Ateiviai dalijasi žiniomis su Žemės gyventojais?

Nebraskos valstijos miestas Ešlendas (Ashland) yra pačiame Jungtinių Valstijų viduryje, lygumose tarp Omahos ir Linkolno. Čia klajoja galvijų bandos, siūruoja javų laukai, o retkarčiais praūžia viesulai, pakeliui viską niokodami.

 

Buvo ką tik prasidėjusi 1967 metų gruodžio 3 diena. Dvidešimt dvejų metų policininkas (vėliau policijos viršininkas) Herbas Širmeris (Herb Schirmer) važiavo tarnybiniu automobiliu. Tą naktį jis patruliavo. Maždaug pusę trijų pamatė sunerimusių galvijų bandą ir staiga išvydo priešais ant kelio tamsų objektą. Pamanė, jog tai sugedęs sunkvežimis. įjungė prožektorių. Šviesos srautas iš tamsos išplėšė į diską panašų objektą, mirkčiojantį šviesomis. Pastvėręs dujų balionėlį, skirtą apmalšinti užpuolikams, žengė tariamo automobilio link. Tačiau tada objektas pakilo.

 

3 valandą nakties jis parašė raporte štai ką: „Nors tai ir neįtikėtina, bet 6 ir 63 automagistralių susikirtimo vietoje mačiau skraidančią lėkštę!” Jis buvo pavargęs, neįprastai ištroškęs, jo kaklo užpakalinėje dalyje kažkas zvimbė ir ten atsirado ypatinga raudona dėmė. Tačiau policininkas ne iš karto suvokė, kad jo laiko pojūtis buvo sutrikęs. Tik per vėlesnius tyrimus paaiškėjo, kad jam „dingo” penkiolika ar dvidešimt minučių.

 

Šis dalykas atskleistas per hipnozės seansus. Širmeris buvo vienas iš pirmųjų, kuriam taikyta hipnozė po Hilams nutikusio įvykio, sužinojus, kad toks tyrimo būdas padeda daug ką atskleisti. Ir šį kartą daug kas paaiškėjo.

 

Kai Širmeris nukreipė prožektorių į objektą, šis pakilo ir nusileido šalia elektros stulpų. Automobilio variklis ir šviesos užgeso, o prisišaukti paramos radijo ryšiu irgi nepavyko. Tada,prie automobilio priėjo kelios mažos būtybės. Jų išvaizda buvo tokia pati kaip ir visų kitų šio tipo būtybių: ūgis nesiekė 5 pėdų, veidai „tešliniai”, pilkšvai baltos spalvos, lūpos labai siauros, o akys didelės ir panašios į kačių. Viena būtybė rankoje laikė kažkokį prietaisą. Automobilį apgaubė žalia migla, iš prietaiso plykstelėjo spindulys. Policininkas neteko sąmonės, o atsigavęs pamatė, kad atsidūrė jau šalia automobilio ir kalbasi su būtybėmis.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Jos paklausė, ar jis „panaktinis”. Širmeris atsakė teigiamai. Būtybės norėjo sužinoti, ar kur nors netoliese nėra elektrinės.arba energijos saugyklos. Tada ėmė klausinėti, ar jis galėtų šauti į jų laivą. Širmeris sakė, kad negalėtų.

 

Po to ateiviai policininką tariamai nusivedė į objektą ir pažėrė jam gausybę informacijos, šitaip atsilygindami už tai, kad klausinėjo jį.

 

Jie papasakojo, jog tai žvalgybinis laivas, o jo įgulą sudaro keturi asmenys. Žmones jie stebi jau labai seniai.

 

Paskui ėmė smulkiai aiškinti, kad laive naudoja gryną magnį, taikydami „abipusį elektromagnetizmą”, kuris veikia gravitaciją. Elektros energiją jie ima iš antžeminių elektros linijų, kad galėtų sukurti gynybinių jėgų lauką. Tačiau jo prireikia tik priartėjus prie Žemės paviršiaus. Štai dėl to užgęsta varikliai, nutyla radijo aparatai ir atsiranda jonizuotas laukas. Ateiviai net parodė mažą prietaisą, dydžiu panašų į automobilio rato gaubtą. Tai tolimų skrydžių daviklis, siunčiantis į laivą nufilmuotus vaizdus. Šį prietaisą jie paleidžia ištirti tą vietovę, kurioje ketina nusileisti.

