis spaudė aukštą Rytų Prūsijos karininką Eriką Kochą dėti visas pastangas ir susigrąžinti šedevrą į Vokietiją. Bet E.Kocho nereikėjo įkalbinėti – jis ir pats svajojo gauti Gintaro kambarį, kad padovanotų jį fiureriui.

 

Pasitarimų generaliniame štabe metu E.Kochas įrodinėjo vermachto vadovybei būtinybę bet kokia kaina užgrobti rūmus būtent dėl Gintaro kambario. Gali būti, kad tai tik sutapimas, bet fronto linija stojo čia iš karto, kai tik hitlerininkai užgrobė rūmus.

 

Tiesiog dingo…

 

Vokietijoje Gintaro kambarys, sukurtas vietos meistrų rankomis, visada buvo laikomas nacionaline relikvija. „Vokietijos nacionalinės vertybės“ gelbėjimo akcija vyko ypač slaptai. Gintariniam trofėjui buvo suteiktas ypatingas statusas, slaptose imperijos kanceliarijos instrukcijose buvo reikalaujama „saugoti Gintaro kambarį taip, kad bet kuri būsimoji Reichui ištikima Vyriausybė objektą galėtų panaudoti per derybas“.

 

Dvaro menotyrininkas E.Kochas, gerbėjas, įsimylėjęs Gintaro kambarį, ir profesorius A.Rodė globojo brangenybę visą kelią nuo Leningrado iki Rygos ir toliau į Kenigsbergą. 1943 m. vasarą Kenigsbergo karališkuosiuose rūmuose duris atvėrė Gintaro kambario ekspozicija. Būtent čia profesorius A.Rodė paskutinį kartą nufotografavo šedevrą, kad vėliau rūmų rūsiuose patikimai paslėptų jį nuo bombardavimų, laukdamas įsakymo transportuoti jį į Vakarus. 1944 m. anglų aviacijos daliniai su žeme sulygino Kenigsbergo centrą, o 1945 m. balandžio 8-ąją Karališkųjų rūmų dalinys kapituliavo. Tarp griuvėsių Gintaro kambario nebuvo. Jis tiesiog dingo…

 

Tušti kapai

 

Būtent profesorius A.Rodė ir tapo pirmąja auka. Jis nesugebėjo išsaugoti ne tik Gintaro kambario, bet ir gyvybės. Tiems, kurie pažinojo profesorių, pasirodė keista, kad kapituliavus Vokietijai keistuolis mokslininkas savo dukteris išsiuntė į Berlyną, o pats su žmona liko Kenigsberge. Kas jį čia laikė? Tik Gintaro kambarys, tuo buvo įsitikinę profesoriaus kolegos. Vadinasi, lobis čia, jo į Vakarus neišgabeno.

 

1945-ųjų vasarą profesorius A.Rodė netikėtai sutiko bendradarbiauti su profesoriaus Briusovo komisija, sudaryta kultūros vertybių, išvežtų iš Sovietų Sąjungos, paieškoms. Tačiau į klausimą apie Gintaro kambario buvimo vietą nieko atsakyti negalėjo. Arba nenorėjo. Sunku patikėti tuo, kad žmogus, iki paskutinės minutės buvęs prie Gintaro kambario, nežinojo, kur jis slepiamas.

 

Tačiau greitai paaiškėjo, kad profesorius buvo puikiai informuotas. 1945-ųjų gruodį su žmona Elze jis buvo nuvežtas į ligoninę. Abiem diagnozuota „kruvina dizenterija“. Netrukus sutuoktiniai mirė. Staigi mirtis sukėlė naują įtarimų bangą, ir tyrėjai gavo leidimą ekshumuoti palaikus. Sutuoktinių Rodžių kapai Šv.Luizanos kapinėse pasirodo esą tušti.

 

Antrąją dalį skaitykite čia.

 

Inf. šaltinis: Respublika.lt


Facebook komentarai
7 komentarų "Gintaro kambario užkeikimas"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
zilo9789

kas per nesamone.wtf. kur tos pasiglemstos gyvybes(^^^)

zilo9789

teip

saulius

Na kiek as apie ji skaiciau domejaus galvoju gal tai uzuomena . tai tik tokia mano nuomone.

Occult

Ne Kambari esme O tai kas jame Gyvena ko zmogus plika akimi nemato ir tai paprastam zmogui yra nesuvokiama.

martyr

tiesa slypi kažkur anapus.

stezano

pazistu ne viena gintara,kuris kambari turi

Vaidas

Ir..? kur tos pasiglemžtos gyvybės?

wpDiscuz