Savo ligas galima išgydyti valios pastangomis

Kai JAV pradėjo vykdyti skrydžių į Mėnulį programą, kiekvienas atsakingas inžinierius pasikabino savo darbo vietoje plakatą, kuriame buvo pavaizduota smarkiai padidinta kamanė. Pagal visus fizikos dėsnius kamanė skraidyti negali, nes, palyginti su kūno dydžiu ir svoriu, jos sparneliai per maži.

 

Todėl plakatuose po kamanės nuotrauka buvo užrašas: „O ji vis dėlto skraido, nes nemoka skaityti“. Praėjo keleri metai, ir pirmieji žmonės apsilankė Mėnulyje. „Tikėk tuo, ko dar nėra, kad tai būtų“ (Elizabeta Haich).

 

Neigiamos energijos nėra, yra tik žmonės, kurie savo protu nusprendžia, kaip energiją naudoti, geram ar blogam. Pavyzdžiui, ugnis gali sušildyti, bet ji gali ir nusiaubti didžiules teritorijas. Elektra tinka ir kiaušinienei kepti, ir nuteistajam elektros kėdėje įvykdyti mirties bausmę. Vandeniu galima išgelbėti mirštantį nuo troškulio žmogų dykumoje, bet jame galima ir naujagimį prigirdyti. Vėjas gali sudaužyti laivą, bet sukdamas jėgainės sparnus gamina elektros energiją, reikalingą jūsų namui šildyti.

X
f
Prisijunk prie mūsų ir Facebook'e! Spausk

 

Taigi mes patys galime pasirinkti, kokiam tikslui naudoti energiją ar gamtines medžiagas. Todėl draugus reikia rinktis labai kruopščiai. Tai turėtų būti tokie žmonės, kurie padrąsintų, padėtų veržtis į priekį, o ne tokie, kurie mėgintų ir jus įtraukti į tą patį liūną, kuriame skęsta iki pat ausų. Man ne kartą teko patirti, kaip mane, samprotaujantį apie tuos milijonus metų veikiančius dėsnius, tai su užuojauta, tai net agresyviai bandydavo priskirti sektantams. Todėl kalbėkitės apie tokius dalykus, ypač iš pradžių, tik su tokiais žmonėmis, kurie jautrūs dvasiniams dalykams, kurie atviri ir imlūs naujoms idėjoms.

 

Naujoji era jau prasidėjo. Skaitykite tokias knygas, kurios veda jus į priekį; jų pasirinkimas jau dabar labai didelis ir nepaliaujamai didės toliau. Nesistenkite būti šventuoju atsiskyrėliu, kuris vargsta oloje ir gyvas tyru šaltinio vandeniu. Gyvenimu reikia džiaugtis ir mėgautis. Valgykite ir gerkite, ką tik mėgstate, nevenkite ir lytinio gyvenimo malonumų. Niekas neturi teisės apriboti jūsų, išskyrus jus patį. Aišku, niekada nereikia pamiršti patarlės, kad kas per daug, tas nesveika. Pavyzdžiui, nors dr. Merfis buvo labai religingas žmogus, tačiau kartais nevengdavo papasakoti kokį anekdotą ir skaniai pasijuokti iš to. Ir kas čia tokio: argi pamaldumas turi būti tik asketiškas? Po savo paskaitų, vienos iš kurių klausiausi ir aš 1978 metais Frankfurte, jis visada užsirūkydavo storą cigarą ir išlenkdavo keturgubą viskio. Erchardas Freitagas, dr. Merfio turnė po Europą organizatorius ir jo mokinys, man daug pasakojo apie šio išmintingo žmogaus optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą. Vos tik dr. Merfis įžengdavo į salę, tuoj visi pajusdavo, kad tai tikras energijos šaltinis.

 

Nors jis buvo žemo ūgio, tačiau kai užlipdavo ant scenos ir prieš kalbą atsikrenkšdavo, salėje pasidarydavo taip tylu, kad galėdavai girdėti musę skrendant. Gaila tik, kad sąmojai ir juokeliai, kurių niekada nestigdavo jo paskaitose, išversti į vokiečių kalbą prarasdavo dalį savo žavumo. Užtat gerai mokantys angliškai kartais net raičiodavosi iš juoko. 1981 metų lapkričio mėnesį žengdamas į kitą matmenį – taip jis mėgdavo sakyti, kalbedamas apie mirtį, – kategoriškai uždraudė laidoti save su gedulo iškilmėmis. Jis sakydavo: „Gedėti nėra jokio pagrindo, nes siela tik palieka žemišką kūną ir pereina į kitą matmenį“.

 

Rašant šią knygą mane ne kartą apimdavo jausmas, kad ją rašo „kažkas“, esantis mano viduje, kad jis vedžioja mano ranką. Ir jei prie jos rašymo prisidėjo dr. Merfis, tuo labai džiaugčiausi.