 

O šio apsilankymo tikslas — prisirinkti gyvūnų pavyzdžių. Jie atkreipė dėmesį į tai, jog turi parengę „veisimo analizės” projektą, bet jis dar nedetalus. Atrodo, kad šiam reikalui jie atrenka ir žmones, o tai galima susieti ir su kita genetinių eksperimentų programa, kuri vyravo per vėlesnius įvykius. 1967 metais mes vis dar plušom norėdami suprasti žmogaus genetinį kodą.

 

Širmeris pasakė ir tai, kad ateiviams kėlė susirūpinimą mūsų priešiškumas — į juos buvo šauta iš karinio lėktuvo. Jie atrodė tyčia ketiną apstulbinti galingiausias pasaulio valstybes, kurių vadovai mėgino perprasti jų tikslus. Todėl jie veikdavo tik tada, kai žinodavo, kad suras tai, ko ieško. Galėtų mus tiesiog nušluoti, bet net mintis tokia jiems netopteli. Vietoj to jie pasirinko ilgalaikį mokslinių tyrinėjimų projektą, todėl ir Herbą Širmerį ateityje aplankys porą kartų. Tačiau jie dažnai ištrina liudininkų prisiminimus apie susitikimą arba bent apie patį kontaktą, todėl tik keletas liudininkų gali atsiminti, kas jiems buvo papasakota, bet ir tie patys mano, jog regėjo vien NSO. O iš tikrųjų užslaptintų kontaktų su ateiviais buvo daugybė.

 

Iš šio intriguojančio pasakojimo Širmeris sužinojo tos gudrybės esmę: ateivių nuomone, mes „tikime jais truputį, bet nelabai”. Kitaip tariant, ta sumaištis, iškraipyti faktai, erzinantys, bet nepaaiškėjantys įrodymai — visa tai daroma tyčia. Jie nori padaryti taip, jog mes apie juos žinotume, bet ne tiek daug, kad galėtume kištis į jų mokslinę misiją.

 

Pritrenkia dar vienas dalykas. Nebraskos valstijos Ešlendo mies-, te nutikęs įvykis iki smulkmenų pasikartojo po trylikos metų. Kitas jaunas policininkas ankstų rytą važiavo patruliniu automobiliu mažo miestelio gatvėmis. Miestelio pakraštyje jis išvydo objektą, panašų į autobusą arba sunkvežimį. Tai įvyko 1980 metų lapkričio mėnesį Vakarų Jorkšyro grafystėje, Todmordeno mieste. Tas policininkas buvo Alanas Godfris.

 

Štai dar keletas paslaptingų sutapimų. Godfris irgi norėjo išsiaiškinti, kodėl sunerimo galvijų banda, po to užgeso jo automobilio variklis, išsijungė šviesos ir nutilo radijas, jį patį paralyžiavo šviesos spindulys, o NSO viduje ateiviai pasakė, kad aplankys jį ateityje. Jam irgi panašiai „dingo” nedidelis laiko tarpas.

 

1951 metais Pietų Afrikoje, Drakenštyno kalnuose (žr. 141 psl.), inžinieriui taip pat buvo pateikta išsami informacija apie objekto varomąją jėgą. Irgi už tai, kad jis atsakė į ateivių klausimus. Inžinierius sužinojo, kad būtybių laivuose nėra variklių, nes jų taikoma sistema „anuliuoja gravitaciją”. Objekto vamzdžiuose cirkuliuoja „labai sunkus skystis”, sukuriantis magnetinį lauką. Šis skystis verčiamas judėti šviesos greičiu, todėl „ištekėdamas iš vieno galo jis jau iš karto įteka į kitą galą… Jo realusis greitis — tikrasis begalinis”.

