Paslaptingi Tunguskos radiniai

Nukritusio Tunguskos meteorito vietoje tyrėjai aptiko kvarcinių akmenų su paslaptingais rašmenimis. Jų žodžiais, keisti ženklai pažymėti ant technogeninio kvarcinio paviršiaus, spėjamai, paveikto plazmos.

„Tunguskos kosminio fenomeno“ fondo prezidentas Jurijus Lavbinas pareiškė, kad radiniai buvo rasti Akmenuotos Tunguskos upės rajone 2006 metais. Pusę metų kvarciniai akmenys buvo tiriami Krasnojarske ir Maskvoje. Tyrimai parodė, kad kvarce yra kosminių medžiagų, kurių negalima gauti Žemėje, priemaišų.

Be to, tyrimai patvirtino, kad akmenys artefaktiniai: daugelis iš jų sluoksniuojasi iš plokščių, ant kurių randama nežinomo alfabeto ženklų. Pagal Lavbino hipotezę, kvarciniai akmenys – informacijos šaltinio, išsiųsto į mūsų planetą nežemiškos civilizacijos ir sprogusio dėl nesėkmingo nusileidimo, duženos.

Krasnojarsko tyrinėtojų radiniai jau atkreipė JAV, Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos mokslininkų dėmesį. Jie prašo suteikti paslaptingus artefaktus tyrimams, tačiau Lavbinas kol kas atmeta jų siūlymą, nes nori, kad pergalės laurai iššifruojant kitų planetų laišką priklausytų Rusijos Krasnojarsko krašto gyventojams.

Jurijaus Lavbino ekspedicijos dalyviai paskelbė sensacingą pranešimą apie tai, kad Tunguskos Žemumų upės rajone rasti kitų planetų techninių įrenginių blokai, nukentėję nuo 1908 metų birželio 30 d. katastrofos. Apie tai pranešė evenkų apylinkės, teritorijos, kurioje, kaip manoma, ir nukrito Tunguskos meteoritas – kaip jį tradiciškai vadina mokslininkai ir eiliniai žmonės – spauda. Nors, ar tai buvo meteoritas, iki šiol niekas užtikrintai nežino.

Lavbinas, kuris daug metų tiria šią paslaptį ir net vadovauja visuomeniniam „Tunguskos kosminio fenomeno“ fondui, manė, kad faktiškai įvykio vietoje, o tai reiškia, kad ir rajone, turi būti apieškota, pvz., 500 km teritorija į vakarus nuo tos vietos, kur mokslinė ekspedicija ieškojo nukritusio meteorito liekanų. Jis rėmėsi palydovinėmis evenkų rajono nuotraukomis.

Ir tvirtino, kad jos nurodo „metalines liekanas“, kurios gali būti susijusios su „beveik šimto metų senumo technogenine katastrofa“. Remdamasis jomis Lavbinas čia pastebėjo neatitikimų. Konkrečiai, didelė koncentracija reto Žemėje iridžio elemento. Taip pat ir geomagnetinis efektas, kuris, jo tvirtinimu, gali būti tik technogeninio įsikišimo padarinys.

Pagal tyrėjo/entuziasto versiją, 1908 metais 10 km aukštyje virš žemės nežinomas kosminis laivas susidūrė su meteoritu, kurio masė ne mažesnė kaip 1 milijardas tonų. Jo nuomone, žmonėms tada pasisekė išvengti „pasaulio pabaigos“ stebuklo: „Jei sprogimas būtų įvykęs ne ore, bet ant Žemės paviršiaus, vargu ar išsilaikytų planetoje gyvybė.“

Lavbinas galvoja, kad ateivių laivas susprogo tyčia, gelbėdamas Žemę ir perimdamas dangaus kūną savo laivu. Tyrėjas per šiuos metus nemažai laiko praleido negyvenamose vietovėse ieškodamas nuolaužų ir skeveldrų, jis patikslina, kad po katastrofos laivas/gelbėtojas suiro į dešimt dalių.

