Viskas, ką išreiškiate, atgal sugrįžta daug stipriau

Pagal: Peter Kummer – Nieko nėra neįmanoma
 
Mano žmona nuolat reikšdavo didelį nepasitenkinimą dėl to, kad mūsų ateinanti tarnaitė prastai išlygina marškinius ir palaidinukes, patvirtindama savo žodžius „daiktiniais įrodymais“. Taip tęsėsi labai ilgai.
 
Pastebėdavo ji ir kitokių tarnaitės nusižengimų, pavyzdžiui, kartais sriuboje rasdavo kokį plaukelį ir panašiai. Tuos bambėjimus atremdavau pasiūlymu drabužius lyginti pačiai ir įrodinėjau, kad jos piktinimasis sugrįžta atgal jai pačiai dar stipresnis.
 
Po kelių dienų parėjau namo tuoj po pietų. Iš to, kaip tarnaitė pasisveikino su manim, įtariau, kad kažkas atsitiko. Pasirodo, kad ji netyčia sudaužiusi dvi taures. Aš tik nusijuokiau, nes dėl tokios smulkmenos krimstis tikrai neverta. Bet pamatęs taurių šukes supratau, kad nuostolis tikrai nemenkas. Tai kaip tyčia buvo mano žmonos mėgstamiausios taurės; jos nebuvo labai brangios, bet parduotuvėse tokių taurių jau nebebuvo.

 

Vakare aš apgalvojau šį nemalonų įvykį ir padariau išvadą: žmona ne kartą gana atvirai reiškė nepasitenkinimą tarnaite, kurios pasąmonė, priimdama tuos neigiamus signalus, perėjo į gynybą ir smogė atsakomąjį smūgį. Abi moterys, aišku, apie tai net nepagalvojo ir tai, kas atsitiko, pavadino nelaimingu „atsitiktinumu“. Tačiau man ir žmonai tai buvo dar vienas patvirtinimas, kad reikia skirti daug dėmesio savo žodžiams ir darbams, nes pasąmonė dirba be jokios pertraukos visą parą, ir su ja juokai menki.
 
Taigi, dėl Dievo meilės, nesiųskite neigiamų signalų, nes tokie, ar dar sustiprėję, jums ir grįš. Kolektyvinę pasąmonę turėtumėt įsivaizduoti kaip didžiulį rezervuarą, į kurį suteka visos pasaulyje gimusios mintys ir visi pasakyti žodžiai. Viskas, ką jūs ten pasiunčiate, išlieka, sustiprėja ir paskui vėl sugrįžta atgal pas jus. Ne tik malonios mintys ir meilūs žodžiai, bet ir kupinos neapykantos mintys bei kritiški žodžiai.
 
Pavyzdžiui, žmogus, paniškai bijantis šunų, beveik visada su baime galvoja, kaip šuo jam įkąs. Taigi jis išspinduliuoja tą savo baimę ir nesunku atspėti, kad jį kandžiojantis šuo yra tik vykdytojas, atlikėjas. Baimės jausmas davė jo pasąmonei užduotį įkąsti tam žmogui.
 
Kaip jau žinome, pasąmonė yra labai ištikimas tarnas. Jis priima šeimininko vaizdinius ir jausmus, tik nemoka atskirti gėrio nuo blogio. Tai jau sąmonės uždavinys, tuo turi užsiimti protas. Pavyzdžiui, jūs apsirikote ir netyčia užsisakėte dėžę balto vyno. Iš tikrųjų ketinote užsisakyti dėžę raudono vyno, bet per išsiblaškymą užsakymų lape padėjote kryželį ne toj vietoj. Užsakymą įdėjote į voką, užklijavote ir išsiuntėte vyno tiekėjui. Tiekėjo firmos darbuotojas, atplėšęs voką ir pamatęs kryželį užsakymų lape, išsiųs jums dėžę balto vyno net nepasiteiravęs telefonu, ar jums reikia kaip tik tokio vyno.
 
Lygiai taip pat veikia ir jūsų pasąmonė. Ji yra „jūsų nuolankus tarnas“. Tik ji nepasibels jums į duris ir nepasiklaus, ar jūs tikrai norite kaip tik to, ką nurodėte užsakymo lape. Ne, ji vadovaujasi prielaida, kad jūs žinote, ko norite. Argi ilgai laikytų koks nors anglų dvarininkas tokį liokajų, kuris po nurodymo kelis kartus teirautųsi, ar šeimininkas tikrai pageidauja kaip tik to, ką paliepė? Todėl prieš duodami nurodymus savo vidiniam tarnui gerai apgalvokite juos.
 