 

Specialios informacijos ateiviai suteikė ir liudininkams, pagrobtiems 1974 metų spalio mėnesį Esekso grafystės Evlio mieste. Penkių asmenų šeima buvo paimta tiesiai iš automobilio ir nieko neprisiminė, išskyrus ryškius sapnus ir dar tai, kad važiavo per žalią rūką (Herbo Širmerio automobilį irgi apgaubė toks rūkas). Vyras su žmona buvo užhipnotizuoti, todėl daug papasakojo apie tai, ką veikė objekte. Pavyzdžiui, vyras Džonas galėjo pažiūrėti, kaip veikia objekto varomoji sistema, ir sužinojo, kokie ateivių tikslai Žemėje.

 

Visa tai paaiškėjo per daugybę hipnozės valandų (aš pati buvau viename Endžio Kolinso surengtame seanse). Tai buvo labai intriguojantis mėginimas išsiaiškinti beveik magišką tariamą ateivių technologiją. Dalykai, apie kuriuos buvo kalbama, mums buvo migloti ir neaiškūs. Objektų sienose stebuklingai atsiverdavo ir užsidarydavo praėjimai, iš niekur atsirasdavo koridoriai, po to ateiviai liudininkui pasakė, kad šiaip jau „mes matome jūsų akimis”, bet „kai nerandame tinkamų akių, naudojame antveidį, pakeičiantį šviesą taip, kad ji tiktų mūsų optiniams nervams… Tai keičia įspūdį, kad jūsų planetos statiniai vienetai mus mato. Statiniai vienetai yra linijiniai gyventojai”. Džonas nedaug iš šito pasakojimo suprato. Aš irgi.

 

Beje, apie regėjimą. Tai įdomus dalykas, nes Evlio liudininkas atkreipė dėmesį į tai (kaip ir daugelis kitų), kad NSO vidus beveik bespalvis. Dažniausiai ten iš visų pusių sklinda švelni šviesa. Kadangi Džonas — menininkas, tai paklausė šito ateivių. Jam buvo atsakyta, kad spalvų yra, bet mes jų nematome. O ateiviai mato kitokias spalvas. Buvo pasakyta ir tai, kad jų pasaulyje spalvos yra labai blankios, todėl mus lankyti jie gali ne visada.

 

Laive yra dvi varomosios sistemos. Kosmose laivą varo jonizuotų dalelių sūkuriai. Tačiau įskridus į atmosferą tai labai pavojinga, todėl ateiviai taiko senesnį metodą. Tuomet laivą supančių dalelių poliškumas sutapdinamas su laivo viduje esančių dalelių poliškumu. Tai sukelia stūmimo jėgą, o sparti šių procesų ciklų kaita ir varo laivą. Tačiau tuomet atsiranda pašalinis poveikis. Iš šalies žiūrint objektas atrodo iškraipytas. Siurbiant pro šį lanką šviesą iš laivą supančių objektų ir keičiant aplinkos duomenis realistine holograma, pats laivas gali virsti nematomu.

 

Ateiviai dar daug visko papasakojo, bet beveik nieko nebuvo galima suprasti.

 

Džono žmona Sju šiek tiek sužinojo apie jų vykdomą veisimo programą. Atrodo, kad ateiviai mus stebi jau bent 10 000 metų. Jie patys vaikų neturi: „Mes dauginamės per jus. Jūs esate mūsų vaikai”.

 

Nors ir suteikdami daug informacijos, ateiviai retai prasitaria, iš kur yra atkeliavę. Žmonės dažnai ir šito paklausia, o jie mosteli į viršų ir sumurma kažką neaiškiai apie „išorinę galaktiką” arba pasako, kad atvyko „iš labai toli”. Kartais ištaria absurdiškus planetų pavadinimus, kurie atrodo paimti iš Dan Dare komiksų. Kai kada atrodo, kad jiems patinka būti paslaptingiems arba galbūt jie taip elgiasi todėl, kad ribotas žmogaus protas paprasčiausiai išpeša tik šias atskiras frazes, dėl to žmogui nors truputį palengvėja, nes viso kito jis paprasčiausiai nežino.

