Visatos pagrindas – informaciniai procesai

Ištrauka iš: S. Lazarevo KARMOS DIAGNOSTIKOS

 

Visatos egzistavimo pagrindas – informaciniai procesai. “Pradžioje buvo Žodis”.

 

Tai, ką mes vadiname Visata, mano požiūriu, galėjo atsirasti nuo vienintelės Pradžios, egzistavusios visuomet ir mūsų vadinamos Dievu, atsiskiriant dviem sudedamosioms dalims: materijai ir informaciniam biolaukui. Kiekvienoje iš jų priešingoji sudedamoji dalis egzistuoja neišreikštoje būsenoje. Priešybių egzistavimo sąlyga yra jų nuolatinis vienos i kitą perėjimas. Biolaukas stengiasi tapti materija, o materija stengiasi tapti biolauku.

 

Energetinių ryšių materijoje kaupimas yra materialios sudedamosios virsmo į informacinę išraiška. Atgalinis procesas gali vykti kaip materijos, jos masės tankio padidėjimas arba sudėtingesnės struktūros atsiradimas.

 

Gilindamiesi į Saulės sistemą, pamatytume, kad jos egzistavimo tikslai – kurti vis sudėtingesnius elementus Saulėje, kurti sudėtingus informacinius ryšius pasinaudojant naujų planetų susidarymu, kurti planetose sudėtingas informacines struktūras, remiantis organika kaip nauja aukštesnio informacinio tankio pakopa. Bet kokios žvaigždžių sistemos egzistavimo tikslas yra gyvybės joje kūrimas. Tai, ką mes vadiname dvasia, egzistuoja virš informacinio lauko ir materijos.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Pasiekusi tam tikrą tanki materija virsta informacija. Singuliarumas (materijos, kadaise sukoncentruotos viename taške, būvis) yra Visata. Subtilūs biolauko lygiai – tai materijos, laiko ir erdvės nebuvimas, taškas. Taškas stengiasi pereiti i begalybę, o begalybė stengiasi pereiti į tašką. Kiekviename Visatos biolauko taške yra neapsireiškusi informacija apie visą Visatą, kitaip tariant, taškas yra neapsireiškusi begalybė, o begalybė yra neapsireiškęs taškas.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Egzistuoja dvi žvaigždžių atsiradimo teorijos. Pagal pirmąją, Kanto-Laplaso teoriją, jos atsirado dėl tarpžvaigždinės medžiagos sutankėjimo. Pagal antrąją, akademiko Ambarcumiano teoriją – jos atsirado iš “juodųjų kiaurymių”. Jaunų žvaigždžių būsenos nestabilumas, galingi sprogimo procesai, vykstantys jose, teorijos autoriaus nuomone, rodo jose esanti pirminės medžiagos likuti.

 

Remiantis anksčiau pateikta koncepcija, susijusia su mano tyrinėjimais, žvaigždžių atsiradimą galima laikyti dialektiniu informacijos virsmu į mat- ją, kai tarpžvaigždinę medžiagą “apvaisina” informacinis blokas, kuri “juodoji kiaurymė” realizuoja kaip medžiagą.

 

Žvaigždžių atsiradimas – tai dviejų pradų, apsireiškusios ir neapsireiškusios Visatos sąveikos rezultatas. Procesai, vykstantys žvaigždžių gelmėse ir gyvame organizme, identiški. Tai energijos virsmas Į materiją ir atvirkščiai. Visatos vystymasis – tai fiziniame, medžiaginiame lygmenyje vieningumo suirimas ir jo padidėjimas informaciniame biolauko lygmenyje, diferenciacija ir vis didesnė įvairovė fiziniame lygmenyje, ir vis didesnis susijungimas biolauko lygmenyje. Tam tikrame etape skirtumai tarp fizinės ir biolauko sudedamųjų dalių išnyksta, prasideda naujas vystymosi etapas.

 

Taigi egzistuoja prieštaravimas. Visata lieka tašku subtiliame biolauko lygmenyje ir kartu plečiasi, sudalydama naują materiją, laiką ir erdvę. Vystosi ji pagal švytuoklės principą: orientacija pramainiui keičiasi čia į informacinę vienybę, čia į fizinį atsiskyrimą.

