Savo ligas galima išgydyti valios pastangomis

Abiejų šalių gyventojų ryšiai, tarp jų ir asmeniniai, jau sukūrė tokią harmonijos, draugystės ir savitarpio supratimo atmosferą, kad dabar daug populiaresnė tendencija griauti senas sienas, negu statyti naujas. Dėl to, kad žmonės Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose neturi galimybių bendrauti su kitų šalių gyventojais, leisdami mulkinti save tokiems savo vadams kaip, pavyzdžiui, Sadamas Huseinas ar Kadafis, skleidžiantiems melą ir propaguojantiems priešiškumą, didele dalimi kaltas skurdas, kurio šaknys, kaip jau parodėme anksčiau, slypi mąstysenoje. Todėl mes privalome prisidėti prie mūsų planetos pažangos; tai, aišku, nereiškia, kad turėtumėm savo pažiūras primesti kitiems. Jokiu būdu ne: kiekvienas žmogus turi teisę būti savimi, kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip jam patinka. Tačiau tiems, kurie ieško pagalbos ir kurie atviri tokiems dalykams, mes turėtumėm pabandyti padėti.

Kai pradėjau propaguoti konstruktyvųjį mąstymą ir ezoteriką, dažnokai klysdavau imdamas ginčytis dėl tų dalykų su kitais. Ta proga norėčiau priminti priežodį, kurį žino kiekvienas geras pardavėjas: „Pirkėjas visada teisus”. Tas augalėlis, kuris tik neseniai pradėjo augti jūsų sieloje, dažniausiai būna dar per gležnas, jį sutrypia sunkūs batai. Todėl po tokių ginčų gal ne kartą pastebėsite, kad labai norėdami padėti savo oponentui galite daugiau pakenkti sau, negu padėti kitam. Jūsų oponentas tikriausiai bandys jus sugrąžinti prie realybės, prie konkrečių faktų. Nors taip jis tik dar giliau įklimps į klaidingo mąstymo liūną, tačiau ir jums gali prisireikti ištisų savaičių atkaklaus darbo, kol likviduosite savo „misionieriškosios veiklos” padarinius ir užgydysite sielos žaizdas.

Nedarykite ir kitos klaidos – neskolinkite savo knygų ar kasečių. Kas iš tikrųjų domisi tais dalykais, tas juos nusipirks pats. Man nėra pavykę paskolintų knygų susigrąžinti. Dažnai kitas tik nenoromis pasklaido knygą, kurią jūs vos ne per prievartą jam įpiršote kupinas geriausių norų padėti. Jei pašnekovas domėtųsi knyga, tai nurodykite jam knygos pavadinimą, jos autorių ir leidyklos adresą, kad galėtų pats užsisakyti. O jei jūsų pašnekovą jūsų idėjos uždega ir jis dar ne kartą grįžta prie tos temos, tai žinokite, jog jūsų sėkla krito į trąšią dirvą ir toliau svarstyti tuos klausimus su tuo pašnekovu tikrai nebus tuščias laiko gaišinimas. Paprastai tokie pašnekovai tarsi sausa kempinė godžiai sugeria viską, ką tik jūs pasakote.

Karaliaus sūnus

Senais laikais, kai Europoje dar buvo daug mažų ir didesnių karalysčių, dažnai valdovų pora, nesusilaukusi palikuonio, nusipirkdavo naujagimį iš kokios nors skurdžios valstiečių šeimos ir įsūnydavo. Kad niekas net neįtartų, jog būsimasis sosto įpėdinis kilęs iš valstiečių, tai būdavo daroma paslapčiomis, prigrasinant tikriesiems tėvams mirties bausme už paslapties atskleidimą. Aš noriu papasakoti jums apie vieno kalnakasio sūnų, kurį žindyvė niekam nematant sukeitė su paties karaliaus sūnumi – mat karalius norėjo šviesiaplaukio berniuko, o karalienė pagimdė tamsiaplaukį.

