Miegantis stebuklas

Ištrauka iš: Jess Stearn MIEGANTIS PRANAŠAS

 

Edgarui Keisui tai buvo įprasta diena. Jis paprasčiausiai atsigulė, užsimerkė ir užmigo, o tada pradėjo kalbėti. Kai po pusvalandžio ar truputį vėliau pabudo, iš jį supusių žmonių veidų suprato, kad tikriausiai pasakė kažką ypatinga. Ir jis neapsiriko.

 

Tą karštą, tvankią 1941 metų rugpjūčio dieną, būdamas transo būsenoje, jis išpranašavo, kad Los Andželo, San Francisko ir Niujorko miestai bus smarkiai apgriauti. Keisas tai pranešė tokiu balsu, lyg peršalusiam žmogui būtų rekomendavęs įprastą žolelę nuo slogos.

 

Garsiausias iš kada nors Amerikoje gyvenusių mistikų į šią „kasandrišką” pranašystę reagavo filosofiškai. Praeityje jis buvo numatęs didelius karus ir holokaustą, kurie išsipildė. Jo „skaitymai”, padėję tūkstančiams žmonių, jam pačiam įkvėpė tikėjimą nesibaigiančiu gyvenimo ciklu. Jis galėjo atjausti tuos, kurie dėl pranašystėje minimų įvykių patirs liūdesį ir skausmą, tačiau suvokė, kad viskas yra dieviškojo plano dalis. Bet Keisas tik pakraipė galvą ir patraukė pečiais. „Ką dabar darysite?” – paklausė kasydamasis galvą. „Tikiuosi, jog tai – netiesa, tačiau dar niekada nebuvau suklydęs.” „Tai” buvo informacija iš pasąmonės, aiški Visuotinio Proto versmė, kuri keturiasdešimt metų liejosi iš jo. Šis pasąmonės srautas buvo vadinamas „skaitymais”, nors pavadinimas nevisiškai atitiko reiškinio esmę.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Keiso prognozė buvo tokia pat netikėta kaip ir nepaprastai tikslios jo niekada nematytų ligonių ligų diagnozės bei gydymas. Kadangi dauguma kitų Keiso pranašysčių jau pasitvirtino, verslininkas iš Niujorko, ne tik išvargintas gyvenimo dideliame mieste bei nuolatinės įtampos, bet pajutęs ir bombordavimo grėsmę, pasakė Keisui: „Jau daug mėnesių jaučiu, kad turėčiau išvažiuoti iš Niujorko”.

 

„Taip lemta, – snausdamas įsiterpė Keisas. — Ten per daug sąmyšio; griaunančios jėgos sukels tokias vibracijas, kurios ardys kūnus, tačiau viskas nutiks kitai kartai.”

 

Verslininkas paklausė: „Ar Los Andželui nieko nenutiks?”

 

Atsakymas buvo tiesus, aiškus, be mažiausios abejonės: „Los Andželas ir San Franciskas bus iš tų miestų, kurių didžioji dalis bus sugriauta dar prieš Niujorką”.

 

Niekas nepaklausė, kokia bus griūties priežastis. Tačiau, remiantis kitais Keiso pranašavimais, atrodytų, kad miestai nukentės, jei taip iš tiesų įvyks, nuo gamtos jėgų, o ne nuo bombų. Žinoma, atitinkama bomba gali sprogti ir dėl natūralios katastrofos.

 

Išpranašautos griūtys šioje šalyje yra dalis bendros Keiso prognozės apie viso pasaulio pokyčius, kurie buvo pastebėti 1958 metų pradžioje ir tęsiasi iki šių dienų. Kai kurie pradiniai pasikeitimai Viduržemio jūroje, Ramiojo vandenyno pietuose ir Aliaskoje jau įvyko. Jie palietė ir Konektikuto, Alabamos, Džordžijos valstijas, Naująją Angliją (teritorija JAV šiaurės rytuose, apimanti Konektikuto, Meino, Masačūsetso ir kitas valstijas), Japoniją ir šiaurės Europą. Kitos šalys tebėra smarkiai veikiamos. Tačiau daugelis galėtų pasiguosti tuo, kad ne vienas geologas yra pastebėjęs, jog dauguma Keiso išpranašautų kataklizmų visai neatitinka įprastos nuolatinių geologinių pokyčių koncepcijos. Antra vertus, vienas žymus geologas, kadaise buvęs koledžo geologijos fakulteto vadovas, patikrino šiuos Keiso skaitymus ir mano, kad tokie drastiški žemės pasikeitimai yra įmanomi dėl paties Keiso nurodytų priežasčių — žemės apsisukimų ašies pakrypimo, prasidėjusio žemės gelmėse 1936 metais.

 

Keisas turėjo pranašavimo gabumų, ir kai kurie 1939 metų skaitymo, atlikto tuoj po Antrojo pasaulinio karo pradžios Europoje, įvykiai buvo interpretuoti kaip Vietname vykstančio karo pranašystė. „Iš pradžių sužinome, kad būtybė (kūno, sielos ir dvasios junginys) buvo šalyje, dabar žinomoje ar vadinamoje Indokinija… Tada matome, kad būtybė buvo viena valdžioje, viena turėjo galią mieste, kuris turi būti atvertas mintims, ar jame nekils didesnis karas už šį.” Tai buvo Keisui būdingas nerišlus fragmentas iš praėjusio gyvenimo skaitymo. Jis galėjo būti pritaikytas, jei manytume, jog Prancūzijos ir Indokinijos karas, išvijęs prancūzus iš Vietnamo, buvo mažesnis. Tačiau niekas paprastai per daug nesigilindavo į užuominas, nes Keiso pranašystės išsipildydavo. Jis tiksliai numatė kiekvieną svarbesnę krizę nuo Pirmojo pasaulinio karo, vėliau nelengvus Tautų sąjungos (tarptautinė organizacija taikai ir bendradarbiavimui kelti, 1919 metais įkurta Versalio sutartimi, nutraukta 1946 m.) gyvavimo metus ir Antrąjį pasaulinį karą, kurio pabaigą numatė 1945-aisiais – savo paties mirties – metais. Kartais „skaitydamas” individualiems lankytojams atsitiktinai pasakydavo apie žemės drebėjimus, audras ar ugnikalnių išsiveržimus. Jis matė ne tik tolimus Žemės kampelius, bet ir greta esančius. Čia jo prognozės gana puikiai materializavosi, paversdamos Norfolką – Niuporto Nius uostą į išskirtinį, žymesnį net už Niujorką. Jis tiksliai nurodė vietinės prekybos nekilnojamuoju turtu pagyvėjimą, kuris įvyko praėjus penkiolikai metų po Keiso mirties.