 

Bet kokį objektą Visatoje galima laikyti procesu, o bet koki procesą – objektu. Kiekviename procese ir objekte vyksta švytavimas nuo informacinės vienybės į fizinę diferenciaciją. Fizinė diferenciacija turi griežtai atitikti dvasinę vienybę. Tų dviejų priešybių vystymosi sąlyga yra trečias elementas, aprūpinąs neapsireiškusį vienos priešybės kitoje buvimą. Tokį vaidmenį atlieka energija, pasitarnaujanti kaip tarpininkas, būtinas Visatos vystymuisi.

 

Informacija, energija ir materija sudaro vieną visumą. Ši sąvoka egzistuoja seniai, tarkim, krikščionybėje kaip Šventosios Trejybės sąvoka (Dievas tėvas, Dievas Sūnus ir Šventoji Dvasia).

 

Kiekvienas objektas vystydamasis pakartoja Visatos vystymosi ciklą. Likdamas visiškai vieningas subtiliame biolauko lygmenyje, jis diferencijuojasi fiziniame lygmenyje. Tam fiziniame lygmenyje būtinas pirma jo vykstantis dvasingumo procesas, garantuojantis didesni tvirtumą fiziškai atsiskyrus. Pabrėžtinai aiškus dvasingumo prioritetas.

 

Tokiu būdu priešybių vienybės ir kovos dėsnis atrodo taip: egzistuojantis niekas išplėšia iš savęs savo priešybę, kad virstų kažkuo visiškai nauju.

 

Dabar pereisime prie gyvybės atsiradimo. Pagal fizinio pasaulio diferenciacijos mastą turi augti vienybės didėjimo tendencijos biolauko lygmenyje nuo pačių subtiliausių sluoksnių iki šiurkštesnių. Vienybės mastas pasireiškia tuose lygmenyse, kuriuose anksčiau nepasireikšdavo.

 

Didėjant rūšių įvairovei vienybės mastas ribotoje erdvės dalyje taip išauga, kad objektas atsiriboja nuo Visatos, atsiskiria nuo jos. Jo grąžinimas į vienybės aplinkos lygmenį reikštų jo žūtį. Informacijos tankis taip išauga, kad tarp objekto ir jį supančio pasaulio atsiranda priešiškumas.

 

Gyvybė – tai strateginė vienybė taip objekto ir Visatos per taktinį jos neigimą. Mes galime sakyti, kad gyvybė Visatoje pasirodė vienu metu visame jos kūne ir yra vieningas organizmas, tęsiantis tolimesnę diferenciaciją su nenutrūkstamu lyšiu ir sąveika taip visų jos sudedamųjų dalių. Šio proceso vystymasis, fizinė įvairovė galimi tik orientuojantis į pirminius informacinius vienybės procesus. Materija, laikas ir erdvė – tai išorinė forma, informacija ir dvasia – tai turinys. Turinys realizuojamas per formą, o forma vysto turinį.

 

Bet kurio Visatos objekto gyvybės pagrindas yra švytuokliniai judesiai, orientacija pakaitomis į informacinius ir fizinius procesus. Kadangi žmogaus gyvybė – miniatiūrinis Visatos atspindys, tai joje informacijos virsmo į materiją procesai vyksta daug greičiau. Gyvas objektas skiriasi vienybės mastu ir informacijos virsmo į materiją greičiu. Tikriausiai, vienybės augimas ir abipusio virsmo greičiai yra gyvo objekto vystymosi esmė.

 

Kuo didesnis vidinės vienybės mastas, informacijos tankis, tuo stipriau organizmas atsiriboja nuo jį supančio pasaulio. Tai mes vadiname sąmonės ir asmenybės tobulėjimu. Fizinio atsiribojimo nuo aplinkinio pasaulio procesas įmanomas tik augant susivienijimui su Visata. Susivienijimo su Visata procesas yra tai, ką mes vadiname kultūra, atsiribojimo procesas – tai civilizacija.

 

Kultūra gimdo civilizaciją. Civilizacija pradžioje atstumia kultūrą, o vėliau, kad nežūtų, grįžta prie jos kaip paklydėlis sūnus, kad šį procesą vėl pakartotų aukštesniame lygmenyje ir didesne amplitude. Jeigu grįžimas prie kultūros įvykdomas nepriderančiu lygiu, tai atveda į civilizacijos pražūtį. Vienybės tendencijos ir Meilės jausmo, per kuri vienybė Visatoje realizuojama, neigimas veda į kultūros pražūtį.

