Masiškai nyksta bitės ir varlės. Kas kaltas?

Kas sieja bites ir varles? Nuoga tiesa – abi rūšys masiškai nyksta. Tai prasidėjo visai neseniai, o mastas gąsdina ne vieną mokslininką. Blogiausia, kad abiejų rūšių žudikas toks pats paslaptingas kaip Džekas Skerdikas – niekas tiksliai negali pasakyti, kas jis ar jie. Kitaip nei 1888 m. siautusio serijinio žudiko istorija, gamtosauginė versija juda į priekį. Lėtai, bet juda. Tačiau apie viską – nuo pradžių.

 

Verkianti Austėja

 

Be lazerių, biotechnologijų ir merginų, galime didžiuotis ir ne tokiais apčiuopiamais dalykais – bitėmis. Tiksliau – požiūriu į jas. Apie bičių indėlį į daugelio kitų tautų kultūrą postringauti nebeverta – literatūros šia tema nors vežimu vežk, tačiau lietuviai pasaulinėje tautosakos jūroje išsiskiria tuo, kad išlaikė savo pirmykštį santykį su dūzgiančiomis darbštuolėmis. Amerikiečiai – nemažesni bičių mylėtojai (nors savo tautosakos neturi), bet interneto svetainėse nepamiršta paminėti, kad lietuviai – tikriausia bitininkų tauta, pavyzdžiui, http://beehaven.heroku.com.

 

Nors mažai kas Lietuvoje užsiima senovine bitininkyste, vis dėlto ta atmintis amžiams nugulė mūsų kultūroje, knygose ir kalboje. Ir tenepyksta Džekas Skerdikas, varlės, šunys, vilkai ir jų mėgėjai – visada maloniau rašyti ir kalbėti apie bites, nes jos gimsta, miršta ir valgo.

 

Nykstantis lietuvio ryšys su bitėmis Austėjos nepravirkdytų: keičiasi laikai, keičiasi ir požiūris, juk šiaip ar anaip bičių mes neatsisakome. Kas jau kas, bet dievybė tai suprastų. Tačiau Austėją galėtų pravirkdyti masinis šiuo metu vykstantis bičių nykimas.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Tai prasidėjo 2006 m. JAV. Per metus visoje rytinėje pakrantėje bitininkai neteko nuo 50 iki 90 proc. bičių šeimų! Bitės ne šiaip sau mirė, o dingo kaip į vandenį! Bitininkai terasdavo avilius su keliomis silpnomis darbininkėmis ir nė vienos negyvos bitės. Šis reiškinys buvo pramintas kolonijų nykimo sindromu (angl. Colony Collapse Disorder, CCD), o tikslių jo priežasčių niekas negali įvardyti. Kaip ir legendinio Londono nusikaltėlio.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Mastas skirtingas arba neaiškus

 

2007 m. JAV bitininkai iš 24 valstijų neteko dar 32 proc., 2008 m. – 36 proc., 2009 m. – 29 proc., o 2010 m. dėl CCD ir šaltos žiemos – dar 30 ar net 50 proc. bičių šeimų. Paslaptinga liga netruko persimesti ir į kitus pasaulio kraštus. Pripažinta, kad kolonijų nykimo sindromas palietė Portugaliją, Ispaniją, Italiją, Graikiją, Vokietiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir kitas Europos valstybes. Tokios pat lemties neišvengė ir Azijos bei Afrikos valstybės.

 

Turtingos šalys sugeba greitai atlikti skaičiavimus, o ekonomiškai silpnesnės šalys delsia net juos pradėti. Kaip 2010 m. rašė „Valstiečių laikraštis“, 2010-aisiais Lietuvoje įregistruota beveik 118 tūkst. bičių šeimų, bet duomenys pateikti tik apie 21 tūkst. (18 proc.). Statistikos duomenimis, kai kurie Lietuvos rajonai teturėjo po kelias bičių šeimas. Po 2009–2010 m. žiemos žuvo daugiau nei penktadalis bičių šeimų, kiek daugiau nei pusė – be aiškios priežasties. Ar Lietuvoje jau taip pat prasidėjo CCD, atsakymo nėra, nes nėra pakankamai duomenų. Kita vertus, mūsų bitininkai turbūt netylėtų, jei pradėtų aptikti tuščius avilius.