Vienas mano pažįstamas jau dvidešimties metų mėgdavo visiems įkyriai kartoti: „Žinote, aš taip smarkiai geriu ir tiek daug rūkau dėl to, kad žinau, jog ilgiau kaip keturiasdešimt metų vis tiek neišgyvensiu.“ Tokiais pareiškimais, aišku, jis patraukdavo aplinkinių dėmesį, o jam tada atrodė, kad iki keturiasdešimt metų dar labai toli. Tikriausiai jau numanote, kuo visa tai baigėsi.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Praėjus vos penkioms savaitėms nuo jo keturiasdešimto jubiliejaus, pamačiau laikraštyje žinutę apie jo mirtį. Kaip vėliau sužinojau, jis važiavo autostrada, o pakelėje kažkokie vaikigaliai mėtė akmenis į pravažiuojančius automobilius. Vienas iš jų pramušė 180 kilometrų greičiu lekiančio automobilio langą ir užmušė jį vietoje. Kaltininkas buvo tik vykdytojas, atlikėjas, o patį pavedimą jau senų seniausiai davė pats mano pažįstamas, nors, žinoma, tai pramuštgalvio nuo atsakomybės neišvaduoja.
 
Todėl stenkitės savo teigimais visada kalbėti apie dabartį, pavyzdžiui:

 

— „Dėkoju už didžiulius savo turtus, kuriuos turiu dabar“;
— „Dėkoju už nuostabią žmoną, kuri kaip tik dabar įžengė į mano gyvenimą“;
— „Dėkoju, kad esu visiškai išgijęs“.

 

Jei sulaukus trisdešimt metų jums kils noras kada nors praturtėti, tai jis bus panašus į moters, pageidavusios būti truputį nėščia, norą. Aišku, galima pasakyti ir taip: „Sulaukęs 50 metų, būsiu milijonierius“. Be abejo, taip ir bus, jei tik po to 20 metų jūs tvirtai laikysitės tokio pasiryžimo ir atkakliai dirbsite. Tik kam taip ilgai laukti? Kam varžyti save? Viskas vyksta dabar. Jūs visada gyvenate tik čia ir dabar.

 

Jūs gyvenate ne ateityje ir ne praeityje, o visą laiką tik dabartyje. Ketvirtadienis, septyniolika valandų ir viena minutė — štai kas yra dabar. Lygiai septyniolika valandų yra jau praeitis, o septyniolika valandų dvi minutės bus ateitis, o kai ateis tas laikas, septyniolika valandų dvi minutės bus vėl dabartis, o septyniolika valandų ir viena minutė tada bus jau tik praeitis, o septyniolika valandų ir trys minutės bus ateitis ir taip toliau.

 

Jei jūs visada teigsite tik dabartį, tai jūsų pasąmonė žinos, kad jūs kiekvieną sekundę tikitės, jog jūsų norai išsipildys. Jūs jau užsakėte, ko jums reikia, dabar tas jūsų užsakymas apdorojamas. Todėl dabar sutelkite visą dėmesį į tai, ką sakote, kad po kelių sekundžių nepaneigtumėt savo ankstesnių žodžių ir tuo pačiu neatšauktumėt pirmojo užsakymo. Jei aludėje užsisakote alaus, bet po minutės apsigalvojate, kad geriau būtų išgerti kokakolos, ir apie tai pasakote padavėjui, tai jis per daug nenustemba.

 

Tačiau jei pradėsite blaškytis: „Padavėjau, bokalą alaus… ne, nereikia… o gal vis dėlto atneškite… bet ne, nereikia… na, tiek jauto, atneškite… ne, ne, neverta…“, tai jo reakcija bus visiškai kitokia. Jums juokinga? Bet tik pagalvokite, ar jums pačiam niekada nėra buvę taip, kaip aprašyta žemiau.
 
Garsiai pasakyta mintis: „Gerai būtų nusipirkti džinsus“. Tuoj po to kilusi mintis: „Ne, dabar negaliu sau to leisti“. Garsiai pasakyta mintis: „Rytoj sušveisiu gerą kepsnį“. Mintis tuoj po to: „Ne, nes nuo jo ėda rėmuo“. Pasakyta mintis: „Kitą vasarą skrisiu atostogauti“. Mintis tuoj po to: „Bet ne, nes tikriausiai tam nepakaks pinigų“.
 
Pasakyta mintis: „Gal mane paaukštins tarnyboje“. Mintis tuoj po to: „Nesąmonė, jei ką nors ir paaukštins, tai pirmiausia Miulerį, o ne mane“.
 
Tęsinys antrame puslapyje…


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
loriloreta

Aciu tai tikra ir ta turetu zinoti daugelis kurie save stebi idemiau

angele

nuostabus straipsnis ir puslapis saves tobulejimo link o tuo paciu ir geresnio gyvenimo.visiems to linkiu

Ivona

Taip,tai is tikruju tiesa.viska galima uzsiprogramuoti.Bet beda yra ta,kad laukti ir dirbti ta linkme nenorime.Noriu visko ir dabar!!!! Sedziu ir laukiu ,kada.Brangieji,nei amzius,nei profesijos neturi jokiu ribu tobulejimui.Mokytis,ieskoti naujoviu,daryti bet ka,tik ne stoveti vietoje.Tuomet net nepastebesite,kai jusu gyvenime prasides tokios permainos,ko net ir nesitikejote.Visada mylekite save ne tik veidrodyje,bet visur ir visada.Kviesk sirdimi ir sekme tikrai ateis.