Viskas, ką išreiškiate, atgal sugrįžta daug stipriau

„Ir kada gi pagaliau žmonės liausis taip kvailai elgtis?” — kartodavo dr. Merfis. Visada reikia vengti neigiamų posakių, nes — gerai įsidėmėkite—jie sugrįžta atgal, tik dar labiau sustiprėję. Aišku, kad jūs galite įsivaizduoti ir kokį nors partnerį, kurio pageidautumėte, ir savo vaizdiniais ir teigimais įtraukti jį į savo gyvenimo akiratį. Tačiau taip darydami turite kuo aiškiausiai suprasti, kad tas žmogus bus su visais jums dar nežinomais ypatumais ir savybėmis, kurias irgi turėsite priimti, nors ir nepatiktų.

Beribis intelektas geriausiai žino, kas jums tinka. Todėl dėkokite savo pasąmonei už nuostabiausią žmoną ar nuostabiausią vyrą, kuri ar kuris ką tik įžengė į jūsų gyvenimą, o jį ar ją išsirinkti palikite pasąmonei. Ir pasąmonė jūsų niekada neapvils. Jūsų pasąmonė žino visas jūsų ir jūsų partnerio ar partnerės sielos kerteles ir todėl santuoka ar jos pagrindu nusistovėję santykiai dažniausiai būna laimingesni, nes visais svarbiausiais dalykais jūsų nuomonės sutampa.

Tikrai nebandykite sėsti į savo įstaigos vadovo kėdę ir stumti iš jos dabartinį vadovą. Galite’kiek tik jums patinka įsivaizduoti save toje kėdėje, mėgautis tokiais vaizdiniais, tik nebūtina manyti, kad tai būtinai turi būti jūsų įstaigos vadovo kėdė. Gali būti ir taip, kad jūsų vadovas pereis į kitas, dar aukštesnes pareigas, užims svarbesnį postą ir jo kėdė liks jums, bet gal jūsų pasąmonė žino kokią nors kitą perspektyvesnę galimybę, dar labiau atitinkančią jūsų sugebėjimus. Tad kam beribiam intelektui nurodinėti, ką daryti, jei jis pats tai žino geriau už jus? Juk taip darydami jūs dažniausiai užblokuojate energijos srautą.

Dažnai koks nors pašnekovas klausiamai žiūri į mane, kai tik aš pradedu aiškinti, jog viskas, net žmogus, ateina iš nematomų dalykų. O man tokiais atvejais taip ir knieti paklausti pašnekovo, ar galėtų jis nurodyti bent vieną pavyzdį, koks dalykas šiame pasaulyje materialiai egzistavo dar iki tol, kol jis buvo sugalvotas, įsivaizduotas, išsvajotas. Žinoma, planetos ir visata yra kūrybinės dvasios produktas.

Tik gerai pagalvokite ir patys pamatysite, kad absoliučiai viskas, visi materialūs, apčiuopiami daiktai — automobilis, skalbimo mašina, dviratis, virtuvės rakandai, namas, rankinis laikrodukas — iš pradžių egzistavo tik nematerialiu pavidalu, tik dvasioje. Juk architektas ar išradėjas neima pirmo pasitaikiusio akmens ar dantračio ir nepradeda dėlioti kaip pakliuvo — o gal kas ir išeis? Ne, jis planuoja, mąsto, fantazuoja. Ir tik kai mintyse įsivaizduoja norimą sukurti daiktą su visomis jo detalėmis, tada perkelia jį į popierių, o paskui pagal tuos brėžinius bei planus pagamina.

Mes, žmonės, esame taip pripratę prie daiktų, kad nenorime tikėti tuo, ko negalime pačiupinėti. Švabai turi net patarlę: „Ko valstietis nepažįsta, to nevalgo”. Juk tai, ko jūs bijotės, dar neegzistuoja. Tiktai jūs patys to nenorėdami mintyse susikuriate atitinkamus vaizdinius ir pripildote juos „baimės energijos”. Štai jums pavyzdys: viena jauna mergina, pavadinkime ją Andžela, buvo įpratusi kas rytą gražindamasi priešais veidrodį pasikalbėti pati su savimi. O kalbėdavosi su savo atvaizdu veidrodyje maždaug tokiu būdu:

„Klausyk, mano mieloji pasąmone, norėčiau tau pasakyti keletą svarbių dalykų, su kuriais man teks susidurti šiandien. Vakar išeidama iš darbo palikau ant savo rašomojo stalo visą krūvą nebaigtų darbų ir bijau, kad su jais ir šiandien nespėsiu susidoroti. Todėl labai prašau pasirūpinti, kad tie darbai šiandien iki 17 valandos būtų baigti, nes 18 valandą esu pakviesta į pobūvį ir jokiu būdu nenoriu praleisti tokios progos!”
 
Štai taip aiškiai ir suprantamai išdėsčiusi savo pasąmonei visus tos dienos pageidavimus, ji tvarkingai susidėjo tualeto reikmenis ir ramiausiai išėjo iš namų nė kiek neabejodama, kad lygiai 18 valandą bus pobūvyje.
 
Apie 13 valandą šefas pasikvietė ją į savo kabinetą ir pasakė, kad jai teks vienu svarbiu reikalu vykti pas vieną firmos klientą, o atlikusi tą užduotį ji galės nebegrįžti į kontorą, nes tas klientas gyvena netoli jos namų. O jos nebaigtus darbus šefas padalijo baigti jos dviem bendradarbėms. Andžela prisipažino man, kad ji kažko panašaus ir tikėjosi, nes taip ne kartą ji jau yra dariusi ir anksčiau — stovėdama priešais veidrodį davusi nurodymus savo pasąmonei — ir visada tai baigdavosi gerai.
 
„Tačiau, —tęsė ji, —jei tik aš imdavau dvejoti ir pati tiksliai nežinodavau reikiamu metu, ko noriu, tai paprastai iš to nieko ir neišeidavo!”
 
O pats didžiausias Andželos nuotykis įvyko praėjus vos kelioms savaitėms nuo jos pirmojo „pokalbio” prieš veidrodį.
 
Likus vos porai savaičių iki atostogų ji staiga sužinojo, kad kelionių agentūra, kurios kelialapį buvo įsigijusi, bankrutuoja. Jos sumokėti pinigai bent jau laikinai dingę, nes kol nesibaigs bankroto procedūra, apie jų susigrąžinimą negalėjo būti nė kalbos. Kai ji kitą rytą karštai prašė savo pasąmonės rasti kokią nors išeitį iš keblios padėties, sučirškė telefonas. Skambino jos motina ir prašė jos nupirkti vieną konkrečią knygą apie valgių gaminimą.
 
Einančią su ta knyga ją užkalbino vienas loterijos bilietų platintojas. Jis siūlė nusipirkti bent vieną bilietą, sakydamas, kad už vieną markę galima išlošti 10 tūkstančių markių (tą patį tvirtino ir visur iškabinėti rėksmingų spalvų reklaminiai plakatai). Nusipirkusi bilietą, iš karto nenorėjo patikėti savo akimis, nes kaip tik jai atiteko pagrindinis loterijos prizas — 10 tūkstančių markių. Iš susijaudinimo linkstančiomis kojomis ji pasiėmė tuos pinigus ir pirmiausia ėmė dairytis, kur čia būtų galima prisėsti ir ramiai apgalvoti, kas gi atsitiko, nes ji vis dar negalėjo atsikvošėti.