Reinkarnacijos teorija

Žemesnei – klausytojų – pakopai galėjo priklausyti vedę vyrai, bet jiems nebūdavo aiškinamos giliosios filosofinės paslaptys. Taigi, pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais taip pat buvo Misterijų mokyklos, kurios buvo labai svarbios. Beje, įdomu pažymėti, kad šventasis Augustinas devynis metus priklausė manikeistų sektai, tačiau kadangi gyveno su moterimi, į išrinktųjų tarpą nebuvo priimtas ir gilesnės paslaptys jam buvo neprieinamos. Nusivylęs jis paliko tą sektą ir išvažiavo į Romą.

 

Gnosticizmo ir manikeizmo idėjos buvo labai plačiai paplitusios. Jas randame ir garsių mąstytojų veikaluose. Pavyzdžiui,Origeno (185-254) ir Plotino (205-270). Abu tikėjo reinkarnacija. Štai kelios ištraukos.

 

Origenas veikale “Contra Celsum” teigia, kad kiekviena siela gauna tokį kūną, kokio nusipelnė praeitame gyvenime, o “De principiis” skaitome: “Kiekviena siela sugrįžta į pasaulį arba sustiprinta pergalių, arba susilpninta nuopolių – pralaimėjimų praeitame gyvenime”, Plotinas aiškino, kad didžiausias žmogaus uždavinys yra išsivystyti į stiprios moralės asmenybę, nes tik per moralės purifikaciją ir intelektualinį apšvietimą galima pasiekti naują, aukštesnį suvokimo lygmenį. Jo supratimu, kiekviename iš mūsų yra tam tikri būties lygmenys, ir tik per daugybę reinkarnacijų mes per juos pereiname, gilindami savo suvokimą.

 

Kur dingo gausi pirmųjų krikščionių literatūra? Ar gnostikai ir manikeistai, nerašė evangelijų, nepasakojo apie Kristų? Rašė. Ir labai daug.

 

Be mums gerai žinomų keturių naujojo Testamento evangelijų, dabar, dėka archeologinių atradimų, tapo žinomos dar apie 10 kitų, kai kurių net keli variantai. Taip antai rastos Petro, Andriaus, Baltramiejaus, Jokūbo, Pilypo, du skirtingi Tomo variantai, Nikodemo, Tiesos Evangelija. Rasta ir Petro Apokalipsė.

 

Gausi krikščioniškos literatūros įvairovė sukeldavo daug ginčų ir nesutarimų. Aleksandrijoje, Sirijoje, Kartagenoje, Mažojoje Azijoje ir Romoje vyskupai nevienodai aiškindavo Kristaus gyvenimo svarbius momentus, skirtingai interpretuodavo reiškinius bei simboliką. Kildavo daug nesusipratimų. Iškilo būtinybė patarti tikintiesiems, ką skaityti. Taip atsiranda savotiška cenzūra. II amžiuje sudaromas leidžiamų skaityti knygų sąrašas, dabar žinomas Muratorio kanono vardu (taip pavadintas italo Muratorio garbei, kuris šį, nepilną sąrašą atrado 1740 metais). Nuo Muratorio kanono krikščioniška literatūra skirstoma į tris grupes:

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

1) Tikrieji raštai
2) Abejotini
3) Slaptieji

 

III amžiuje sudaromas kiek platesnis Aleksandrijos kanonas. Atskirų kanonų turėjo ir gnostikai. Suprantama, kiekvienas pretendavo į “vienintelį teisingą”.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

306 metais Romos imperatoriumi tapo Konstantinas Didysis. Jis puikiai suvokė, kad bažnyčia – tai didelė jėga, kuria galima remtis politinėje kovoje. O tokia gausi krikščioniškos literatūros įvairovė neprisidėjo prie Bažnyčios stiprinimo, lygiai kaip ir skirtingų sektų buvimas.

 

Nesigilindami į istoriją, pažvelkime į žmogų, kuris įėjo į istoriją kaip pirmasis Romos imperatorius, paskelbęs krikščionybę valstybine religija.

 

Konstantino tėvas Flavijus Valerijus Konstancijus buvo aukšto rango karininkas, numatytas tapti imperatoriumi po Augustino Maksimiano. Konstantinas augo ir brendo armijoje, taigi buvo tipiškas to meto valdančiosios militaristinės klasės produktas, net negavęs paties geriausio išsilavinimo. 306 metais, jo tėvui mirus, romėnų legionai Britanijoje, kur tuomet buvo Konstantinas, paskelbia jį imperatoriumi (vakarinės imperijos dalies) ir padeda jam nugalėti visus kitus pretendentus.