 

Įprasta manyti, kad vienybės dėsnio ir priešybių kovos esmė yra jų santarvė be abipusio susinaikinimo. Svarbiausia priešybių ir santarvės sąlyga yra jų vienos į kitą perėjimo greitis. Svarbiausias gyvos materijos nuo negyvos skirtumas slypi priešybių vienos į kitą perėjimo greityje, vadinasi, gyvenimo tikslas – dvasios apraiškų materijoje stiprėjimas šio virsmo greičio padidinimo sąskaita.

 

Prisiminkime švytuoklę. Esant tam tikram švytavimo greičiui, egzistuoja du vienas kitam priešingi būviai: švytuoklės nukrypimas nuo centro į kairę ir į dešinę. Šie priešingi būviai gali egzistuoti nesunaikindami vienas kito tik todėl, kad jie išsklaidyti laike. Bandymas juos sutapdinti, tarkim, per vieną sekundę, esant penkių sekundžių švytavimo greičiui, – tai judėjimo sustabdymas, vystymosi sustabdymas. Dabar įsivaizduokime, kad švytavimo greitis padidėjo iki kelių švytavimų per sekundę. Vadinasi, turėtų įvykti dviejų priešingų būvių sutapdinimas be abipusio susinaikinimo.

 

Gyvybė Žemėje pasirodė kaip būdas išsaugoti atitinkamą jos vienybę su Saule, atskyrusią nuo savęs planetas, tai yra sumažinusią fizinės vienybės mastą ir padidinusią informacinę vienybę, kad būtų kompensuotas fizinis išsklaidymas. Vadinasi, bendrame plane išsklaidymas neįvyko. Bet kuris Visatos objektas sistemos išvystymui stengiasi atplėšti nuo savęs kažką jam priešinga fiziniame ir sustiprinti vienybę informaciniame lygmenyje. Motina, gimdanti kūdikį, ir žvaigždė, gimdanti planetas, daro tą patį. Fizinis atsiskyrimas turi būti kompensuotas dvasine vienybe. Gyvybė Žemėje patvirtina naujos planetos ir Saulės vienybės proceso realizavimą. Saulės sistema, iš vienos pusės, veržiasi į maksimalią fizinę diferenciaciją, o iš kitos pusės, į informacinę vienybę. Gyvybė, pasirodžiusi Žemėje, vystosi pagal tuos pačius dėsnius. Fiziniame lygmenyje vyksta naujų rūšių kūrimasis, didėja formų įvairovė, o biolauko lygmenyje didėja vienybės mastas.

 

Gyvybė Žemėje ne tik atsirado kaip vieningas organizmas, ji ir egzistuoja kaip vieningas organizmas ir yra sąlygojama savireguliacijos sistemos, kuri realizuojasi informaciniame-energetiniame biolauke. Šios sistemos tikslas – palaikyti tvarką, kad atskirų dalių elgesys atitiktų visumos interesus. Kuo didesnės vienos grandies energetinės galimybės, tuo daugiau ji privalo orientuotis į centrą. Jeigu ryšys su centru vangiai atsilieka nuo didėjančio grandžių autonomiškumo, sistema gali žūti. Todėl grandys, griaunančios sistemos vienybę, neišvengiamai išbrokuojamos.

 

Objekto elgsena turi atitikti viso organizmo informacines struktūras. Jeigu fizinė, emocinė ir informacinė objekto elgsena neatitinka programos, esančios informaciniame sistemos biolauke, tuomet sistemos biolaukas atakuoja objekto biolauką. Vyksta objekto laukų deformacija Įvedant sunaikinimo programas, tai yra grįžimas į pradini būvį. Tokiu objektu gali tapti ne tik atskiras organizmas, bet ir pažeidžianti vienybės dėsnius grupė. Kalbant medicininiais terminais – dvasios sveikata sąlygoja kūno sveikatą.

