Persikėlimai laike

Persikelti laike įmanoma staiga. Vienintelis simptomas gali būti suerzinta oda arba fizinio ar psichinio pavojaus nuojauta. Šiuos pojūčius patyrė dvidešimtojo šimtmečio pradžioje dvi išsimokslinusios anglės Moberley ir Jourdan, atlikusios vieną iš garsiausių iš visų kada nors įvykusių persikėlimų laike – jį žinome “Trianono nuotykio” pavadinimu.

Vaikštinėjant po Versalio rūmų parką, netoli Le Petit Trianon, jas apėmė baisaus pavojaus nuojauta, kurią lydėjo absoliuti tyla. Prie jų priėjo aštuonioliktojo šimtmečio drabužiais vilkintis vyras ir kreipėsi senovine prancūzų kalba, paskui jos išvydo gražią moterį tos pačios epochos apdarais ir patyrė visa apimantį persikėlimo laike ir asmenybės susidvejinimo jausmą. Ūmai viskas baigėsi, ir jos vėl atsidūrė dvidešimtajame šimtmetyje.

Jos atskirai aprašė savo “nuotykį”, bet susidūrė su priešiškomis nuomonėmis. Net ir dabar įvykis atrodo ginčytinas. Mėginta aiškinti, jog tai buvęs trumpas kažkokio teatro trupės pasirodymas gamtoje, apie kurį niekas neinformavęs lankytojų. Bet daug kitų tikrai nuoširdžių ir susirūpinusių žmonių patyrė panašių pojūčių, ir tai patvirtina, kad anglės Moberley ir Jourdan iš tikrųjų galėjo Versalyje išgyventi paranormalų eksperimentą.

Septintojo dešimtmečio pradžioje grupė ekskursantų lankėsi Rievaulx šventovėje – absurdiškame aštuonioliktojo šimtmečio statinyje, iškilusiame virš Rievaulx vienuolyno Yorkshire. Paauglė iš šios draugijos, vardu Lisa, mėgavosi vasaros vakaru ir, vaikštinėdama aplink architektūrinę keistenybę, šnekučiavosi su pagyvenusia moterimi iš tos pačios grupės. “Ūmai man pasirodė, kad esu apvyniota siūlais” – prisipažino ji.

“Jau nebegirdėjau, ką sako man draugė, nors tarsi per miglą mačiau jos krutančias lūpas. Atrodė, kad abi judame sulėtintai. Neaiškiai suvokiau, kad aplink nieko nėra, nors prieš kelias sekundes su mumis buvo apie pusė tuzino kitų žmonių. Nesigirdėjo jokių garsų, išskyrus tylų žvangėjimą, panašų į keliu artėjančios karietos bildesį. Tada pro šalį tyliai praėjo aštuonioliktojo šimtmečio drabužiais vilkintys vyras ir moteris, jie nekreipė į mus jokio dėmesio. Staiga kerai išsisklaidė: draugė pasiūlė išgerti pievoje arbatos. Ji nieko nematė ir nieko nejautė, tačiau man iš tikrųjų reikėjo arbatos.”

Abiem atvejais moterys galėjo perkelti į savo aplinką išryškėjusius pasąmonės įspūdžius. Ir Trianone, ir Rievaulx kiti žmonės neabejotinai liko dabartyje, nejausdami nieko neįprasto. Tačiau tarp šių įvykių buvo tam tikras skirtumas: vienas iš istorinių personažų kreipėsi į ponias Moberley ir Jourdan kaip j tikrus, jo laikais gyvenančius žmones. Stebimojo ir stebėtojo tarpusavio ryšys gali būti vienintelis skirtumas tarp tikrojo persikėlimo laike ir dvasios vizijos, nors, kaip įprasta paranormaliems reiškiniams, pasitaiko ir išimčių.

Septintajame dešimtmetyje inžinierius šilumininkas Harry’s Martindale’as atliko praktiką viduramžių lobyne York’e. Kartą vienas dirbdamas rūsyje, jis ūmai išgirdo netoliese trimituojant. Tada iš sienos išniro ir lėtai perėjo per rūsį vyras, nešinas apvaliu skydu, paskui jį vorele žengė dar maždaug penkiolika vyrų purvinais drabužiais. Martindale’as matė juos gerai, bet tik virš kelių – jų pėdas galėjo išvysti tik jiems einant pro skylę grindyse. Tai atrodė panašu j Romos karių žygį keliu, kuris vedė žemiau rūsio grindų. Kai Martindale’as papasakojo savo nuotykį istorikams, jiems netiko faktas, kad skydai apvalūs, tačiau vėliau buvo atrasta, kad Šeštajame legione, laikinai stovėjusiame Eboracum’e (dabar York’as), pagalbinių dalinių kariai nešiojo apvalius skydus.

Nebuvo tradicijos pasakoti istorijos apie dvasias Romos karių, žygiuojančių per lobyną, ir ji neturėjo tęsinio. Nors jų pasirodymas ir buvo parengtas specialiai Martindale’ui, jie niekaip neišsidavė, jog jį matė. Jeigu tai buvo vienpusis persikėlimas laike, lobynas ir jaunuolis galėjo jiems neegzistuoti.

Žinome dar du persikėlimus laike, kurie verčia stebėtis jau vien dėl to, kad yra faktai. Vienas iš labiausiai sukrečiančių įvykių, aprašytas Joan Forman knygoje “The Mask of Time” (1987), yra aštuonių slidininkų iš britų ir amerikiečių ambasadų Osle nuotykis 1950 metais. Brigados generolas K.Treseder’is ir jo bičiulis amerikietis, baigę slidinėti, ėjo link savo automobilių Oslo fiordo apylinkėje. Staiga pagyvenusi moteris kažką piktai jiems pasakė angliškai su stipriu škotišku akcentu, tvirtindama, kad tai esanti privati teritorija, ir jie neturį teisės čia būti.

Ji vilkėjo neįprastais karaliaus Eduardo laikų dviratininkės drabužiais. Generolo žmona priėjo prie jų tada, kai moteris, neatsakiusi į jų atsiprašymus, toliau tęsė savo tiradą, kol jie apstulbę pasuko atgal. Kiti išvykos dalyviai nematė jokios pagyvenusios moters ir spėliojo, kad tai buvęs pokalbis su dvasia.

Vėliau pavyko išsiaiškinti, kad vietos fermerio prosenelis kadaise vedė “merginą iš Škotijos”, kuri ir galėjo būti moteris dviratininkės drabužiais, taip energingai kalbėjusi su slidininkais. Tačiau ligi šiol niekas nebuvo girdėjęs jokios istorijos, kurioje ji būtų laikoma dvasia; be to, juk ji pati įtraukė į pokalbį tris gyvus žmones. Įdomu, ar ji, grįžusi į savo epochą, papasakojo įvykį, stebėdamasi keistais sutiktųjų drabužiais ir keistomis mašinomis, į kurias jie ketino lipti?

Ar anksčiau gyvenusiems žmonėms atrodome ateities dvasiomis, o jie mums – keistai apsitaisiusiais svetimšaliais? Gal laiko erdvė yra elastingesnė, negu įsivaizduojame, o individai ateina ir išeina kaip akivaizdžios būtybės?

Šaltinis: žurnalas “AHA”