 

Yra žinoma, jog Konstantinas siekė patekti į Misterijų mokyklą, bet jos durys jam buvo uždarytos, nes ten galėjo patekti tik moraliai švarus žmogus, atsidavęs dvasiniam gyvenimui. Istoriniai faktai liudija, kad Konstantinas toks toli gražu nebuvo: staigaus būdo, brutualus ir žiaurus, nors krikščioniškoji tradicija vaizduoja jį “geru krikščioniu”… Taip antai jis paskelbia, kad užmušti vergą nėra joks nusikaltimas, o prie pagoniškojo imperatoriaus Adriano už tai buvo skiriama bausmė.

 

Būdamas įžvalgus politikas, jis ėmėsi stiprinti Bažnyčią kaip organizaciją, suteikdamas aukštąjam klerui įvairių privilegijų. Matydamas, kad įvairūs nesutarimai tarp gausių krikščioniškų sektų nieko gero neduoda, liepė sušaukti konvenciją visiems ginčytiniems klausimams išspręsti ir sudaryti VIENĄ KNYGĄ, kuria bažnyčia galėtų remtis kaip KANONU (patvirtintu pagrindu), atrinkus į jį pačias švenčiausias knygas. Tokiu būdu 325 m. Nikėjoje įvyko pirmasis suvažiavimas, į kurį atvyko daugiau kaip 300 aukštų bažnyčios atstovų. Jų laukė tikrai nelengvas uždavinys: kaip iš tokios gausybės knygų nuspręsti, kurios yra “Dievo įkvėptos”, o kurios ne? Prasidėjo ilgi ginčai ir nesutarimai. Pagaliau, kaip paliudija Nikėjos konvencijos istorikas Papus veikale “Synodicon”, buvo kreiptasi į Dievą, prašant per stebuklą nurodyti tas knygas. Tuo tikslu didelė krūva knygų buvo padėta po komunijos stalu bažnyčioje, prašant, kad tos, kurios yra Dievo įkvėptos, pačios atsidurtų ant stalo.

 

Taip ir įvyko. Tokiu būdu buvo pradėta sudaryti Biblija. Kyla klausimas, ar šiam stebukluo įvykti nepadėjo kai kurie vyskupai, gavę nurodymą iš Konstantino padaryti religiją suprantama ir prieinama visiems, t.y. pašalinti iš jos tas paslaptis, kurios jam pačiam buvo uždarytos (Sybyl Leek. Reincarnation…, 122-123 p.). Ar tai nebuvo Konstantino kerštas tiems, kurie išdrįso atsisakyti inicijuoti jį į aukštesnį žinojimą? Ta mintis peršasi, žinant, kad būtent jis paskelbė, kad ATSISAKYMAS TIKĖTI PATVIRTINTA BAŽNYČIOS DOGMA YRA NUSIKALTIMAS, erezija, ir įvedė mirties bausmę eretikams. Tarp kitko jis pasirašė mirties nuosprendį ir savo sūnui. Taigi Konstantinas davė pradžią krikščioniškiems kitatikių persekiojimams ir žudymams, trukusiems ilgus šimtmečius, prisidengus Dievo vardu. Ypač aršiai buvo naikinami krikščionys gnostikai ir manikeistai, taip pat deginama jų literatūra.

 

Tik išėmus iš konteksto ir egzoteriškai supratus pabaigą Kristaus palyginimo apie minas, kuriame didžiūnas Archelajus sako: “Mano priešus, nenorėjusius, kad jiems viešpataučiau, atveskite čionai ir nugalabinkite mano akyse”, buvo galima tikėti, jog žudoma tikrai Kristui paliepus, ypač išleidus ar nepajėgiant suprasti prieš tai einančios metaforos: “Aš jums sakau: kiekvienam, kas turi, bus pridėta, iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo”.

 

Tik toks žmogus, kuris nepajėgė suprasti Kristaus simbolių, išreikštų palyginimais, ezoterinės prasmės, galėjo įvesti mirties bausmę už galvojimą kitaip.

 

Konstantinas Didysis, sugebėjęs, matyt, vien egziteriškai suvokti Kristaus skelbiamas tiesas, paliko ryškų pėdsaką tolesnėje krikščionybės raidoje.