 

Aiškiu savo pasąmonės kanalu laiko koridoriais jis žvelgdavo į nerimastingą tarptautinę sceną, apibūdindamas Rusijos, Kinijos, Japonijos, Anglijos ir Jungtinių Valstijų ateitį. Jis numatė, kad Anglija neteks Indijos, ko niekas nesitikėjo; jis matė, kad laisva Indija nėra mylima, nes pati nieko nemyli; visus nustebino pranašyste apie komunizmo pabaigą ir laisvą, Dievą tikinčią Rusiją. Kinijai numatė galutinę demokratizaciją, ko niekas iki tol nebuvo išpranašavęs, nenugalimajai Amerikai, nors ir turinčiai vidinių nesutarimų, — pirmavimą pasaulyje, pasidalytą su kita jėga, nes civilizacijos centras palaipsniui traukiasi į Vakarus.

 

Man Keisas nebuvo naujas reiškinys. „Atradau” jį rengdamas savo knygą „Durys j ateitį”. Susipažinau su daugeliu jo pranašysčių, stebinančių sugebėjimu gydant keliauti laike ir erdvėje; su požiūriu į reinkarnaciją, teigiančiu, kad žmogaus siela gyvena ne vieną kartą. Atrodė, kad Keisas buvo apdovanotas Visuotinio Proto, kuris į jo pasąmonės „duomenų bazę” teikdavo informaciją apie tai, kas kada nors vyko ar dar vyks. Si savybė atrodė neįtikėtina, tačiau įvairūs tyrimai ir jų rezultatai akivaizdžiai patvirtino, kad Keisas kažkaip sugebėdavo pažvelgti į vidų visko, kas patekdavo į jo pasąmonės sritį – žmogaus kūno ir sielos, Žemės ir pačios visatos. Jis buvo žmogus, turintis „rentgeno” akis.

 

Tirdamas netrukus įsitikinau, kad dabar Keiso įtaka buvo stipresnė, nei jam gyvam esant. Tai buvo tarsi save ribojantis pasaulis, kurį silpnino skrydžiai į mėnulį, lazerio spinduliai ir televizija, perprastas išminčiaus, kuris miegodamas kalbėjo apie užmirštą civilizaciją, savo išsivystymu tolygią dabartinei – dingusį Atlantidos žemyną, kurį yra minėjęs ir didysis antikos filosofas Platonas.

 

Praėjus dvidešimčiai metų po mirties mistiko gyvenimo darbai, sunkiai, lėtai surinkti iš tūkstančių skaitymų, suklestėjo. Saugomi jie kaip ir kitas Keiso palikimas Tyrimų ir švietimo asociacijos bylose Virdžinijoje Byč. Jei gyvas Keisas buvo pajuokiamas dėl savo medicininės veiklos, tai po mirties jo asmenybė bei skaitymai apie ligas tarsi magnetas traukė žymių medicinos tyrėjų protus. Vienas autoritetingas medikas pareiškė: „Keisas medicinos srityje tūkstančiu metų aplenkė savo laikotarpį ir vieną dieną mums gali tekti perrašyti anatomijos bei fiziologijos vadovėlius, jei norėsime, kad jie atitiktų jo sampratą apie sveikatą, priklausančią nuo idealios kraujo, limfos, liaukų ir nervų harmonijos.” Dar prieš psichosomatinės medicinos atsiradimą Keisas pabrėžė, kad įtampa ir stresai sukelia žarnyno opas. Jis pritaikydavo gydymo priemones bet kuriam sveikatos nukrypimui ar ligai, kurią žmogus galėjo paveldėti, tačiau taip pat suprato, kad ne kiekvienam galima padėti, jei yra per vėlu. Keisas serumą vėžiniams susirgimams gydyti skyrė ir paaiškino, kaip jis turėtų būti paruoštas, trisdešimt metų anksčiau, nei 1966 metais visų šalies laikraščių pirmuosiuose puslapiuose pasirodė žinia apie atskleistas triušių serumo „gydomąsias” priešvėžines savybes. Tačiau, jo nuomone, serumas akivaizdžiai buvo veiksmingas tik tam tikrais vėžio atvejais, kadangi jis buvo paskirtas penkiems iš septyniasdešimt aštuonių pacientų, sirgusių šia sunkia liga.

 

Po Keiso mirties jau penki tūkstančiai įvairių sričių gydytojų -medicinos mokslo daktarų, kaulų ir stuburo ligų specialistų bei fizioterapeutų – susipažino su jo metodais. Dabar tokiuose skirtinguose rajonuose kaip Virdžinija, Niujorkas, Mičiganas, Arizona, Konektikutas ir Kalifornija žmonės, kurie niekur nesulaukė veiksmingos pagalbos, yra sėkmingai gydomi, vadovaujantis Keiso skaitymais. Terapeutas, gydęs moterį nuo makšties auglio, prieš tai kruopščiai studijavo Keisą; taip pat sužinojau apie vyrą, kuriam buvo gydoma nepagydoma psoriazė, remiantis mirusiojo palikimu. Aš sėdėjau ir žavėjausi, žiūrėdamas į žymų Amerikos kompozitorių, visai neseniai dar buvusį pusiau invalidą: jis vartėsi ant grindų ir darė Keiso siūlytus pratimus, kurie stebuklingai „išvadavo” jo pečių, rankų ir pirštų sąnarius, surakintus artrito. Jis tapo tarsi nauju žmogumi, ypač dėkingu velioniui Keisui.