 

Taigi mes galim kuo ramiausiai pasilikti, kokie esame, nes dvasiniai dėsningumai turi padėti mums ištverti šiame pasaulyje, o ne didinti mūsų rūpesčius, vargą ir skurdą. Nėra reikalo ir per daug propaguoti šių tiesų. Jei kas nenori jų suprasti, tai ir nereikia. Jei pastebėsite, kad pašnekovas nesidomi jūsų skelbiamomis tiesomis, tai geriau jau pokalbį pasukite kita linkme. Susitaikykite su tuo ir kalbėkitės apie dalykus, kuriuos jis išmano ir kurie jį iš tikrųjų domina.

 

Ilgainiui jūs sutiksite vis daugiau žmonių, skaitančių ezoterines knygas, lankančių seminarus, tik ir laukiančių, kad jūs paliestumėt tą temą, o jau tada patys pradeda kalbėti su tokiu entuziazmu, jog ir sustabdyti neįmanoma. Taigi ir toliau kuo ramiausiai gyvenkite kaip gyvenęs, toliau vaikščiokite po diskotekas, alines, lankykite futbolo rungtynes, žodžiu, gyvenkite pilnavertį gyvenimą, nes niekas kitas už jus jūsų gyvenimo nenugyvens. Tik apsižvalgykime, kaip rutuliojasi pasaulis, kuriame gyvename. Viskas rodo naujos eros pradžią. Kad tuo įsitikintumėme, žvilgtelkime kad ir į Europos rytus.

 

Kas prieš keletą metų ten pakildavo prieš viešpatavusius režimus, tą įmesdavo į kalėjimą, o dažnai ir kankindavo ar net nužudydavo. Pamažu vis daugiau rytuose gyvenančių žmonių apimdavo laisvės troškimas. Tuometiniai tų šalių vadovų lozungai jau nebepatraukdavo žmonių, nes daugelis – laisvojo pasaulio radijo ir televizijos laidų bei spaudos padedami – suprato, kad jų šalys ekonomiškai vis labiau atsilieka, o Vakarų Europa vis labiau klesti. Žmonės matė, kad pas mus parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių, o jiems dėl menkiausio niekniekio reikia stumdytis eilėse. Jie matė, kaip klesti turizmas, kaip Vakarų Vokietijos pilietis gali atostogauti bet kurioje pasaulio šalyje, gali pasirinkti kokį nori automobilį. Mitas apie „piktus kapitalistus“ eižėjo ir trupėjo.

 

Paskui žmonės pamatė, kaip Vakarų Europa iš pradžių per Europos Ekonominę Bendriją, o paskui per Europos Sąjungą jungiasi, vienijasi, kaip valstybių sienos vis mažiau kontroliuojamos ir saugomos, kaip didėja valstybių atvirumas. Idėjos, kurias atskiros valstybės nuo pat ankstyvos vaikystės pradeda kalti į galvas savo būsimiems piliečiams, veikė vis silpniau, o žmonių laisvės siekis vis stiprėjo. Siena Berlyno viduryje, skirianti dvi Vokietijos dalis mirties juostomis, totalinis sekimas, visą šalį apraizgęs slaptosios policijos tinklas, kuo griežčiausiai saugomos valstybinės sienos daugelį metų politiniams vadovams Rytų Berlyne, Maskvoje, Budapešte, Sofijoje, Varšuvoje ir Bukarešte buvo patikima garantija, kad tų šalių gyventojai nesukils prieš juos. Tačiau visi bandymai neleisti savo gyventojams žiūrėti Vakarų televizijos ir klausytis radijo kuo toliau, tuo prasčiau sekėsi. Dažnai tokių bandymų rezultatai būdavo priešingi norimiems: kiekvienas naujas draudimas žadino smalsumą ir vis daugiau gyventojų dar energingiau ėmė siekti laisvės, jai skyrė savo jausmus, savo vaizduotę, vis dažniau rizikuodavo jungtis į vienminčių grupeles ir kovoti dėl laisvės kartu. Atsiradęs teigiamos energijos laukas iškėlė tokius žmones, kaip Michailas Gorbačiovas, Vaclavas Havelas, Lechas Valensa ir daugelis kitų.

 

Jie tapo milijonų žmonių išvaduotojais. Dar niekada per visą žmonijos istoriją totalitarinis režimas nepajėgė ilgą laiką išsilaikyti valdžioje. Žinoma, kai sakau, jog ilgą laiką, tai jo trukmę lyginu su milijonus metų turinčia pasaulio istorija. Tada koks šimtas ar pora šimtų metų yra išties labai neilgi laikotarpiai. Kaip pavyzdį dar kartą paimkime buvusiąją VDR. Beveik visi, pamokslavę gyventojams, kad viską reikia dalytis, kad viskas priklauso visai liaudžiai, paslapčiomis stengėsi pirmiausia praturtėti patys. Honekeris, Milkė ir jų bendrininkai gyveno kaip multimilijonieriai visų šalies piliečių sąskaita, stengdamiesi pasiglemžti sau kuo daugiau. Milijonų žmonių pozityvios energijos laukas turėjo nuversti tų „šarlatanų“ valdžią. Dvidešimt aštuoneri metai praėjo nuo 1961 m. rugpjūčio iki 1989 m. lapkričio devintosios. Net dvidešimt aštuonerius metus Rytų Vokietijos ir kitų Rytų Europos tautų gyventojams reikėjo laukti galutinės tiesos ir laisvės pergalės, sienų griuvimo.