 

Deja, iš tikrųjų vertingos informacijos liudininkams jie suteikia labai retai; galima paminėti nebent du pavyzdžius, kaip esą galima , išgydyti vėžį — abu patarimai buvo pateikti beveik panašiomis aplinkybėmis prieš daugelį metų. Nė vienas iš jų mokslininkams nepadėjo kovoti su šia liga.

 

Brazilų daktaras Olavas Fontesas 1967 metais parašė į „Flying Saucer Review”, kad prieš dešimtį metų (pirmą kartą apie tai pranešta 1958 metų gegužės 14 dieną) įvyko štai kokia istorija, apie kurią iki tol nebuvo niekur skelbta.

 

Vieno Rio de Žaneiro turtuolio duktė susirgo skrandžio vėžiu. Intensyvus gydymas nepadėjo, 1957 metų rugpjūčio mėnesį tėvas ją išvežė į kaimą prie Petropolio, tikėdamasis, kad grynas oras palengvins mirtį. Spalio 25 dieną, kai ji gulėjo kamuojama siaubingų skausmų, kurių nebemalšino net morfijus, kambarį nutvieskė ryški šviesa, o danguje virš namo pakibo disko formos objektas. Iš jo išėjo dvi maždaug 4 pėdų ūgio būtybės ilgais šviesiais plaukais. Jų akys buvo panašios į kinų.

 

Prie sergančios mergaitės susirinkęs būrelis žmonių nustebo, kai būtybės įėjo į kambarį. Viena iš jų pridėjo ranką prie tėvo kaktos ir „telepatiškai” sužinojo, kuo mergaitė serga. Tada mostelėjo virš jos skrandžio ir šis ėmė mėlynai švytėti, o viduje viskas išryškėjo lyg peršvietus Rentgeno spinduliais. Viena būtybė nukreipė mažą prietaisą (panašų į tą, kurį mes dabar galėtume pavadinti lazeriu, nors 1957 metais jo dar nebuvo) į vėžio pažeistą organą ir ėmėsi darbo. Po keleto minučių lyg ir patenkinta gydymą baigė, švytėjimas dingo. Mergaitė tuo metu giliai miegojo.

 

Būtybės po to ėmė bendrauti su tėvu taip kaip ir anksčiau. Jos pasakė, kad paliks jam mažą tuščiavidurį daiktą. Jo viduje — trisdešimt devyni balti rutuliukai. Jeigu jis visą mėnesį duos dukrai kasdien po vieną rutuliuką, ji pasveiks. Kaip atsilyginimo būtybės prašė niekam nepasakoti apie šį įvykį. Šeima, žinoma, sutiko, o mergaitė iš tikrųjų visiškai pasveiko. Gydytojai tuo labai stebėjosi, bet taip ir nesužinojo, kas įvyko.

 

Šią istoriją, nepateikdama tik vardų, išplepėjo tuo metu kambaryje buvusi tarnaitė. Ji sakė:

 

— Prisiekiu, kad viskas taip iš tikrųjų ir įvyko, mano mieloji (panelė X) buvo pasmerkta mirti nuo skrandžio vėžio ir jau merdėjo, kai buvo išgelbėta į prožektorių panašiu instrumentu, kuris kažkokiais spinduliais vėžį sunaikino…

 

Ji pridūrė dar keletą detalių. Svarbiausia iš jų ta, jog ateiviai sakėsi atvykę iš Marso, o Žemėje ketino prisirinkti magnio, kad galėtų pasistatyti laivą. Aplankę dar keletą žmonių, gydantį instrumentą išsivežė, o taip elgėsi todėl, kad norėjo „parodyti mums, jog neturime jų bijoti”.

 

Antrasis įvykis nutiko Anglijoje. Apie jį buvo pranešta nedelsiant; bet daugelis detalių, kurias atskleidė ufologijos daktaras Džonas Deilas (John Dale), buvo neskelbtos dar daug metų. Nekyla abejonių, jog šie du įvykiai visiškai nesusiję.

 

Tačiau yra nuostabių sutapimų. Antrasis įvykis nutiko Astono mieste netoli Birmingemo 1957 metų lapkričio 18 dieną, taigi praėjus vos dviem savaitėms po įvykio Petropolyje. Liudininke tapo jauna motina Sintija Epleton (Cynthia Appleton), ištekėjusi už metalo pramonės darbininko ir visiškai nesidominti nei kosmosu, nei NSO.