 

Kalbėdamas su pasveikusiais žmonėmis, kažkada sirgusiais nepagydomomis ligomis, sužinojau dar vieną įdomų dalyką apie Keiso gydomąsias galias: bendravau su gydytojais, pirmiausia kaulų ligų specialistais (osteopatais), kurių jis visai nepažinojo, tačiau pas juos nukreipdavo savo pacientus. Štai vienai motinai iš Niujorko priemiesčio, auginančiai skausmų kamuojamą vaiką, jis patarė: „Susirask Dobinsą.” Jos ieškojimai galiausiai atvedė pas jauną osteopatą daktarą Franką Dobinsą. Į jų rajoną jis atvyko taip neseniai, kad Niujorko telefonų knygoje net nebuvo jo numerio. Keisas nepažinojo Dobinso, o Dobinsas nieko nebuvo girdėjęs apie Keisą. Receptai, kuriuos jis pasiūlydavo, taip pat dažnai būdavo nesuprantami. Juos sudarydavo tuzinas įvairių sudedamųjų dalių, kurių daugumos nežinojo net geriausi farmacijos specialistai, kai tuo tarpu pats Keisas buvo visiškai neišsilavinęs, baigęs tik šešias klases gimtajame Hopkinsvilyje, Kentukio valstijoje. Pavyzdžiui, kartą žmogui, kenčiančiam nuo reumato, jis rekomendavo specialų „clary” vandenį. Nė vienas vaistininkas nebuvo apie jį girdėjęs. Tada, kad ieško tokio vandens, paskelbė prekybiniame laikraštyje. Pamatęs skelbimą atsiliepė žmogus iš Paryžiaus. Jis papasakojo, kad jo tėvas gaminęs šį produktą, tačiau jo gamyba buvusi nutraukta beveik prieš penkiasdešimt metų. Jis atsiuntė originalaus recepto kopiją. „Galite jį naudoti, jei norite.” Keisas atliko patikrinamąjį „skaitymą”: transo būsenoje paklausė savęs, kaip būtų galima pagaminti „clary” vandenį. Naujoji informacija visiškai sutapo su receptu iš Paryžiaus.

 

Kaip jam tai pavykdavo? Mokslų daktaras Veslis Kečumas, iš prigimties ortodoksas, tačiau eklektinių pažiūrų, keletą metų savo praktikoje naudojosi Keiso patarimais, vadindamas jį aiškiaregiu diagnozuotoju. Remdamasis paties Keiso komentarais apie savo galias, susidomėjusiai medikų auditorijai jis pasakojo, kaip Keisas dirba.

 

Skeptiškai nusiteikusiai Bostono medikų grupei Kečumas pasakojo: „Edgaro Keiso protas paklusnus įtaigai kaip ir daugumos kitų žmonių, tačiau jis turi dar vieną savybę – sugeba aiškinti mintis, kurias gauna iš kitų asmenų pasąmonės. Pasąmonė nieko nepamiršta. Sąmonė gauna įspūdžius iš išorės ir perkelia visas mintis į pasąmonę. Ten jos išlieka net tada, kai sąmonė sunaikinama”. Daug metų prieš tai, kai humanistas Jungas išplėtojo savo teoriją apie kolektyvinę pasąmonę, Keisas akivaizdžiai praktikavo dalykus, apie kuriuos Jungas tik kalbėjo. „Keiso pasąmonė, – toliau kalbėjo Kečumas, – turi tiesioginį ryšį su kitomis pasąmonėmis ir savo protu, nepriklausančiu nuo sąmonės, sugeba suprasti bei perduoti įspūdžius, kuriuos gauna kiti, nuo sąmonės nepriklausantys, protai. Taip jis surenka visas žinias, glūdinčias nesuskaičiuojamoje daugybėje kitų pasąmonių.”

 

Kečumas, kuris 1996 metais gyveno Kalifornijoje, pats buvo labai nustebintas, kai Keisas tiksliai nustatė, jog jam nėra apendicito, kai tuo tarpu septyni gydytojai tvirtino, kad reikia operuoti. Keisas pasakė, kad priepuolius sukelia pakrypę stuburo slanksteliai, kurie spaudžia nervus ir sukelia j šalis plintančius skausmus. Jis rekomendavo osteopatinę pagalbą. Pritaikius Keiso gydymą, padėtis pasitaisė, ir Kečumo daugiau niekada „nebeužklupdavo” apendicitas. Jis nesiginčijo su gydytojais, nes diagnozė buvo ta pati – apendicitas.

 

Tiriant Keiso darbą paaiškėjo, kad jis ne tik gydytojas, bet ir patarėjas bei filosofas. Jau anksčiau jis žinojo, kad daugumą fizinių ligų sukelia proto ir jausmų destrukcija, pagieža, pyktis. Vienai moteriai jis patarė fiziškai ir dvasiškai apsivalyti. „Protu pasitelkite kūrybines galias. Kiekviename asmenyje matykite tai, kas naudinga ir teikia viltį. Nekaltinkite kitų, o ieškokite gerųjų savybių ir kiekvieną kartą jų pamatysite vis daugiau, nes kaip galvojame, tokie ir tampame.” Kitai pacientei, dažnai varginamai peršalimo ligų, jis kalbėjo: „Užuot įsižeidusi – pamilkite; užuot užsidariusi savyje – atsiverkite”. Tai padėjo. Daugiau moteris nebeperšąla. Šiandien jos nuotaika puiki, o veido oda, nors jai jau per šešiasdešimt, rausva lyg jaunos mergaitės.