 

Informacinis biolaukas pirminis palyginti su kūnu ir nulemia jo likimą, charakterį ir fizinę būklę. Vadinasi, galima sakyti, kad svarbiausia fizinės sveikatos sąlyga yra Visatos informacinio lauko dėsnių, Vienybės, Dvasingumo ir Meilės dėsnių žinojimas ir laikymasis. Šiuo metu visų procesų greitis Žemėje taip išaugo, kad reikalauja staigiai paspartinti fizinę adaptaciją. Biogenosfera smarkiai keičiasi.

 

Kadangi Visatoje informaciniai procesai yra pirminiai, palyginus su fiziniais, todėl svarbiausios fizinės adaptacijos problemos yra susijusios su poveikiu į informacines dvasines žmogaus struktūras. Tuo paaiškinama visuotinis žavėjimasis magija, okultizmu, joga, įvairiomis religinėmis srovėmis. Žmonės su entuziazmu sveikina naujai pasirodžiusį mesiją ar guru, žadantį išganymą ir naują tiesą. Visi laukia gatavų sprendimų, užmiršdami, kad būtina atgimimo sąlyga yra didžiulis, sunkus ir vargingas darbas, kurio esmė žmonijai seniai žinoma, – tai stengimasis suvokti mus supantį pasaulį, tyrinėti jo dėsnius ir elgtis pagal juos.

 

Dabar gyvename tokiu laikotarpiu, kai žmonių energetinis lygmuo yra labai išaugęs. Tai, kas anksčiau buvo pasiekiama per ilgus ątkaklaus darbo metus, dabar pasiekiama per kelis mėnesius. Žmogaus galimybės taip padidėjo, kaip dviratininko galimybės jam atsisėdus už lėktuvo vairo. Tačiau jeigu psichologinis lygmuo liktų dviratininko, užuot virtęs lakūno, tinkamai pasinaudoti šiomis galimybėmis būtų sunku.

 

Eilinio žmogaus psichologinis lygmuo ir žmogaus, kuriam duota įžengti į prieigas prie galimybių daryti kur kas didesnį energetinį poveikį gyviems ir negyviems objektams, privalo dar daugiau skirtis.

 

Mano tyrimai rodo, kad šiuo metu gyvajai ir negyvajai gamtai pakenkti galima ne tik fiziniais veiksmais ar stipriomis emocijomis, bet netgi neatsargia mintimi. Negatyvinio poveikio pasekmės auga geometrine progresija esant padidintoms žmogaus energetinėms galimybėms. Informacinis-energetinis poveikis į gyvus ir negyvus objektus gali būti labai pavojingas. Agresija, nukreipta į vieną žmogų – tai visų jo vaikų ir artimųjų sunaikinimas. Kadangi veikia biolauko savireguliacijos mechanizmas, neigiamą atoveikį gauna pats atakuojantis ir jo artimieji. Psichologinis žmonijos pasiruošimas smarkiai atsilieka nuo jos energetinių galimybių, galima sakyti, kad žmonija iš tiesų dabar pati sau pasiskyrė susinaikinimo režimą. Jo vaisius mes jau matome aplinkui.

 

Kas kaltas dėl tragiško neatitikmens taip šiuolaikinės žmogaus psichologijos ir ji supančio pasaulio tikrovės? Šiuolaikinio Vakarų civilizacijos nario psichologija, – o šiai civilizacijai priklauso didesnė žmonijos dalis, – tai pragmatizmo psichologija. Ji akcentuoja ne informacijos sukaupimą, o jos realizavimą. Vadinasi, ne rezultatyvus, “mažai pelningas” pasaulio, naujų sąvoku ir etinių struktūrų suvokimo procesas iškrenta iš bendros grandinės.

 

Užuot pasirinkus sunkų ir ilgą supratimo procesą, pasirenkami gatavi receptai su maksimaliai greita praktine nauda.

 

Jeigu išanalizuotume bet kokios religijos, magijos, jogos vystymosi kelius, visur rastume tokius pagrindinius etapus:

 

– apmąstymas, pasaulio suvokimas šiuo momentu per jį supančios aplinkos, savo priklausomybės nuo jos neigimą, atsisakymą su ja drauge veikti;

 

– pasaulio vystymosi dėsnių išsiaiškinimas ir elgesio sistemos, atitinkančios šiuos dėsnius, sukūrimas;

 

– praktinis anksčiau gautų žinių pritaikymas.