 

Būtybė buvo įprasta (ilgais šviesiais plaukais ir įkypomis akimis), bet 6 pėdų aukščio, — tai šiauriečio tipas. Kaip ir kitais atve­jais, ji turėjo pusiau magiškų savybių, pavyzdžiui, bendravo telepatiškai ir kurdavo holograminius atvaizdus (liudininkei buvo sunku tai nupasakoti, nęs 1957 metais tokio dalyko dar nebuvo).

 

Per devynis mėnesius ji keletą kartų aplankė ponią Epleton ir ją „mokė”. Būtybė sakėsi atvykusi iš planetos, kurią vadino Gharnas-varn. Ji papasakojo apie lazerį — tikriausiai toks įtaisas buvo naudojamas ir Petropolyje — o moteris smulkiai apie tai papasakojo daktarui Deilui. Tačiau tuo metu lazeris dar nebuvo sukurtas, nekalbant jau apie chirurginius lazerinius prietaisus, atsiradusius tik daug vėliau.

 

Negana to, svečias paaiškino, kaip išgydyti vėžį. Moteris visiškai nieko nesuprato, bet daktaras Deilas kuo rūpestingiau užrašydavo viską, ką tik ji sakydavo. Esmė štai kokia. Liga praeina, kai pasikeičia ypatingi energijos virpesiai organuose, veikiančiuose tiksliai tuo momentu, kai ta energija užlieja kūną. Tada pasikeičia atomo dalelių virpesių dažnis ir fazė. Virpesių dažnis turi išsilyginti, „per-vesdamas” kūną į panašų,, bet priešingą lauką.

 

Kokie būtų šie teiginiai — teisingi ar nesąmoningi, neabejotinai įdomu tai, kad 1993 metais jie atrodo daug logiškesni negu 1957/58 metais. Pagaliau tai tiesiog stulbinančiai panašu į radioterapiją arba Jazerinę chirurgiją, kai „išdeginamas” vėžio pažeistas audinys. O juk tai papasakojo ne mokslininkai, bet tariami ateiviai jaunos moters ir tarnaitės lūpomis.

 

Iš užsienio kalbos vertė exlab.lt komanda.

Rekomenduojami video:


2500
10 Comment threads
2 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
zonder komand

Citata: ,,dabar galėtume pavadinti lazeriu, nors 1957 metais jo dar nebuvo”.
Šūdinas straipsnis, nes jau 1947 m. Wills Lamb ir R. C. Retherford pirmą kartą pademonstravo priverstinį spinduliavimą.

AnonymousUser

Nuotrauka stipri

linas

as tiukiu, tikek ir tu.

stezano

aš esu,kitu nera

panta

nu anksciau patikdavo straipsniai apie ateivius bet db totali nesamone. Snekejos su ateiviais :DD tai ka ateiviai moketu ir lietuviskai sneket tada jai jau snekejos su anais? :DD nu totali pieva cia atsakau iskart. Tai dar gerai kad nera straipsniu kur zmogus suns kalba kalbejos su sunim ir viens kita suprato

Šešėlis

Nesupratingas žmogau. Manai ateiviai atskridę iš kažkokios tolimos galaktikos nemokės susikalbėti su žmonėmis? Be to jei bendravo teleptatiškai, tai viskas dar paprasčiau.

Dylanas

uzsi….grabais :D pasakos pries miega :D

Nu nu

Idomu kada mes busim ateiviais “Dievais” ?

Jaunelis

Girdejau istorija,kai zmogus tariamai bendraves su ateiviais paklause ar jie tiki Dievu,gavo atsakyma “mes netikime,o zinome,kad Jis yra”.Kaip jau minejau cia ne mano nuomone,todel prasyciau manes nekaltinti,jeigu nusisnekejau.

Jonexeris

Būtu šaunu susitikti su tokiu ateiviu :)

dievas

nera ateiviu.yra tik viespats Dievas

Pienas

Visi dievai ateiviai. :)

Taip pat skaitykite