 

Tą pačią filosofiją jis taikė tautoms – prilygino jas kūnui, kariaujančiam pačiam su savimi. Taip elgėsi šalys, besivadovaujančios pavydu, piktais kėslais ir neapykanta. Kartą Keiso paklausė, ką amerikiečiai turėtų daryti, norėdami pasiekti tvirtą taiką. Jis atsakė: „Čia nėra amerikiečių (šiame skaityme). Reikia pradėti nuo savęs. Jei savyje neturite to, ką norėtumėte matyti savo tautoje ar šalyje, negalite pasiūlyti kitiems”.

 

Tikslūs medicininiai argumentai buvo tik vienas jo nepaprastų galių įrodymas. Buvo manančiųjų, kad jei Keisas neklysta šioje srityje, tai jis yra teisus visais atvejais, kadangi žinojimo sėmėsi iš to paties šaltinio. Senas jūrų kapitonas, kuriam Keisas, būdamas už tūkstančio mylių, nustatė tikslią diagnozę, užkimusiu balsu klausė: „Kodėl jis, taip tiksliai nustatęs gydymą mano skaudančiai nugarai, turėtų klysti dėl kitų dalykų?” Šį klausimą pateikiau sau ne vieną kartą, kai skaičiau apie daugybę kitų stebuklų, kuriuos miegodamas minėjo Keisas: teisingas žemės drebėjimų pranašystes ir pasaulio vystymosi prognozes, Atlantidą, reinkarnaciją, jo detalius paaiškinimus apie geologinius pasikeitimus praeityje, sunaikinusius ištisus žemynus. Mane domino dar vienas dalykas: kodėl jis, turėdamas neribotas spėjimo galimybes, nepraturtėjo, ieškodamas naftos ar aukso, lošdamas lenktynėse ar biržoje, užuot didesnę savo gyvenimo dalį buvęs apgailėtinai neturtingas?

 

Ironiška, tačiau vieni praturtėjo iš jo biržos prognozių, kiti rado naftos ten, kur jis nurodė, treti laimėjo, lošdami arklių lenktynėse. Tačiau pats Keisas niekada tuo nesinaudojo. Tikriausiai atsakymas glūdi jo skaitymuose, kuriuose nuolat buvo kartojama, jog jų negalima naudoti materialinei naudai gauti. Atrodo, kad tie, kurie norėjo tik naudos, galiausiai liko be nieko. Biržos makleris prarado turtą, įgytą Keiso dėka, kai užsispyrė statyti biržoje, nepaisydamas jo prieštaravimo; žmogus, piktnaudžiavęs Keiso sugebėjimais ir išlošęs žirgų lenktynėse, savo dienas baigė psichiatrijos ligoninėje. Taip pat Keisas 1929 metais stebėtinai tiksliai išpranašavo biržos žlugimą. Likus mėnesiui iki šio įvykio pasakė, kad Dade apygardoje, Floridos valstijoje, yra naftos, kai tuo tarpu visi galvojo, jog ten tik apelsinų ir greipfrutų kraštas; tiksliai nurodė depresijos pabaigą. Mąstydamas apie savo veiklą, Keisas jautė, kad dėmesys turtui yra negatyvi jėga, žlugdanti, kaip jis galvojo, Dievo nurodytą tikslą. Kai tik pasąmonėje bandydavo sužinoti, kaip jam ar kam nors kitam pasiekti naudos, tuoj kildavo nepakeliami galvos skausmai, o kartais net dingdavo balsas. Yra gerai žinomas vienas toks atvejis. XX amžiaus pradžioje Baulingryne, Kentukio valstijoje, jis atliko testą, kurio metu gydytojams tiksliai apibūdino nekilnojamojo turto agento judesius. Agentas tuo metu buvo Niujorke. Jis lipo laiptais į savo biurą, rūkė cigarą ir Švilpavo dainelės „Ana Laura” melodiją. Kadangi Keiso pasakojimas visiškai sutapo su realiais veiksmais, vyriškis kaipmat įvertino galimybes. Pirmuoju traukiniu jis nuvažiavo į Baulingryną ir pateikė paprastą pasiūlymą: „Važiuokite su manimi. Volstryte mes susikrausime turtus”.

Keisas buvo neseniai vedęs. Jis pasitarė su savo žmona Gertrūda, kuri buvo tarsi varomoji jėga mistiko gyvenime. Ji jautė, jog tai būtų piktnaudžiavimas jo galiomis, ir dėl to jam tektų kentėti. „Kai tik bandai ką nors panašaus padaryti, užuot padėjęs žmonėms, visada susergi”, — reikšmingai perspėjo žmona.

 

Keisas atsisakė. Tada niujorkietis paprašė jam „paskaityti”. Kadangi žmogus atvažiavo iš labai toli, Keisas sutiko. Jis pasinėrė j transą. Kai atsibudo, lankytojas jau buvo išėjęs, nešinas glėbiu užrašų. Visą naktį Keisas blaškėsi ir vartėsi, negalėdamas užmigti, jam siaubingai skaudėjo galvą. Dar tą pačią savaitę skaitymai materializavosi. Nekilnojamojo turto agentas, pasinaudojęs nieko neįtariančio Keiso transo būsena, užsirašė visas mintis, plaukusias iš jo pasąmonės. Si informacija apsukriam vyrukui padėjo biržoje vienu ėjimu susišluoti dvidešimt tūkstančių dolerių.

 

Kito skaitymų demonstravimo metu eksperimentuojantys gydytojai badė Keisą adatomis, norėdami įsitikinti, ar jis tikrai transo būsenoje. Po šių įvykių Keisas nusprendė daugiau niekada neskaityti, jei šalia nebus žmogaus, kuriuo gali visiškai pasikliauti. Toks žmogus buvo jo žmona Gertrūda. Nuo to laiko ji stebėjo tūkstančius kitų skaitymų.