 

Anksčiau šis procesas įnikdavo ištisus amžius ir tūkstantmečius, todėl žmonės negalėdavo jo viso suvokti ir pamatyti. Panašiai kaip palyginime apie akluosius, apčiupinėjančius dramblį ir bandančius nustatyti, kas tai yra. Dabar žmonija turi galimybę pamatyti šį procesą visą ir vieningą.

 

Dvasiniuose ieškojimuose dabar vyrauja skaldymosi procesas. Egzistuoja kryptys, orientuotos tik į pirmą pakopą – informacijos kaupimą. Taip pasitraukiama nuo tikrovės, iš esmės paneigiama civilizacija ir abidvi tolimesnės pakopos. Tokį kelią pasirinko, pavyzdžiui, krišnaitai. Antra kryptis orientuota į etikos principų sugrąžinimą, dorą elgesį, – tai įvairios religinės kryptys. Trečia kryptis nukreipta gauti ir panaudoti praktinius rezultatus, neatsižvelgiant į pažinimą ir etinę pusę. Tai magija, burtininkavimas.

 

Įdomią transformaciją ištvėrė ekstrasensorika. Iš pradžių siekusi pažinimo ir etikos elementų, ši kryptis, po to, kai jos atstovai pradėjo imti pinigus, labai degradavo ir dabar daugiausia orientuojasi į magiją ir burtininkavimą. Tai visiškai natūralu ir dėsninga, kadangi vyksta pagreitintas visų procesų modeliavimas, suteikiantis galimybę matyti “dramblį” visą, žodžiu, matyti ir suvokti procesus, nusakančius, kokioje būklėje dabar yra atsidūrusi žmonija ir kokios jai iškilo problemos.

 

Šiuo momentu svarbiausia išlikimo sąlyga – dialektikos principais sujungti lai, kas anksčiau buvo nesujungiama. Tai atsižadėjimas visko, kas žemiška, žengimas į vienybę su Kosmosu ir gavimas iš jo informacijos, jos įgyvendinimas moralės dėsniais ir praktiškas jų panaudojimas visuose lygmenyse.

 

“Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”, – sakė Kristus. Prieš du tūkstančius metų šių priešingų tendencijų suderinimas buvo neįmanomas per vieno žmogaus gyvenimą. Dabar pasaulis pasikeitė, pasikeitė švytuoklės greitis be abipusio sunaikinimo, medžiagai ir informacijai pereinant vienai į kitą. Vadinasi, galima sakyti, kad žmogus, kuriam lemta išlikti artimiausiu metu, turėtų būti drauge ir dvasingas, ir paprastas, ir veiklos žmogus.

 

Kiekvieno šiuolaikinio žmogaus sąmonėje turėtų egzistuoti du priešingi procesai: pirmasis – pasaulio atsižadėjimas, skverbimasis į Kosmosą, šventumas ir antrasis – gautos informacijos pritaikymas, aktyvi veikla, daugiau praktiškumo. Kalba eina apie iš esmės naują mąstymą, kuris sudarys naujo žmogaus fizinę ir dvasinę struktūrą. Taigi šventumas, atsižadėjimas, pažinimas, viso to realizacija minčių ir emocijų lygmenyje bei pritaikymas ir įgyvendinimas socialinėse ir techninėse struktūrose. Susijungimas turi būti ne mechaninis, nes tai būtų švytuoklės sustabdymas, tai turi būti vieningas procesas, nuosekliai pereinant visas tris pakopas. Kiekvienas žmogus privalo tapti šventu ir nuolat gilinti savo šventumą, pasaulio pažinimą, savęs kaip Visatos dalies pajautimą ir visa tai turi pats įgyvendinti emocijomis ir praktika. Civilizacija nuolat turi duoti peno kultūrai. Vertybių sistemoje privalo būti šventumo prioritetas, o ne prakticizmas, nes Kosmosas yra pirminis, o civilizacija – antrinė.