 

Tolesnis Biblijos sudarymas buvo sudėtingas ir ilgas procesas, vykęs nesutarimų, pavydo, nepakantumo, fanatizmo ir persekiojimų atmosferoje. Yra žinoma, kad iš pradžių buvo gana daug Biblijos variantų. Vien graikiškos Biblijos – Septuagintos – žinoma net 11 variantų. Po Nikėjos konvencijos įvyksta dar ne vienas pasitarimas ir suvažiavimas tuo klausimu. 363 m. Laodikėjoje vėl sudaromas kanonizuotų knygų sąrašas. Taip atsiranda Naujasis Testamentas, beveik toks, kokį turime dabar, tik be Apreiškimo Jonui. 419 metais Kartagenos sobore Naujasis Testamentas galutinai patvirtinamas, o visos kitos knygos, į jį neįėjusios, skelbiamos apokrifinėmis, t.y. slaptomis.

 

Jos draudžiamos ir naikinamos. Laimė, jau XIX a pabaigoje, o vėliau ir mūsų amžiuje, atliekant įvairius žemės darbus ir archeologinius kasinėjimus, palaipsniui atrandamos paslėptos įvairiausiose kapavietėse ir urvuose pirmųjų krikščionių knygos. Taip antai 1897 rasti aštuoni graikiški tekstai “Kalba Jėzus”, o 1904 – dar šeši. Viename kape rasta ištrauka iš Petro Evangelijos ir jo Apokalipsė. O pats didžiausias radinys – 1946 Egipte, netoli buvusio Chenoboskiono miesto rasta urve gerai išsilaikiusi didelė gnostikų biblioteka. Tai 53 dokumentai, įrišti į 13 veršio oda aptrauktų tomų, parašytų koptų kalba. Iki šiol visi dar nėra ištyrinėti, bet iki septintojo dešimtmečio Berlyne jau buvo išleistos 25 knygos. 1966 Mesinoje įvykęs kolokviumas bandė apibendrinti jau prieinamą literatūrą ir naujai pažvelgti į gnosticizmą. Paskelbta išvada, jog vyskupais Epifanijumi ir Hipolitu, kurie yra Naujojo Testamento autoritetai, pasitikėti negalima, nes, kaip liudija rasti originalai, jie vaizdavo gnosticizmą iškreiptai ir tendencingai, interpretuodami jį pagal to meto supratimą…

 

Būtent apokrifinėje literatūroje raudona gija eina reinkarnacijos samprata.

 

Saliamono “Išminties knygoje” rašoma: “Aš buvau sumanus vaikas; kadangi buvau geras, tai gimiau nesubjaurotame kūne”.

 

Kad reinkarnacijos idėja, nežiūrint visų draudimų ir persekiojimų, vis dar buvo gaji, rodo toks faktas, kad 533 metų Konstantinopolyje įvykusioje Antroje bažnyčios konvencijoje buvo priimtas dekretas, skelbiantis anatemą tiems, kurie tiki “mistišku sielų sugrįžimu” doktrina. Tokiu būdu Konstantinopolio suvažiavime tikėjimas reinkarnacija viešai paskelbiamas erezija. (Ar dekretai priimami kovai su tuo, kas neegzistuoja?)

 

Negana to, 553 metais imperatorius Justinianas sušaukia Penktąją eukumeninę tarybą, tikslu galutinai pasmerkti tuo metu plačiai paplitusias vieno iš įtakingiausių krikščionių teologo Origeno pažiūras, skelbiančias reinkarnacijos sampratą. Būdamas nusistatęs prieš Origeno pažiūras, imperatorius Justinianas siekė paskelbti jas erezija. Tuo tikslu griebėsi eilinės politiko gudrybės: iš vakarinės imperijos dalies, kurioje Origeno filosofija buvo kur kas plačiau pasklidusi, jis pakvietė dalyvauti Taryboje tik 6 vyskupus, o iš Rytų pakviesta 159 vyskupai.

 

Popiežius Vergilijus griežtai užprotestavo tokią neteisybę ir pareikalavo vienodo abiejų pusių atstovavimo. Kadangi jo reikalavimą atmetė, jis atsisakė Taryboje dalyvauti, nors tuo metu pats buvo Konstantinopolyje. Tokiu būdu Penktosios ekumeninės tarybos priimtame dokumente, kuriame išvardinti 15 punktų, skelbiamų erezijų ir užtraukiančių anatemą – o pirmuoju punktu, aišku, eina tikėjimas reinkarnacija – popiežiaus parašo nėra.