 

Nepaisant visų jo pagirtinų galių, Keisas buvo nuolankus žmogus, giliai tikintis, kasdien skaitantis Bibliją. Jis priimdavo visus ir bet kuriuo laiku, nors daugiau kaip du skaitymai per dieną reikalaudavo didelės įtampos. Jis du kartus pabuvojo areštinėje: vieną kartą už medicininę praktiką be licencijos, o kitą- už ateities spėjimą. Tačiau Keisas apie sveikatą „skaitydavo” tik primygtinai prašomas ir niekada nenusisukdavo nuo žmonių, kurie neturėjo pinigų. Ekonominės depresijos metais, kai jam ypač trūko pinigų, o nesumokėtų sąskaitų šūsnis vis augo, jo rėmimo grupė – Keiso fondas – pastebėjo, kad klientai, kurie turėjo pinigų, apgaudinėjo, nemokėdami į iždą įprastinio mokesčio už skaitymą. Paprastai šis indėlis būdavo dvidešimt dolerių. Lėšų rinkimo komitetas, norėdamas atsikratyti sukčių, miegančiam Keisui pateikė klausimą: „Tiems, kurie negali susimokėti, pagalba turi būti nemokama. Ar padėti tiems, kurie turi pinigų, bet atsisako mokėti ar kaip nors kitaip atsilyginti? Ar elgsimės teisingai, jei jiems nepadėsime?”

 

Atsakymas tikriausiai gerokai nuvylė senkančio iždo sergėtojus, tačiau Keisui jis buvo būdingas: „Ir ant teisuolio, ir ant melagio lietus lyja vienodai. Neįveskite šios geležinės taisyklės (neatsisakykite dėl jokių priežasčių)”.

 

Ir budrus, ir miegantis Keisas buvo neeilinis žmogus. Jo draugijoje kiekvienas greitai atsipalaiduodavo, o nepažįstamieji, paprastai drovūs ir užsidarę, prieidavo prie šio liekno, pakumpusiais pečiais, geraširdiškai besišypsančio žmogaus ir paspausdavo jam ranką. Dažnai sėdėdami kitapus jo rašomojo stalo jie išdėstydavo savo intymiausius dalykus arba rašydavo jam iš įvairiausių Žemės rutulio kampelių. Jis visada skrupulingai parašydavo atsakymus, kurie net su rašybos klaidomis rodė jo minčių aiškumą. Keisas turėjo stiprų humoro jausmą, mėgo anekdotus apie save: „Norėtumėte pasikalbėti? – kartą jis paklausė lankytojos. – Taip, – atsakė ši, – tačiau norėčiau išgirsti, ką pasakysite miegodamas, pone Keisai, o ne atsikėlęs”.

 

Prie jo prieidavo net patys droviausi vaikai, ir Keisas visada priimdavo jų draugišką iniciatyvą. „Būtų buvę šaunu, – su šypsena galvodavo jis, – kad būčiau anksčiau juos pažinojęs.” Pavyzdžiui, vieną kartą, kai jis užėjo į Virdžinijos Byč vyrų kirpyklą, mažas berniukas užsiropštė jam ant kelių. Tuo metu kerpamas tėvas pažvelgė į sūnų ir sudraudė: „Netrukdyk žmogui. Tu jo nepažįsti”.

 

Berniuko rankos apsivijo Keiso kaklą. „Bet aš jį tikrai pažįstu, -atsakė mažylis. – Mes abu prie upės norėjome valgyti.”

 

Vaiko žodžiai sudomino Keisą, nes viename skaityme, apie kurį žinojo tik jo šeima, jis matė save praeitame gyvenime: plaukdamas plaustu Ohajo upe jis bėgo nuo plėšikaujančių indėnų gaujos. Galiausiai indėnai pavijo juos ir išžudė. Tai tikriausiai nieko nepakeitė, nes jie vis tiek lėtai merdėjo iš bado.

 

1923 metais Keiso veikla netikėtai įgavo naują kryptį. Iki tol jis „skaitė” tik apie fizines bei sveikatos būsenas, tačiau tais metais, pastūmėtas aštrių Artūro Lamerso, spaustuvininko iš Ohajo valstijos, klausimų (jis domėjosi religine filosofija), Keisas pradėjo „gyvenimo skaitymus”, kurie atskleidė žmonių ankstesnių gyvenimų patirtį. Tai buvo Keiso susipažinimas su reinkarnacija – sielos atgimimo kitame kūne sąvoka, kurios jis dar nebuvo pasirengęs pripažinti. Lamersas, susidomėjęs žmogaus gyvenimo tikslu Žemėje, kėlė įvairius klausimus mediumui, turinčiam begalinius žinių klodus. Jis klausė to, ko klausdavo kiekvienas jautrus žmogus nuo amžių pradžios:

 

„Kas yra žmogaus siela?”

 

„Iš kur ji ateina ir kur ji išeina?”

 

„Ar žmogus, kaip ir kiti gamtos kūriniai, siunčiamas į Žemę trumpam gyvenimo ciklui, o po to pavirsta į dulkes tarsi nuvirtęs medis?”

 

Sąmoningai Keisas į šiuos klausimus galėjo atsakyti tik gūžtelėdamas pečiais. „Pabandyk paieškoti Biblijoje, – patarė jis. – Visi atsakymai yra ten.”

 

Lamersas susiraukė. „Skaičiau Bibliją, tačiau vis tiek klausiu jūsų.”

 

Keisui niekada anksčiau nereikėjo žvalgytis po pomirtinio gyvenimo sferas. Būdamas fundamentalistas, jis abejojo filosofija, kurios nepripažino krikščionys ortodoksai.