 

Kiekviena civilizacija rėmėsi šventaisiais, o ne burtininkais. Legendos byloja, kad anksčiau žmonės turėjo atvirą trečiąją akį. Jie gebėjo gauti informaciją superjautria pagava, nevaržomi nei laiko, nei nuotolio. Vėliau tas pagavos kanalas – trečioji akis -užsivėrė. Priežastys neaiškios, nors tikriausiai paprastos: pirminio žinojimo negalima gauti nesilaikant etikos normų. Nors žinojimo realizacija tiesiogiai su etika tartum ir nesusijusi. Tam tikrame etape etiniai ir psichologiniai lygmenys taip atsiliko nuo galimybių, kad tas atsilikimas pradėjo kelti grėsmę civilizacijos egzistencijai, todėl trečiosios akies užsivėrimas buvo gelbstinti neišvengiamybė.

 

Gaila, bet dauguma šiuolaikinių fizinio vystymosi ir dvasios ugdymo mokyklų atsisako pirmųjų dviejų pakopų – pažinimo ir dorovės. Šioms pakopoms įsisavinti reikia devyniasdešimt penkių procentų pastangų ir laiko sąnaudų, o iš karto matomo rezultato nėra. Praktiškai dauguma mokyklų eina priešinga kryptimi, todėl ir degraduoja.

 

Gyvų organizmų evoliucija vyksta tokia seka: pradžioje ilgą laiką žinios kaupiamos ir tik po to pritaikomos.

 

Šiuo metu norint išlikti, informacijos sukaupimą ir panaudojimą reikia sujungti, nesunaikinant vienam kito. Taigi verslininkas, politikas ir mokslininkas turi tapti šventais. Etikai jie privalėtų skirti pirmaeilę reikšmę. Ypač tai rimta bioenergetikoje. Bandymas taikyti magijos ar burtininkavimo metodus asmeniškiems, savanaudiškiems interesams susikerta su aukštaisiais Visatos dėsniais. Rezultatas dažniausiai būna tragiškas, bet ne visuomet akivaizdus, nes pasekmės pasireiškia lėtai, pamažėle ir žmogui ne visuomet įmanoma susieti priežastį su pasekme. Mergina, burtais prisiviliodama savo mylimąjį, neįtaria, kad ji griauna savo būsimųjų vaikų psichiką, likimą ir sveikatą.

 

Tendencija, šiuo metu jau pakankamai išryškėjusi, yra okultinių, magiškų sugebėjimų vystymas savo siauriems egoistiniams interesams. Sistemos grandys ima veikti neatsižvelgdamos, ko siekia visa sistema, ir tai kelia jai visiškos pražūties grėsmę. Prisiminkime: gentys su stipriomis magijos ir okultizmo tradicijomis nustodavo vystytis, tobulėti ir išmirdavo.

 

Šiuolaikinės civilizacijos pagrindas yra pasaulio religijos, tai yra sistemos, nukreipiančios žmogų visomis pajėgomis formuoti ir tobulinti subtilias dvasines struktūras, veikiančias pasaulio išsaugojimui. Religijų duodamas supratimas, kad būtina vienytis ir jaustis atsakingiems už žmonių likimus, žmogui leido suvokti vienybės ryšius su savo vaikais, tėvais ir mylimais žmonėmis, įsisamoninti atsakomybę už savo palikuonių likimus. Biblijoje duota netiesioginių perspėjimų, kad vaikai atsimoka už savo tėvų nuodėmes. Būtent tada, kai suardomos subtilios biolaukų struktūros, atsakančios už vienybę su tėvais, vaikais, mylimu žmogumi, žmonės ima sunkiai sirgti, deformuojami jų likimai ir jie patys kaip asmenybės.

 

Pasaulio religijos rūpinosi šias struktūras išsaugoti ir vystyti. Priesakas mylėti netgi priešus iš bioenergetikos pozicijų turi didelę prasmę. Jis blokuoja kito žmogaus sunaikinimo programą, o atitinkamai ir savęs susinaikinimą biolauko, pasąmonės lygmenyje.

 

Žmogus, nesusipažinęs su biolauko savireguliacijos dėsniais, nežinantis, jog dėl jo neapykantos gali sunkiai susirgti jo vaikai, vis dėlto daug šimtmečių buvo saugiai ginamas religinių meilės ir gėrio priesakų, išsaugančių jam ir jo vaikams sveikatą ir, iš esmės, civilizacijos vystymąsi. Biolauko savireguliacijos sistema veikia automatiškai. Todėl nepakenkdamas sau, savo vaikų sveikatai ir nedegraduodamas pats kaip asmenybė, magija ir okultizmu galėdavo užsiiminėti tik žmogus, žinantis ir besilaikantis Visatos, vienybės dėsnių, žmogus su gerai išvystytomis aukštosiomis dvasinėmis struktūromis. Visiems kitiems tuojau pat prasidėdavo etinių, psichinių, dvasinių struktūrų irimas, jie “pajuoduodavo” ir išsigimdavo. Kadangi anksčiau šis procesas buvo kur kas lėtesnis, negu dabar, didžiumai žmonių susidarydavo įspūdis, kad “juodasis” magas yra norma, o ne patologija.

