Šimtosios beždžionės efektas

Japonijoje, Kosimos saloje gyveno kolonija laukinių beždžionių, kurias mokslininkai maitino saldžiosiomis bulvėmis (batatais), mėtydami jas po smėlį. Beždžionėms patiko batatai, tačiau nepatiko smėlis esantis ant jų. Gyvūnai nevalgė purvino maisto.

Ir štai kartą 18 mėnesių patelė Imo suprato, kad gali šią problemą išspręsti išplovusi batatą. Ji šio triuko išmokė savo motiną ir kitas beždžiones. O kai išmokusių plauti batatą beždžionių skaičius pasiekė 100, visos beždžionės gyvenusios toje saloje ir net kitose aplink esančiose salose, staiga, be jokio atrodytų išorinio postūmio irgi pradėjo plauti bulves.

Atrodytų nieko antgamtiško. Tačiau reikalas tame, kad keletas mokslininkų grupių stebėjo beždžiones keliose skirtingose salose. Ir vienu metu, kai beždžionių išmokusių plauti batatus skaičius pasiekė tam tikrą ribą (sąlyginį skaičių 100), visos beždžionės visose salose ėmė valyti batatus. Turint omenyje, kad tarp jų nebuvo absoliučiai jokio kontakto šį fenomeną paaiškinti labai sunku.

Ir tai įvyko su visomis Japonijos beždžionėmis, net zoologijos soduose. Nors nėra žinoma, bet gali būti, kad ir visame pasaulyje, tačiau tokie globalūs tyrimai nebuvo daryti. Kaipgi paaiškinti šį fenomeną? Daugelis sieja šį reiškinį su informaciniu Žemės ar kosmoso lauku.

Šimtasis žmogus

Daug žmonių svarstė apie šimtosios beždžionės fenomeną. Vėliau, po kelerių metų, tyrinėtojų grupė iš Australijos ir Anglijos susidomėjo, ar toks laukas, kaip tarp beždžionių, yra ir tarp žmonių. Mokslininkai padarė tyrimus.

Jie padarė nuotrauką, kur buvo šimtai didelių ir mažų žmonių veidų. Visa nuotrauka buvo iš veidų, bet iš pirmo žvilgsnio buvo galima pastebėt tik kelis. Reikėjo treniruotis, kad pamatyt visus kitus – dažniausia reikėjo, kad kas nors parodytų, kaip reikia žiūrėti.

Šią nuotrauką nuvežė į Australija ir padarė ten eksperimentą. Buvo atrinkti žmonės iš skirtingų visuomenės sluoksnių, ir kiekvienam iš jų buvo rodoma nuotrauka, ir kelios minutės kad pažiūrėt į ją. Mokslininkai rodė nuotrauką žmonėms, ir klausė, ką ten mato. Kai kurie spėdavo pastebėt iki 6-10 veidų.

Kai apklaustųjų skaičius pasiekė kelis šimtus, ir buvo užfiksuota, ką jie mato, keli tyrinėtojai nuvažiavo į Angliją, ir ten parodė tą nuotrauką per vidinį BBC kanalą, rodomą tik Anglijoje.

Jie kruopščiai parodė žiūrovams, kur randasi visi veidai. Po kelių minučių kita tyrinėtojų grupė tęsė eksperimentą Australijoje, jau su kitais žmonėmis. Ir tada dalyviai galėjo lengvai pastebėt daugumą veidų.

Nuo to momento mokslininkai žinojo, kad mes turim kažką, apie ką iki šiol nežinojome. Australijos aborigenai jau senai žinojo apie šia mūsų pačių nežinomą dalį. Jie žinojo, kad yra laukas, vienijantis žmones.

Net mes savo bendruomenėje stebėjome, kaip vienam pasaulio krašte sukuriama kažkas sudėtingo, ir tuo pačiu metu kitame pasaulio gale sukuriamas tas pats, naudojant tas pačias idėjas ir principus.

Beždžionės neturėjo jokios galimybės bendrauti tarpusavyje, todėl mokslininkų išvados buvo sensacingos. Jų nuomone – tam, kad kažkokia populiacija (pavyzdžiui žmonija), gautų (įsisavintų) naują informaciją ar padarytų kažkokį atradimą, būtina kritinė būtybių (žmonių), kurie visi ieškotų atsakymo į iškilusį (iškeltą) klausimą, masė.

Pagal: context.org, gyvas.sapnas.net ir Drunvalo Melchisedek inf.