 

„Reinkarnacija, – prieštaravo Lamersas, – yra paprastas tikėjimas, kad siela – amžina. Kitame fiziniame kūne ji vėl grįžta į Žemę, kad galėtų tęsti savo vystymąsi.” Jis nurodė keletą vietų Biblijoje, akivaizdžiai liudijančių apie reinkarnaciją. Lamersas kalbėjo: „Tie, kurie neatpažino Jėzaus Kristaus, klausė, ar jis nėra Elijas, atvykęs pranešti apie Mesijo atėjimą, ir jis atsakė, kad Elijas jau čia buvo, tik jie jo nepažino”. Lamersas pacitavo Bibliją: „Tada mokiniai suprato, kad jis kalbėjo jiems apie Joną Krikštytoją”.

 

Keiso tai neįtikino. Tačiau Lamerso ir kitų draugų švelniai skatinama jo pasąmonė pradėjo priimti praėjusio gyvenimo patyrimus. Jie nukėlė ne tik į žinomas egzotiškas šalis – senovės Indiją, Kiniją, Persiją ar Egiptą, bet ir į tokias legendines vietas kaip dingusi Atlantida bei Ramiajame vandenyne nuskendusi Lemūrija. Kadangi šie „gyvenimo skaitymai” tęsėsi, kartais jie būdavo daugiau aiškinami nei pasakojami. Keisas trumpai nusakydavo, kokią [taką buvę gyvenimai turi dabarčiai ir ką konkrečiam asmeniui reikia nugalėti, norint deramai nugyventi šj gyvenimą. Skirtingai nuo kitų reinkarnacijos šalininkų, įsitraukusių į vaizduotės skrydžius po žavinčias ankstesnes reinkarnacijas, Keisas teigė, kad kiekvieną kartą turi būti gyvenamas tik vienas gyvenimas. Jis dažnai sakydavo: „Gyvenimas skirtas gyventi šiandien”.

 

Kadangi Keisas vis giliau įsitraukdavo į „gyvenimo skaitymus”, transo būsenoje dažnai kalbėdavo ateivių kalbomis, artimomis romanų kalbų grupei. Tačiau kartą graikų filologo paprašytas kalbėti graikiškai, jis prašneko Homero kalba, lyg būtų gyvenęs tame laikotarpyje. Atlantida, be abejo, gimė iš jo skrydžių į reinkarnaciją, kadangi jis ten jau buvo „gyvenęs”. Savo pasakojimuose apie Atlantidą, kalbėdamas apie jos klestėjimą ir žuvimą, jis nurodė, kad paskutinės išlikusios salos dingo Karibų jūroje maždaug prieš dešimt tūkstančių metų. Jis išpranašavo, kad netrukus šiose vietose žemė vėl iškils į vandenyno paviršių. Tačiau kilimas bus laipsniškas, todėl ką tik pasirodžiusios žemės pėdsakai kurį laiką gali likti nepastebėti. Nors Atlantidos istorija ezoterinė, tačiau labai žavi. Pasinėręs į senovinės Atlantidos žuvimo laikotarpį Keisas matė, kaip jos aukštesnė kultūra skverbėsi į Viduržemio jūros valstybes, Centrinę ir Pietų Ameriką ir net į kai kurias Jungtinių Valstijų dalis. Archeologai, kasinėdami pagal Keiso nuorodas, dabar keičia nuomonę apie „savarankiškai išsivysčiusias” civilizacijas Peru, Meksikoje ir Naujojoje Meksikoje, kuriose kultūra klestėjo jau prieš dešimt-dvylika tūkstančių metų, t.y. tada, kai žlungančios Atlantidos kultūra sklido į kitas šalis.

 

Tuo metu, kai tikrino savo skaitymus, Keisas, pasitikėdamas šiuo informacijos šaltiniu, pradėjo tikėti reinkarnacija, o kartu ir Atlantida. Pirmoji, atrodo, suteikė prasmę esminei visatos tvarkai ir netgi jos tariamai netvarkai, o antroji įkvėpė pasitikėjimo, nagrinėjant katastrofų pranašystes praeityje ir numatomas ateityje. Be to, juk yra ir Biblija. Ar Dievo Tėvo vardu Jošuė nesakė Izraelio tautai: „Labai seniai jūsų tėvai gyveno kitoje jūros pusėje. Tada gyveno Abraomo bei Nachorės tėvas Tarė, ir jie tarnavo kitiems dievams. Jūsų tėvą Abraomą pervedžiau per jūrą ir lydėjau jį per visą Kanaano žemę”.

 

Abejojančiam Keiso galiomis kartais gana įdomu būdavo stebėti, kaip jis, norėdamas suprasti kokį nors iškilusį sunkumą, nesąmoningai pritaikydavo to dalyko praeities patirtį. Kalbėdamas su dvidešimt penkerių metų moterimi, turinčia karminę savybę nuvilti kitus, Keisas patarė: „Vieną dieną reikia surinkti savo darbo vaisius. Jūs nuvildavote kitus, o kartu ir save. Šiandien iš savo nusivylimo jūs galite išmokti kantrybės, kuri yra didžiausia, tačiau mažiausiai suprantama iš visų vertybių”.

 

Tada moteris nekantriai paklausė, kaip jai ištekėti už geidžiamo vyro: „Ką man daryti?”

 

„Patirtis rodo, jog nereikia persistengti, – miegodamas atsakė Keisas. – Geriau nusiraminkite ir suteikite pagalbą, kai reikės. Nespauskite ir nepatarinėkite, o klausykitės.”

 

„S. ir aš baramės, todėl dažniausiai abu esame nelaimingi…”

 

„Atsižvelgus į padėtį, tai nėra netikėta”, – įsiterpė Keisas.

 

,Ar mes tinkama pora? Ar turėtume ir toliau draugauti, ketindami susituokti, o gal geriau būtų mūsų santykius nutraukti?”