 

Šiuo metu daugelis ekstrasensų, įžengiančių į sudėtingus poveikių lygmenis, nėra prideramai išsiugdę savo dvasios ir todėl dvasiškai ir fiziškai sunyksta ir patys, ir artimiausi jiems žmonės. Žinau keletą atvejų, kai už dvasinį neetiškų ekstrasensų smukimą atsiskaito jų vaikai, kiti giminaičiai ir netgi artimi bičiuliai ir mokiniai. Kadangi energetinė dvasinių struktūrų apimtis už fizinę šimtus ir tūkstančius kartų didesnė, tai dvasinė degradacija ilgą laiką vyksta slapta, pažiūrėti nepastebimai. Prasidėjus fiziniam irimui, bandymai žmogų išgydyti blokuojami degraduotomis dvasinėmis struktūromis – tuo ir paaiškinama daugybė vis dažnesnio medicinos bejėgiškumo faktų. Daug naivuolių tiki, kad sumokėję tam tikrą sumą pinigų ir palankę kursus jie taps magais ir stebukladariais. Tačiau šio mokslo, skirtingai nei kitų mokslų, gali mokytis tik vienetai -asmenys, turintys pakankamai švarią karmą, išvystytas dvasines struktūras, strategiškai mąstantys, turintys šviesaus gerumo ir puikiai save disciplinuojantys.

 

Jeigu išanalizuotume okultines ir magų technikas, pastebėtume, kad svarbiausia jiems ne įvairų būdų dermė, o Mokytojo ir mokinio asmeninės savybės. Daugelio pradedančiųjų ekstrasensų pastangos greičiau patekti prie padidintų galimybių šaltinio, peršokant per labai sunkiai įveikiamą dvasinio tobulėjimo pakopą, gali baigtis apverktinai. Kadangi žmogaus likimą, charakterį ir fizinę kūno būklę apibrėžia biolauko struktūros, neapgalvoti veiksmai šioje srityje gali pridaryti žalos visai žmonijai.

 

Žmogaus pasąmonė visuomet buvo gerai apsaugota. Skverbimasis į pasąmonę vyko lėtai, negatyvias programas natūraliai pripažįstant netinkamomis visuomenės, etikos bei religinės apsaugos sistemų dėka.

 

Įvairių psichoterapinių mokyklų psichoanalitikai pradėjo žmogaus pasąmonę tiesiog šturmuoti, ir pastaraisiais dešimtmečiais šis procesas įgavo neregėtus mastus. Į biolaukų struktūras veržiamasi grubiai ir grubiai veikiama tinkamai neištyrus, kuo tie įsiveržimai atsirūgs ateityje. Dažniausiai tyrinėtojus mažai domina, kas tai yra pasąmonė ir kaip ji reaguoja į įsiveržimą – jiems svarbiausia gauti konkrečių ir kuo greitesnių rezultatų, o ne giliai suvokti procesus, nulemiančius žmogaus ir jo artimiau sveikatą ir likimą.

 

Bioenergetikoje strateginio mąstymo stoką, pirmenybę teikiant taktikos būdams, aš palyginčiau su vairuotoju, kuriam buvo duotas laikas išmokti kelių eismo taisykles, o jis panaudojo tą laiką variklio galingumui padidinti – tai efektyvu, bet rezultatas nenusakomas ir rizikingas.