Abi motinos, karalienė ir kalnakasio pati, mirė gimdydamos, o šviesiaplaukio berniuko tikrasis tėvas buvo taip susikrimtęs dėl žmonos mirties, kad į naujagimį net nepažvelgė. Taigi apie naujagimių sukeitimą žinojo tik karalius ir minėtoji žindyvė, o kad ji neišplepėtų, tai karalius įsakė ją pakarti. Abu berniukai augo sveiki ir buvo gerai išauklėti, tik, aišku, priklausomai nuo užimamos padėties.

Maždaug po dvidešimt penkerių metų karaliaus sūnus, kuris tėvui mirus užėmė jo sostą, iškėlė didelę puotą. Į ją buvo pakviestas ir vieno miestelio vaistininkas su žmona, pas kurį kaip tarnas ir vežėjas tarnavo tikrasis velionio karaliaus sūnus. Kadangi jis buvo laikomas beveik šeimos nariu, tai buvo atitinkamai aprengtas ir kartu su savo šeimininkais atsisėdo prie vaišių stalo. Karalius šoko su daugeliu damų. Staiga jo akys nukrypo į vieną gražuolę, kurią kaip tik tuo momentu „atsitiktinai” kvietė šokiui tikrasis karaliaus sūnus. Karalius, aišku, užriko ant jo, kaip šis -paprastas vaistininko vežėjas – drįsta jam, karaliui, užbėgti už akių renkantis šokio partnerę.

Tikrasis velionio karaliaus sūnus į tai reagavo taip, kaip buvo išauklėtas per daugelį metų: nuolankiai atsiprašė, pasitraukė į šalį ir netrukus paliko puotą. Jie abu per tiek laiko visiškai įsijautė į savo vaidmenis, nes ne tik jie patys, bet ir niekas daugiau pasaulyje nežinojo velionio karaliaus paslapties, kurią jis ir žindyvė nusinešė į kapus. O jūsų juk niekas nesukeitė, jūs žinote, kad tikrai esate karaliaus sūnus ar karaliaus duktė, savo pasąmonės sūnus ar duktė, o jūsų pasąmonė galingesnė už visas šio pasaulio karalystes. Todėl jūs ir privalote atitinkamai elgtis ir naudotis visais dalykais, kurie puošia mūsų gyvenimą ir daro jį tokį mielą mums. Taigi neatidėliodami šiandien nusimeskite atgailautojo ir atsitiktinumo aukos kuprą ir drąsiai reikalaukite to, kas jums priklauso – karaliaus ar karalienės karūnos.

Šią istoriją aš papasakojau, kad suprastumėt, jog jūsų sėkmė daugiausia priklauso ne nuo jūsų kilmės ir net ne nuo to, kaip per daugelį metų jus išauklėjo tėvai, mokytojai ir viršininkai. Jūs juk turite galingą pasąmonę, kuri gali kad ir nuo šiandien radikaliai pakeisti jūsų gyvenimą, jei tik jūs labai norėsite.

Medicina žino atvejų, kad sužinojęs ligos priežastį ligonis pagyja. Kartą panašiai yra nutikę ir man: kai ryjant pradėjo labai skaudėti gerklę, kreipiausi į savo gydytoją. Ji nuodugniai apžiūrėjo mane, tačiau aiškios priežasties taip ir nerado. Tada ji paklausė manęs, ar pastarosiomis savaitėmis ar mėnesiais neturėjau kokių nors didesnių rūpesčių.

Teko prisipažinti, jog mane paliko mergina, kurią labai mylėjau. Apie dvasios, psichikos dėsnius tuo metu (o man tada buvo tik dvidešimt ketveri metai) aš dar nieko nežinojau. Gydytoja pasakė, kad tie skausmai greičiausiai bus psichinio pobūdžio, nes jie ne taip jau retai įsimeta į gerklę. Einant pas gydytoją, mane kamavo didelė baimė, o po tokių jos žodžių pajutau didžiulį palengvėjimą. Ir vos tik išėjau iš jos, skausmas gerokai sumažėjo, o kitą dieną ir visai dingo. Gydytojos aiškinimas, kaip yra iš tikrųjų, man buvo geriausi vaistai.