 

Ir vėl – su patarėjo atkaklumu – Keisas prakalbo žodžiais, perfrazuotais iš Frensės Anės Kembl kūrinio „Tikėjimas”: „Geriau pasitikėti širdimi ir nusivilti, nei abejoti. Širdis, kuria pasitikėsi, palaimins tavo gyvenimą nuoširdžiu supratimu”.

 

Jaunoji moteris laikėsi savo. „Ar yra nurodyta, kad turėčiau ištekėti šioje inkarnacijoje? Jei taip, tai kada ir kur aš sutiksiu sau skirtą vyrą?”

 

„Ne anksčiau kaip iki trisdešimtojo gimtadienio.” Jai reikėjo laukti penkerius metus.

 

Lankytoja nesuglumo ir pakeitė temą: „Koks mano tikslas? Ar mano pamaldus gyvenimas skirtas tam, kad mąstyčiau apie Dievą ir visiems neščiau laimę?”

 

Atsakymas nuskambėjo beveik mistiškai: „Skaityk tai, ką mes da vėme. Jau daug padaryta, ir dar daug reikia padaryti. Nesirink pas kubomis ir žinok, kad viską lemia ne jėga, o visiškas pasitikėjimas juo.

 

Tai buvo aiškus, tvirtas atsakymas, būdingas šiam žmogui. Iš pažiūros niekas nebūtų palaikęs Keiso mistiku. Senstant juodi jo plaukai praretėjo. Protingame, klausiančiame veide su nuožulniu smakru žibėjo mėlynai pilkos akys, pridengtos akiniais be rėmelių. Sprendžiant iš išvaizdos, jis galėjo būti mokytojas, kaimo gydytojas, pardavėjas – bet kas, tik ne mistikas ar okultistas. Kai žmonės, užuot sėdėję savo svetainėse ir laukę, kad ten jis „rastų” jų kūnus, ateidavo ir prašydavo apie juos „paskaityti”, jis nuolankiai pasisveikindavo ir pažadėdavo padaryti viską, ką galės. Kartais informacijos nebūdavo. „Tai sritis, kurios aš negaliu kontroliuoti”, – atsiprašydavo.

 

Jis laikėsi įprasto ritualo. Norėdamas išvengti kraujotakos sutrikimo nusivilkdavo švarką, nusirišdavo kaklaraištį, atlaisvindavo apykaklę bei rankogalius, atvarstydavo batus. Po to savo kabinete atsiguldavo ant nugaros, o plaštakomis užsidengdavo kaktą. Į raginimą užmigti jis visada atsakydavo maloniai nusišypsodamas. Gertrūda pasilenkdavo ties juo ir duodavo signalą, paliesdama jo skruostą. Keisas užsimerkdavo, sukryžiuodavo rankas ant krūtinės ir pradėdavo giliai kvėpuoti. Misis Keis ir jo sekretorė bei patikima pagalbininkė Gledis Deivis užsimerkdavo ir imdavo melstis. Kai Keisas užsnūsdavo ir, tolygiai kvėpuodamas, atsidusdavo, Gertrūda imdavo švelniai kalbėti, siūlydama pradėti skaitymą. „Jūs matote M.L. kūną, esantį Čikagoje (buvo nurodomas adresas). Jūs rūpestingai apžiūrėsite šį kūną ir nuodugniai ištirsite. Pasakysite, kokios būsenos jis šiuo metu, ir nurodysite sutrikimų priežastis bei gydymo priemones. Atsakinėdamas į mano klausimus Jūs kalbėsite aiškiai, normaliu greičiu.”

 

Keisas ne tik aiškiai įsivaizduodavo asmens, kad ir kur jis būtų, sveikatą, bet ir jį supančią aplinką. Jo pasąmonė kartais matydavo gatves, kuriomis jis keliaudavo, ir nurodydavo jų pavadinimus netgi tada, kai nebūdavo gatvės ženklų. Kartkartėmis jis susvyruodavo sakydamas, jog objekto nėra namuose. Kartą jis visiškai nutraukė skaitymą, o kitą dieną sužinojo, kad būtent tada jo pacientas mirė. Vieno bandymo metu, kuriame dalyvavo daktaro Džono Blekburno vadovaujamo medicinos komiteto nariai, jam reikėjo apibūdinti kitame mieste esantį paciento kambarį. Keisas įsivaizdavo sienų apmušalus, kambarių apstatymą ir netgi naktinį staliuką kampe; apibūdino lovą ir patalynę, išvardydamas gamintojus. Kitą dieną, patikrinus jo pateiktą informaciją, viskas atitiko. Štai dar vienas atvejis: sergantis kapitonas pamiršo apie paskirtą skaitymo seansą ir tuo metu lipo iš laivo. Tačiau Keisas jį „pasivijo”. „Matote, – paaiškino kapitonas, -Keisas man yra „skaitęs” ir anksčiau, todėl žino mano įpročius.”

 

Keiso skaitymai apie sveikatą visada būdavo teisingi, jei pacientai laikydavosi jo rekomendacijų. Nepaisant to, dažnai jo patarimus ignoruodavo, nes gydymas reikalaudavo daug laiko ar pastangų arba pacientas negalėdavo rasti gydytojo, galinčio įvykdyti nurodymus. Kartais net didžiausi Keiso gerbėjai netekdavo kantrybės ir pasirinkdavo gydymą, žadantį greitesnį pagerėjimą. Keiso draugas ir biografas Tomas Sugrue, bandydamas nuobodžiai užsitęsusį artritą gydyti jo rekomenduotu būdu, pradėjo reikšti nepasitenkinimą, nes savijauta gerėjo labai lėtai. Keisas, perspėjęs, kad sveikata gerės lėtai, buvo rekomendavęs varginančius sidabro chlorido tirpalo kompresus. Tačiau Sugrue staiga viską nutraukė ir pradėjo vartoti „stebuklingus” vaistus, kurie neigiamai paveikė jo organizmą. Po dviejų mėnesių jis mirė operacijos metu.