 

Kova su erezija vyko ir toliau, ypač aštriai ji pasireiškė XII-XIII a, kai popiežius palaimino kryžiaus žygius prieš neomanikeistų sektas: paulikiečius, bogomilus, albigiečius ir katarus. Pastarųjų buvo ypač gausu Pietų Prancūzijoje ir Šiaurės Italijoje, šiai sektai priklausė labiausiai apsišvietę to meto intelektualai. Jie netikėjo krikščionių skelbiamu kūno prisikėlimu paskutiniojo teismo dieną, bet skelbė reinkarnacijos ir karmos doktrinas.

 

Paskutinieji 200 albigiečių popiežiaus Inocento III įsakymu buvo išvaryti iš Albio miesto ir, jiems atsisakius išsižadėti savo tikėjimo, buvo gyvi sudeginti. Visiškai išnaikinti katarų (t.y. “švariųjų”) nepavyko, nes dar XX amžiaus pradžioje Tulūzoje egzistavo neokatarai.

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.

Rekomenduojami video:


2500
11 Comment threads
3 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
gintuks

nes atejau i nauja mokykla tai ira toks vilius klaseje tai nezinau kodel bet nesupraskit kad as kazkoks P*****S AR panasei tiesiog jam vienam juciu draugiskuma ir tiek:)

gintuks

Kaip suprast gali jausti zmogui draugiskuma o kitam neapykanta tai reiskia kad as su juo kazkada buvau draugais???

daiva

Galinfa tiesa !!!

gintaras

Ačiū už straipsnį, labai patiko

Alina

Ekstrasensai, kuriais čia remiasi autorius, sugeba pagal nuotrauką, ar tiesiog vardą, pavardę etc nusakyti prieš daug metų mirusio žmogaus išvaizdą, mirties priežastis. Gali juos pakalbinti ir gauti informaciją. Mediumai gali išsikviesti mirusio žmogaus vėlę, ją matyti ir su ja bendrauti. Patyrę klinikinę mirtį tvirtina susitikę savo mirusius artimuosius. Tai tarkime pagal reinkarnacijos teoriją Juozas Urbelis, buvęs geras niekšelis gyvenime, persikūnijo į Vldislavą Pocienę, o toji į šunį, nes buvo išvis bjauri boba. Ką mūsų minėtieji aiškiaregiai matys? Urbelį, Pocienę ar šunį? Siūlyčiau nesiguosti, kad turėsime galimybę dar ir dar kartą čia pabuvoti, tad galime vieną gyvenimėlį ir šlykštokai praleisti, juk… Skaityti daugiau »

Benamis

“Neapsigaukim, gyvenimas vienas tik duotas” – Cia Jus taip manot. Pvz. budistai tiki reinkarnacija (atgimimu)…

gintuks

matosi kad tau gyvenimas nebuvo lengvas uztat taip vaziuoji ant jo>p

Anonimas

Pavartota loginė implikacija – “Kas veda į nelaisvę, pats paklius nelaisvėn, kas žudo kardu, pats turi būti kardu nužudytas” Logikos dėsnis – teisingas teiginys seka iš bet kurio kito teiginio. Vadovaudamiesi šiuo paprastu logikos dėsniu puikiai suprantame, kad teiginys “Kas veda į nelaisvę, pats paklius nelaisvėn, kas žudo kardu, pats turi būti kardu nužudytas” teisingumu yra lygus teginiui “Kas neveda į nelaisvę, paklius nelaisvėn, kas nežudo kardu, turi būti kardu nužudytas”. Juk skaitydami sakinį, matome implikacijos o ne ekvivalencijos jungtis, antraip teiginys būtų toks: “Tik tas kas veda į nelaisvę, pats paklius nelaisvėn, tik tas kas žudo kardu, pats turi… Skaityti daugiau »

in

puikus straipsnis

Puma

Tai geras straipsnis netikintiems,kurie jį perskaitę,supras,kaip reikia išmokti teisingai gyventi! Ir,kad ten,kur yra veiksmas,būtinai bus ir atoveiksmis!

dr.who

aciu man patiko buvo velniskai idmomu

lolita

Daugeli kartu biblija buvo perrasoma.Uztusavimai ir pakeitimai tik baznicios -naudai.Taip vyko ir kitose religijose pvz koranas t.t. As ne pries religijas,baznycias.Laikui begant-supratau,kad daugeliui baznycia labai reikalinga.Jie negali suvokti,kad dievo daug daugiau yra miske,pievose,medziuose ir visame kame taip pat ir zmoguje.

Vokietis

Juk delto pagonys turejo daugybe dievu,nes jie tikejo visagale gamta ir jos desniais,o apie kosmosa ir reinkamarcija jie gal delto nezinojo,nes menkai mokejo skaityti ir pan.?

Taip pat skaitykite