 

Įdomu tai, kad CCD mastas keičiasi. 2007 m. labiausiai kentėjo Portugalijos ir Ispanijos bičių ūkiai, 2008 m. stipriausią smūgį patyrė Prancūzija, 2009 m. – Didžioji Britanija. 2010 m. vėl kentėjo pietinė Europos dalis. Atrodo, kad kolonijų nykimo sindromas tai sustiprėja, tai atslūgsta.
Nuo GMO iki mobiliųjų telefonų

 

Nuskambėjus pirmiesiems pavojaus varpams, JAV mokslo pasaulis iš karto pasiraitojo rankoves ir kibo į darbus. Finansavimas tam kasmet didėja, bet tikslių atsakymų, kas, kaip ir kodėl, nėra. Spekuliacijų, kodėl prasidėjo CCD, netrūksta. Įtariamųjų sąrašuose jau pabuvojo bendras aplinkos užterštumas, klimato kaita, kraštovaizdžio niokojimas, pesticidai, herbicidai, bitininkų aplaidumas, o internetiniai pranašai net įžvelgė ateivių, rusų ar kinų siekį sužlugdyti Ameriką. Daktarų ir profesorių laipsnius nešiojančius žmones tokios kalbos nedomino – jie užsiėmė konkrečiais tyrimais.

 

Pirmiausia buvo išteisinta klimato kaita. Įtarimų galėjo sukelti staigesni atšalimai ar didelis kritulių kiekis, tačiau pasikeitus orams bitės nesiliovė paslaptingai dingti. Kita galima priežastis – prasta darbštuolių mityba. JAV, kaip ir daugelyje kitų išsivysčiusių pasaulio šalių (kuriose patvirtintas CCD), remiamasi vienos kultūros žemdirbyste, tai yra beveik visoje šalyje sodinama tik vienos konkrečios rūšies žemės ūkio kultūra. Ar tai būtų medvilnės, ar pomidorai, ar sojos – išsirenkama daugiausia derliaus duodanti rūšis ir sėjama ar sodinama didelėse teritorijose. Neišvengiamai bitės priverstos maitintis tik vienos rūšies nektaru, nors joms, kaip ir kitiems gyvūnams, reikia įvairaus maisto. Standartizuoti bitininkystės metodai nulėmė tai, kad žiemą bitėms duodama vieno ir to paties cukringo maisto papildo, pavyzdžiui, kukurūzų sirupo. Prastai besimaitinančios bitės nusilpsta ir tampa neatsparios įvairioms ligoms.

 

Prie prastos bičių sveikatos diagnozės suskubo prisidėti ir genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) priešininkai. JAV – viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kuriose masiškai naudojami genetiškai modifikuoti žemės ūkio produktai. Galimybių šalyje beveik nebeliko nemodifikuotų sojų pasėlių ir medvilnių (o bitės yra pagrindinės jų apdulkintojos), greitai auga ir kitų GMO kultūrų dalis. Daugelis GMO kultūrų gamina insekticidą Bacillus thuringiensis (Bt toksinas), tačiau mokslininkai neaptiko jokių įrodymų, kad jis neigiamai veiktų bites, o regionuose, kuriuose GMO neauginama, pavyzdžiui, Šveicarijoje, CCD vis tiek egzistuoja. Kitų žemės ūkyje naudojamų chemikalų tyrimai taip pat nepatvirtino didesnės dalies CCD atvejų.