 

Vargu ar buvo kokia nors žemiškosios ar dangiškosios veiklos sritis, kurios universali Keiso sąmonė nebūtų tyrusi. Miegantį Keisą domino gyvenimo trukmės klausimai. Ilgaamžiškumą jis tapatino su pasiaukojimu ir teigė, kad ateityje žmogaus amžius pailgės tose šalyse, kurios praktikuos didžiausią altruizmą. „Pasidomėkite šalimi, kurios gyventojų gyvenimo trukmė nuo šešiasdešimties metų pailgėjo iki aštuoniasdešimt penkerių, ir sužinosite, kas tarnauja Dievui.” Po jo išpranašautos komunizmo griūties Rusijoje jis pamatė stebėtinai staigų žmonių gyvenimo trukmės ilgėjimą. Dabar jis siekia šešiasdešimt penkerius metus. Manoma, kad šiuo metu žmonės daugiau miršta natūralia mirtimi, o ne nuo politinių faktorių.

 

Dažnai Keisas braudavosi ir į mokslo sritis. Kartą jis provokuojančiai kalbėjo apie žudančius spindulius, kuriuos išrado Atlantidos gyventojai, norėdami sunaikinti pavojingus žvėris. 1933 metais vieno skaitymo metu jis aiškino, kaip tie spinduliai veikė, ir išpranašavo, kad apie 1958 metus bus išrasti tokie patys. „Ir jis (aplinkos reguliavimo metodas) buvo vykdomas išsiunčiant spindulius iš įvairių svarbių įrengimų. Dabar jie vadinami mirtinais arba superkosminiais spinduliais. Jų ieško daugelis ir daug tikisi iš stratosferos – arba kosminių spindulių, – kurie bus atrasti per ateinančius dvidešimt penkerius metus.”

 

Tuo metu šie žodžiai turėjo atrodyti tikri niekai. Tokie ir būtų likę, jei spaudoje nebūtų pasirodę pranešimai, pavyzdžiui, 1961 metų gruodį išspausdintas Denveryje: „Mokslininkai tobulina ginklą, kuris skleidžia mirtinus spindulius ir viską, į ką yra nutaikomas, paverčia menku dūmų pluošteliu. Daktaras Karlas Koberis, dirbantis Matrino kompanijos gamykloje, atskleidė, kad ginklas bus pusiau branduolinis. Si energija atliks savo griaunamąjį darbą, objektą apšviesdama fantastiškai karštu spinduliu… Sie ardantys spinduliai, tarsi atklydę iš mokslinės fantastikos srities, bus naudojami sausumos kare”.

 

Mokslas tobulina mūsų priešistorinės praeities tyrimo metodus, todėl Keiso pasąmonei patikrinti galimybių tikrai atsiras. Jungtinės Valstijos ir Rusija įsitraukusios į mažai skelbtas varžybas „vidinėje erdvėje”; Amerikos vandenynų žvalgybos laivai, faktiškai nežinomas Mažasis laivynas, naršo po Žemės rutulį, bandydami ištirti dvi trečiąsias paslaptingo, jūromis padengto pasaulio. Plačiame koridoriuje tarp Havajų ir Aliaskos jie jau rado tūkstančio mylių ilgio kalnų grandinę, kurioje yra viršukalnių, iškilusių šešis tūkstančius pėdų virš jūros dugno, ir vis dar esančių dviejų mylių gylyje nuo vandenyno paviršiaus. Ramiajame vandenyne okeanografai aptiko trijų tūkstančių penkių šimtų mylių ilgio upę, tekančią lygiagrečiai pusiaujui. Galbūt, kaip tvirtino Keiso pasąmonė, dideli žemynai tikrai buvo vienu metu šiaurės Atlante ir Ramiojo vandenyno pietuose, kol galiausiai juos prarijo stichinės nelaimės. Taip vieną dieną gali atsitikti ir su kitomis žemėmis, jei Keiso pranašystė yra teisinga. Vis dėlto, nepaisant šios mirties ir sunaikinimo pranašystės, Keisas visada kalbėjo apie viltį ir tikėjimą: „Žinokite ir supraskite, kad Žemė yra Viešpaties, su visa netvarka ir kivirčais, su neapykanta ir pavydu, su politiniais ir ekonominiais neramumais. Jo keliai nežinomi. Priimkite viską, kaip yra, pasitikėkite Juo ir būsite apdovanoti, nes Viešpaties pažadai buvo ir yra tikri. „Neleiskite savo širdžiai nerimauti; tikėkite Dievu.” Taip pat tikėkite Kristumi, kuris skelbė: „Jei mane mylėsite, laikysitės mano įsakymų, tai mes su Tėvu ateisime ir būsime su jumis kiekvieną dieną”.


Facebook komentarai
6 komentarų "Miegantis stebuklas"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Vytautas

idomu ir man,Biblija yra zmogaus taisykle kaip gyventi ir koki gera veiksma atlikti pats zmogus ir koki bloga veiksma nedaryti to ko zmogui neatitinka veikti blogus veiksmus.

tadas

šis straipsnis yra įdomus aš domiuosi dvasiomis kai kurie straipsniai yra apgaulingi bet šis straipsni s ne apgaulingas tai ka gi kai kurie žmonės tri pranašystės galių kaip šis žmogus kai kurie žmonės turio kitokių galių pvz telekinezė,telepatija ir t.t.

Beelzebub

Aš kaip tik nesenai pradėjau skaityti „Edgaras Keisas – miegantis pranašas“ : ) Įdomi knyga.

opc

labai teisingas straipsnis, daugiau tokių reikia :)

Liucija

Fantastiškas straipsnis. Su malonumu perskaičiau.

Jūs gali sudominti

wpDiscuz