Senoji ponia

Kartą vienoje diskotekoje mano dėmesį patraukė pagyvenusi moteris, kuri sėdėjo netoli šokių aikštelės prie apvalaus staliuko, atrėmusi į jį savo ramentus. Tą vakarą aš išsikalbėjau su ja ir sužinojau, kad gydytojas sakęs, kad jos kelių sąnariai esą nebepagydomi ir kad juos reikią pakeisti dirbtiniais sąnariais. Išeidama iš kabineto, ji labai nusiminusi dar paklaususi gydytojo, ar jau tikrai niekas nebegalįs pagydyti jos sąnarių. „Na, nebent tik pats Dievas!” – atsakęs gydytojas.

Jai pasirodė, kad gydytojas norėjo tik paguosti ar pajuokauti, tačiau jis tik dar kartą pasisodinęs ją ir kokį pusvalandį aiškinęs apie dvasinio gyvenimo dėsningumus. Jis pataręs jai lankytis diskotekose ir stebėti šokantį jaunimą, o vakare prieš miegą 20 minučių vaizduotis, kaip ji pati šoka kartu su jais, o žiūrovai ploja jai. Kaip gaila, kad tiek mažai teturime gydytojų, nusimanančių apie dvasinio gyvenimo dėsningumus. Aš pritariau jos pasiryžimui taip gydytis ir savo ruožtu dar labiau padrąsinau. Atsisveikindamas užrašiau jai savo telefono numerį ir kelių dr. Merfio knygų pavadinimus. Ji pažadėjo paskambinti man, jei su Dievo pagalba jaustųsi bent kiek geriau.

Po pusės metų ji iš tikrųjų paskambino man ir pasakė, kad pasiruošusi vėl susitikti su manimi. Susitikome kitą šeštadienį mano mėgstamoje diskotekoje ir net sušokome lėtą bliuzą, skambant Persio Sledžo „My Special Prayer”. Šokome, aišku, ne taip, kaip Fredas Asteras ir Džindžer Rodžers, tačiau vos neverkėme iš džiaugsmo. Ji patikėjo, kad ilgainiui gali ir visiškai pasveikti, nes jau dabar galėjo keletą žingsnių nueiti be ramentų ar net sušokti lėtą bliuzą. Gaila, kad daugiau su ja susitikti nebeteko, nes abu persikėlėme gyventi kitur. Tačiau aš tikiu, kad ji, jei tik nesiliovė dirbti toliau ir nesumažino savo pastangų, pasiekė tikslą – išvengti operacijos.

Patarlė sako, kad geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti. Todėl visada reikia galvoti apie sprendimus, o ne apie problemas. Juk kas galvoja apie problemas, tas jas ir susikuria, o kas galvoja apie sprendimus, tas juos ir randa.

Man labai nepatinka posakis „pozityvusis mąstymas” -jis man atrodo per daug nuvalkiotas. Daugelis žmonių težino tik tuos žodžius, tačiau tokio mąstymo poveikio nepripažįsta. Bet kai tokių žmonių paklausi, kas gi yra tas pozityvus mąstymas, ką jis reiškia, tai dažniausiai jie taip ir nesugeba paaiškinti. Man priimtinesnis pavadinimas „konstruktyvusis mąstymas”, nes gyvenime svarbiausia rezultatai.

Taigi džiaukitės, jei gerai sekasi kokiai nors didelei firmai ar bendrovei, jūsų kaimynui ar jo žmonai. Ko linkite kitiems, to paties linkite ir sau. Neleistina sakyti, pavyzdžiui, taip: „Kad tik man sektųsi kuo geriau, o mano kaimynai tegu žino savo vietą!” Kai jūs konstruktyviai mąstote, tai patenkate į konstruktyvios energijos teigiamą lauką, kuriame smulkmeniškas mąstymas tik kenktų, nes jūs neutralizuotumėte savo paties teigimus. Taigi nebūkite smulkmeniški nei patys sau, nei kitiems.

Vandenynui nesvarbu, kiek iš jo pasemsite – vieną stiklinę ar penkis kibirus, nes nuo to jame vandens praktiškai nesumažės. Taigi semkite iš jo tiek, kiek reikia, visatoje visko yra per akis. Kurie pavydi ir linki kitiems bloga, turės paragauti karčių tokios savo mąstysenos vaisių. Jūs dabar moksliškai galvojantis žmogus ir jums nuo šiol tokie dalykai turėtų būti visiškai svetimi.