 

Bene plačiausiai spaudoje nuskambėjo informacija apie mobiliųjų ir elektros tinklų įtaką bitėms. Vokiečių atlikti tyrimai įrodė, kad bičių elgesys keičiasi, kai jos būna netoli elektros linijų. Stipresnį poveikį bitėms esą daro ir mobiliųjų telefonų bei jų stočių skleidžiamos bangos. Vadinamajai mobiliajai spinduliuotei pateikti kaltinimai dėl pasikėsinimo ne tik į bites, bet ir į žmogų. Dalis mokslininkų mano, kad mobiliųjų telefonų skleidžiama spinduliuotė sutrikdo bičių gebėjimą orientuotis ir jos nebegali rasti kelio atgal į avilius. Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, yra tyrimų, kurie patvirtina šią teoriją.

 

Landau universitete (Vokietija) atlikti tyrimai atskleidė, kad bitės atsisako grįžti į avilius, kai šalia jų padedami mobilieji telefonai, o moksliniame žurnale „Current Science“ aprašyta, kaip Indijos mokslininkai Vedas Prakashas Sharma ir Neelima Kumaras atliko tyrimą: kelis bičių avilius maitino nuolat įjungiama mobiliąja spinduliuote ir lygino rezultatus su bitėmis, gyvenusiomis be jos. Avilyje su veikiančiais telefonais bitė motinėlė padėjo dvigubai mažiau kiaušinėlių, nei jų buvo padėta kitame avilyje, kuriame buvo palikti telefonų maketai. Be to, mokslininkai pastebėjo, kad pirmajame avilyje labai sumažėjo su surinktomis žiedadulkėmis į avilį grįžtančių bičių darbininkių skaičius.

 

„Didėjantis mobiliųjų įrenginių naudojimas didina aplinkos elektromagnetinę taršą. Medunešių bičių elgesį ir biologinius ypatumus veikia elektros smogas, nes šiuose vabzdžiuose yra orientuotis vietovėje padedančių magnetito dalelių“, – tvirtina tyrimo autoriai. Indų rezultatai buvo įvertinti skeptiškai, ne visos šalys noriai finansuoja panašius tyrimus. Šiaip ar taip, kol kas tai lieka tik hipotezė, nes bendro konsensuso ir neginčijamų įrodymų nėra.

 

Ateitis miglota

 

2012 m. vasarį grynas.lt rašė, kad Europos Parlamentas paskelbė, jog kuria 11 universitetų sąjungą, kuri tirs bičių nykimo priežastis ir kurs efektyvesnius būdus kovoti su jau žinomomis bičių ligomis. Pirmasis taikinys – varoatozės erkės, kurios yra pagrindinė žinoma bičių mirties priežastis. Nors jos pačios bičių nenužudo, nešioja aibę įvairių virusų, bakterijų ir grybelių, kurie savo juodą darbą atlieka nepriekaištingai.

 

11 universitetų informaciją rinks ir tyrimus darys 27-iose Europos valstybėse (Lietuva į sąrašą nepatenka). Apskritai Europos vabzdžius apdulkintojus Briuselis įvertino beveik 50 mlrd. litų. Tyrimams per kelerius metus turėtų būti skirta keliasdešimt milijonų eurų.

 

Kol europiečiai skaičiuoja pinigus, amerikiečiai bičių nykimo byloje po truputį stumiasi į priekį. Naujausi tyrimai rodo, kad galbūt viena pagrindinių CCD priežasčių yra grybelio Nosema ceranae ir izraelietiško akutinio paralyžiaus viruso derinys. Tiek vienas, tiek kitas bičių priešas jau buvo žinomas anksčiau, bet nebuvo atrastas jų derinys. Pavieniui šie parazitai bičių masiškai nesunaikina, bet veikdami kaip bendrininkai lemia garantuotą kolonijos žūtį.

 

Žinoma, nustatyti įtariamuosius – tik pusė darbo, tačiau kaip juos sulaikyti? Entomologai didžiausias viltis deda į kovą su grybeliu, nes jį įveikti lengviau nei virusą. Jei tai pavyktų, didesnė dalis kolonijų būtų apsaugota. Kita vertus, byla dar nebūtų užversta. Iki šiol nežinoma, kodėl bitės išskrenda nežinomomis kryptimis ir nebegrįžta. Ir kodėl tai prasidėjo būtent 2006 m., nors abu patogenai egzistuoja jau seniai?