Liekanas to, ką ekspedicijos nariai palaikė kosminiu ateivių laivu, pavyko aptikti trivialiu metalų ieškikliu. Taip pat tyrėjai pareiškė, kad jiems pavyko rasti legendinį Tunguskos artefaktą – „Elnio akmenį“, kurio niekas negalėjo rasti beveik šimtą metų. Vienu žodžiu, oficialiojo mokslo atstovai į visas Lavbino ekspedicijas žvelgia labai skeptiškai.

Tačiau niekas iš jų iki šiol taip ir nesuteikė išsamaus paaiškinimo to, kas atsitiko beveik prieš šimtą metų danguje virš Tunguskos. Kas tai buvo? Kaip viskas buvo? Kodėl taip atsitiko? Oficialaus tarybinio mokslo verdiktas dėl šios paslapties buvo atsargus: „Tunguskos meteoritas buvo ne meteoritas, o kometa, kurios pagrindas buvo iš ledo ir sprogo ore. Suprantama, kad tokiu atveju nei kraterio, nei skeveldrų neturėjo būti, o ledas tiesiog išgaravo.“ Tačiau oficiali versija tik dar labiau pritraukia norinčių įminti „Tunguskos paslaptį“.

Nežiūrint palydovinių nuotraukų ir šiuolaikinių tyrimo metodų, mokslininkai iki šiol neranda nei „dalelės“ sprogusio kūno, nei daugelio paslaptingų reiškinių paaiškinimo. Pavyzdžiui, ir dabar, praėjus šimtui metų, niekas nežino, kodėl vieni medžiai išguldyti į vieną pusę, o kiti, epicentre, tebestovi statūs, nors neturėtų, treti su taisyklingos formos nudegimais, ir kodėl dabar šioje vietoje nauji medžiai auga dvigubai greičiau? O svarbiausia, kas sukėlė sprogimą 500-2000 kartų galingesnį nei Hirosimos?

Beje, versija apie „ateivių kosminį laivą“ atmesta ne todėl, kad „to negali būti“, o todėl, kad ji nepaaiškina kai kurių pašalinių įvykio efektų. Pavyzdžiui, Nikolajus Vasiljavas, SSSR АМН (nežinomas trumpinys (rusiškai) – vert. pastaba) akademikas ir vienas iš pačių reiškinių tyrėjų autoritetų, rašė: „Įtikinamų įrodymų jo naudai nėra.

Bet kuriuo atveju, ji neatsako į klausimą apie 1908 metų „šviesią naktį“, kurią lygiagrečiai mėginama aiškinti Tunguskoje sprogusio akmens hipoteze, pretenduojančia būti šios problemos sprendimu.“ Čia pastebima, kad po Tunguskos sprogimo, praėjus kiriam laikui, visos planetos paviršiuje atsirado tokie reiškiniai, kaip – šviesios naktys ir sidabriniai debesys.

Apskritai, tinkamų versijų, kurios pasakytų, kas buvo prieš beveik šimtą metų – daugybė, ir prielaidos apie ateivių kosminių laivų vizitus nėra pačios egzotiškiausios. Pavyzdžiui, broliai Strugackiai dar prieš daug metų darė prielaidą, kad tai buvo ne ateivių kosminio laivo žūtis, o jo pakilimas. Be to, išsakyta idėja, kad Tunguskos meteoritas iš tikrųjų buvo mažytė „juodoji skylė“. Arba milžiniškas žaibo rutulys.

Yra romantinė istorija apie tai, kad Tunguskos sprogimą sukėlė amerikiečių tyrinėtojo Nikolos Teslos eksperimentas „bevieliu“ būdu per atstumą perduoti elektros energiją. Tesla nusprendė pademonstruoti savo laimėjimą apšviesdamas garsaus keliautojo Poberto Piri ekspedicijos kelią, kuriuo šunų kinkinys tamsoje vyko į Šiaurės ašigalį. Tačiau neapskaičiavo ir prašovė.

Pagr. šaltinis: worldmystery.ru, vertė: Šešėlis – gyvas.sapnas.net