 

Norėčiau smulkiau apsistoti prie apsisaugojimo būdų. Žmonės nežinojo, kad juos galima paveikti bioenergetiškai, ir tas nežinojimas juos saugojo ilgai. Tik žinantys suvokė poveikio grėsmę ir steigė hermetines bioenergetikos studijavimo mokyklas. Puikiausia apsaugos sistema buvo etiniai, religiniai pamokymai neprasikalsti ne tik elgesiu, bet ir jausmais, ir netgi mintimis. Kad ir kaip juokinga, tačiau didžiulį vaidmenį šioje apsaugoje suvaidino ir mokslas, visiškai neigiantis bioenergetiką, galimybes energetiškai ar per informaciją paveikti žmogų. Egzistavo ir socialiniai mechanizmai apsisaugoti nuo pernelyg aktyvių magų ir burtininkų. Dabar visos blokuotės sugriautos, smegenys atviros. Šturmuoti pasąmonę, sąlygojančią fiziologinius ir psichologinius organizmo procesus, pradėta dar praeitą šimtmetį. Šiuo metu šturmas iš stichinio virto tiksliniu. Psichoterapeutai, ekstrasensai, burtininkai, hipnotizuotojai grubiai skverbiasi į pasąmonę, siekdami išorinio efekto, spręsdami tik grynai praktines užduotis. Tai vyksta visiškai nesuvokiant, kas tai yra pasąmonė, kokie jos funkcionavimo dėsniai.

 

Mano tyrinėjimai rodo, kad pasąmonė ir biolaukas yra tas pat ir bet koks poveikis į biolauko struktūras – tai poveikis į pasąmonę, visas fiziologines ir psichines savireguliacijos sistemas.

 

Eksperimentatorius praktikus domina tik į pasąmonę ir savireguliacijos procesus įsiskverbimo gylis, o kad poveikis būtų didesnis, nevengiama pasitelkti netgi aparatūrą. Bioenergetika paversta mokslu apie praktinį poveikį žmogui. O kad, išgydę kūną, mes galime pakenkti sielai, kad liga yra apsauga, neteisingo elgesio ir mus supančio pasaulio nesuvokimo blokavimas, niekas negalvoja, kaip niekas negalvoja apie tai, kad ekstrasensas privalo pirmiausia surasti ligos priežastis ir padėti žmogui jas suvokti bei išvengti klaidų ateityje. Bioenergetikos apribojimas lik fiziniais parametrais yra pažinimo ir etikos pakopų likvidavimas grynai dėl praktinių rezultatų. Žmogus, manantis, kad jį išgelbės tabletės ar burtininko kerai, jau serga. Geriausia apsauga nuo ligų – vykdyti aukščiausius etikos dėsnius.

 

Kai gamta ėjo fizinės apsaugos keliu, pavyzdžiui, didindama dinozaurų svorį arba aprūpindama vėžlius šarvais, evoliucija sustodavo. Išlikdavo mažiausiai apsaugoti fiziškai, bet daugiausia apsaugoti dvasiškai – tie, kas buvo pasiruošę pakeisti savo psichologinę struktūrą, elgesį atsižvelgdami i Žemėje vykstančius procesus. Vakardieną etika buvo prabanga, dabar – būtinybė, vienintelė sąlyga, kad rytdieną išliktume. Žmones, besirūpinančius tik fizine sveikata, artimiausiu metu gali ištikti dinozauro likimas.

 

Tai, ką mes vadiname imunitetu, yra biolauko apvalkalo kokybinis lygmuo, ištisumas. Žmogus, besidomintis magija ir dėl to pamynęs etiką, meilę ir pasaulio pažinimą, žlugdo save, savo vaikus ir artimuosius. Šiuo metu, jeigu žmogus turi mažai jėgų, jis turėtų skirti jas tik šventumui, jeigu jėgų daugiau, galima prie šventumo pridurti pasaulietišką gyvenimą. Jeigu žmogus pasiruošęs sunkiai dirbti, kad pasiektų didelių galimybių, jis gali imtis bioenergetikos.


Facebook komentarai
3 komentarų "Visatos pagrindas – informaciniai procesai"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Neonlight

Nuostabus ir ypac prasmingas bei naudingas straipsnis. Kai kur yra vercianciu susimastyti apie „teisuma“ sakiniu. Bet esme yra tikrai teisinga ir supras tik tas zmogus, esantis savo samones truputuka aukstesneje pakopoje. Aciu ir daugiau tokiu.

kazkokiu

Kliedesiu lavina

lolita

Puikus straipsnis.Sios mintys/galimai/-teisingos.

wpDiscuz