 

Likimo draugės – varlės

 

Ne vienas Homo sapiens varles ir kitus varliagyvius laiko atgrasiais padarais. Evoliuciškai tai paaiškinti nesunku – nemažai varliagyvių pavojingi žmogaus gyvybei, o pavojaus vengia bet kokia rūšis. Taip pat ir su vorais – natūraliai daugeliui žmonių vorai nekelia susižavėjimo. Vykstant evoliucijai išsiugdytas atsargumas turbūt išgelbėjo ne vieną gyvybę. Ir vis dėlto varlės dabar kaip niekad nusipelnė mūsų dėmesio. Jos nyksta. Ir nyksta greitai.

 

Varliagyvių žudikas toks pat paslaptingas kaip ir bičių. XX a. 8-ajame dešimtmetyje informacija apie varlių nykimo mastą įvertinta skeptiškai. Buvo laikomasi nuomonės, kad varliagyvių populiacijos smarkiai svyruoja savaime, tačiau dabar paslaptingu jų nykimu niekas neabejoja. Dr. Malcolmas L. McCallumas iš Teksaso valstijos universiteto (JAV) apskaičiavo, kad dabartinis varliagyvių nykimas yra 211 kartų spartesnis nei įprastas. Jeigu į skaičiavimus įtrauktume ties išnykimo riba atsidūrusias rūšis, šis skaičius siektų sveiku protu nesuvokiamą mastą – 25–45 tūkst. kartų.

 

Įtariamųjų sąrašas ilgas

 

Ši gamtosaugos byla – toks pats kietas riešutėlis kaip Skotland Jardo bandymai sučiupti Džeką. Įtariamųjų sąrašas tai papildomas, tai sutrumpinamas, tačiau galutinis kaltininkas nerastas. Nuo pat tyrimų pradžios vienintelis nepakitęs įtariamųjų sąrašo punktas yra gyvenviečių nykimas. Labiausiai varliagyviai nyksta atogrąžų miškuose. Čia gyvena ir daugiausia rūšių. Miškų naikinimas ir pelkių sausinimas neigiamai veikia varlių populiacijas. Svarbi yra ir gyvenviečių fragmentacija, nes varlės – migruojantys gyvūnai. Pažeidus jų migracijos kelius, jos lieka įkalintos vienoje teritorijoje ir negali sėkmingai daugintis.

 

Susimąstyti turėtų ir ūkininkai. Jų naudojami herbicidai, pesticidai ir kiti -idai kenkia ne vienai rūšiai. „Pačią didžiausią žalą varliagyviams padarė pokariu naudoti preparatai, nes tada nežinota, kad jie tokie pavojingi ir agresyvūs. O svarbiausia, kad tas poveikis išlieka. Jei jau kartą buvo panaudota, visai įmanoma, kad dirvožemio sluoksniuose teršalų gali būti likę iki šių dienų, ir tai daro poveikį varliagyvių populiacijoms“, – „EKO redakcijai“ pasakojo Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas Selemonas Paltanavičius. Anot jo, dabar tręšiama atsakingiau, o trąšos labiau subalansuotos. Kita vertus, situacija Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje ties pusiauju priešinga – vietiniai, norėdami išauginti geresnį derlių, perka pigias ir dažniausiai labai kenksmingas trąšas. Prie besikeičiančio pasaulio varlėms prisitaikyti sunku. Dėl jų odos ypatumų, oro ir vandens tarša jas veikia daug intensyviau.