 

Atrodė, kad šaltojo karo laikai jau pasibaigė, bet nelauktai iškilo Artimųjų Rytų problema. Ten padėtis buvo visiškai kitokia. Daugelis arabų pasaulio valstybių pagal technikos ir gyvenimo lygį atsilieka nuo mūsų ištisais šimtmečiais. Todėl ten labai palankios sąlygos tarpti religiniam fanatizmui. Europoje, galima sakyti, teturime tik vieną religinių fanatikų anklavą – Šiaurės Airiją. Dangstantis religija arba, kaip sakoma Irane ir Irake, „šventuoju karu“, žudomi, kankinami ir terorizuojami tūkstančiai žmonių. Tik pažiūrėkite į tų žmonių veidus, kai masiniuose mitinguose Irane ar Irake reikalaujama susidoroti su Džordžu Bušu ar net su visa amerikiečių tauta. Neapykanta ir fanatizmas, nuolat kurstomi ir skatinami pačios valstybės, matyti tų žmonių veiduose, o kai aš matau juodomis čadromis užsidengusias veidus moteris, tai atrodo, jog sugrįžo Viduramžiai. Ir kol sikai ir tamilai Šri Lankoje skers vieni kitus vien dėl to, kad priklauso skirtingoms etninėms grupėms, kol panašūs dalykai dėsis, pavyzdžiui, buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Jugoslavijoje, tol mes negalėsime ramiai sėdėti susidėję rankas.

 

Norite tikėkite, norite netikėkite, bet kai jūs, pavyzdžiui, atkakliai galvojate apie naują kaklaraištį, mintyse įsivaizduojate jį, kol pagaliau kažkokiu nuostabiu būdu gaunate jį, tai jūs netiesiogiai prisidedate prie teigiamos, pozityvios energijos lauko išplitimo visame pasaulyje. Jūs tada tampate vienu iš tų, kurie pakyla virš vidutinio žmogaus vidutinybės, virš jo skurdžios mąstysenos, ir dar vienu nedideliu akmenėliu papildote tą didžiąją, apimančią visą pasaulį taikos, turto, laimės, pasisekimo, sveikatos, meilės ir harmonijos mozaiką. Pagalvokite apie tai, trumpai užsimerkite ir pamedituokite apie tuos dalykus. Jei reikia, tai dar kokius tris ar penkis kartus perskaitykite šį skyrių, kol aiškiai suvoksite tas gilias tiesas ir ryšius. Juk tada jūs suprasite, kad įgyvendinate ne tik savo paties norus ir svajones, bet netiesiogiai padedate ir visam pasauliui išsivaduoti iš jo paties nusikaltimų grandinių.

 

O dabar dar vienas žvilgsnis į praeitį – grįžkime į tuos šimtmečius, kai turizmas ir visuomenės informavimo priemonės dar nebuvo pasiekę šiuolaikinių mastų. Dauguma karų kildavo tada dėl to, kad valdantieji sluoksniai savo šalių gyventojams įteigdavo, jog kitos rasės, tautos, gentys yra „blogos“. Tai buvo gan įprastas dalykas net ir šio amžiaus pradžioje ir jo pirmojoje pusėje, Adolfo Hitlerio laikais. Tada tik nedaugelis turėjo galimybę laisvai keliauti po kitas šalis ir savo akimis pamatyti, kas ten darosi, pažinti kitas tautas ir jų kultūrą. O kino teatruose tuo metu žiūrovams dažnai būdavo rodomas iškreiptas kitų tautų ir kitų kultūrų vaizdas – toks, koks būdavo parankesnis valdantiesiems. Tais laikais kioskuose buvo galima nusipirkti tik valstybinės cenzūros leistų laikraščių, o radijas irgi varė tik propagandą. Taigi paprastam žmogeliui visą laiką buvo kemšama į galvą neigiama informacija, ugdoma neapykanta ir priešiškumas, neduodama pačiam susidaryti savo nuomonės. (Autoriaus pastaba: šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad aš čia visiškai nenoriu ieškoti kokių nors paralelių ar sumenkinti vokiečių tautos atsakomybę už tų metų įvykius.)

 

Šiandien pasaulis atviras visiems

 

Šiandien galime keliauti po visą pasaulį, o karo metų karta, kuriai priklauso ir mano tėvai, tokios galimybės neturėjo. Šiandien visuomenės informavimo priemonės perduoda reportažus ir informaciją iš visų pasaulio šalių, todėl mums daug lengviau pažinti kitų tautų papročius ir tradicijas. Pavyzdžiui, dažnai lankydamiesi Prancūzijoje, susipažįstate su šalies gyventojais, jų kultūra, jų virtuve. Joks sveiko proto vokietis šiandien net neįsivaizduoja, kaip būtų galima pradėti karą su Prancūzija.

 

Tęsinys antrame puslapyje…


Facebook komentarai
6 komentarų

Palikite komentarą