 

Įrodyta, kad klimato kaita bičių nykimui įtakos neturi, tačiau su varlėmis gali būti kitaip. Ultravioletinių spindulių kiekio didėjimas dėl ozono sluoksnio nykimo (nors jį išsaugoti pavyko, jis atsikuria labai lėtai), temperatūros, kritulių kiekio ir netgi debesuotumo kitimas turi įtakos varliagyvių sveikatai. Šie pokyčiai pirmiausia lemia mažą kiaušinių ir buožgalvių išgyvenimo tikimybę. Dar keisčiau skamba teorija, kad varlių nykimui įtakos turi ir padidėjęs triukšmo lygis. Esą jis trukdo patinams sėkmingai prisikurkinti patelę, nes šios paprasčiausiai jų negirdi. Be abejo, ši teorija taikoma tik urbanizuotoms vietovėms ir atmetama, kai kalbama apie pasaulinį rūšių nykimą.
Nedidelį postūmį paieškoms davė australų mokslininkai.

 

Jie atrado, kad jų šalyje masiškai paplitęs grybelis Batrachochytrium dendrobatidis kildinamas iš Afrikos. Šis patogenas sukelia varliagyviams mirtiną chytridiomykozės ligą. Tolesni tyrimai parodė, kad grybelis masiškai paplitęs visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Jo paplitimas neatsitiktinis. Šis parazitas pirmą kartą aptiktas Afrikoje gyvenančiose genčiai Xenopus priklausančiose varlėse. Jas prieš kelis dešimtmečius labai mėgo egzotinių gyvūnų augintojai ir jos iš Afrikos buvo gabenamos visomis kryptimis. Rezultatas – masinis grybelio paplitimas. Spėjama, kad apie 30 proc. pasaulio varliagyvių jau nešioja šį parazitą. Dažniausiai tai baigiasi nešiotojo mirtimi. Tiesa, grybelis nepaaiškina chytridiomykozei atsparių rūšių nykimo. Vienaip ar kitaip, vaistai nuo grybelio atrasti 2009 metais. Telieka sugalvoti būdą, kaip visą trečdalį planetos varlių kelis kartus per dieną ištepti gydomuoju tepalu…

 

Apokalipsės scenarijus

 

Gamtosaugos radikalai mėgsta kartoti Alberto Einsteino leptelėtą frazę (nors jis nebuvo biologas), kad, išnykus bitėms, žmonija tesugebėtų išgyventi trejus ketverius metus. Šį vienaženklį skaičių galima ginčyti, bet neginčijama tiesa ta, kad bitės atsakingos už 70–90 proc. visų augalų apdulkinimą. Neapdulkinti augalai paprasčiausiai neveda vaisių ir nesidaugina, tad maisto apsirūpinimo klausimas taptų išties rimtas: iš prekybos centrų lentynų greitai dingtų sojų gaminiai (pasitikrinkite savo perkamos dešros sudėtį), agurkai, pomidorai, svogūnai, brokoliai, kopūstai, smidrai, salierai, vyšnios, obuoliai, persikai, kiviai ir daugelis kitų produktų. Apskritai, bičių egzistavimas garantuoja bent 30 proc. mūsų maisto produktų.

 

Gal varlės apdulkinimu ir neužsiima, bet dėl jų svarbos ekosistemoms abejoti neverta. Jomis minta tūkstančiai paukščių ir roplių, kuriems varliagyviai – pagrindinis maisto šaltinis. Be jų jie būtų pasmerkti žūti, o su savimi į pražūtį nusitemptų ir nuo jų priklausomus gyvūnus. Be to, varlės sunaikina nesuskaičiuojamą galybę vabzdžių, platinančių ligas ir naikinančių pasėlius.
Pradėjus paralelėmis tarp Džeko Skerdiko ir bičių bei varlių, norisi numatyti kitokią paslaptingų mirčių gamtoje baigtį. Pasaulis be kelių prostitučių tapo niūresnis tik keliems nelaimingiems vyrams, o pasaulis be bičių ir varlių gali subjurti ne vienam milijardui jų klientų.

 


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Darius

Apie 300 gali daug paskaityti http://www.versijos.com

klausimelis

baisu, o kas tas 300-tuju komitetas?