Anos Kempbel ir jos šeimos istorija (II)

Edgaras Keisis

Tų pačių metų balandį jai pirmąkart buvo perskaityti įrašai. Išgirsta informacija iš esmės pakeitė jos požiūrį į save, į savo šeimą bei į savo vargus. Keisis skaitymus pradėjo tokiais žodžiais: „Taip, mes čia turime įrašus tos esybės, kuri dabar vadinama, arba yra žinoma kaip, [Ana Kempbel] (1523 – 4).” Nors Ana iki tol apie reinkarnaciją nieko nebuvo girdėjusi, Keisio skaitymai jos būtį pakeitė visam laikui. Praeiti gyvenimai jai dabar buvo toks pat tikras dalykas kaip ir dabartis. Vėliau Ana kalbėdama su E. Keisiu prisipažino, kad bendravimas su juo bei su jo šeima buvo „svarbiau nei visi kiti gyvenimo įvykiai”, nes praeitis visai neįtikėtinu būdu susisiejo su dabartimi. Akašos įrašuose slypėjusi informacija atskleidė dabartiniujos problemų priežastis.

Prieš šimtą metų ji buvo vienos pasienyje gyvenusios šeimos duktė. Jos tėvai buvo naujakuriai, jie sunkiai vertėsi dirbdami žemę. Tuo metu Ana visų pirma rūpinosi savimi, jos nedomino tėvų puoselėtas devyniolikto amžiaus gyvenimo būdas. E. Keisis pranešė, kad „ji imdavo visa, ko trokšdavo, gaudavo visa, ko užsigeisdavo!”

Kai jai buvo septyniolika, Ana sutiko vieną tokį bastūną, o šis įkalbėjo ją pabėgti iš namų. Ana neabejodama sutiko, ir jie abu patraukė į vietovę netoli Čikagos, tais laikais vadintą Fort Dearbornu.

Naujoje vietoje Ana greitai susidraugavo su vienos smuklės savininke. Pastaroji garsėjo tuo, jog globojo bėdon patekusias merginas. Ji, madam, suvesdavo jas su vienišais ir moterų draugijos išsiilgusiais vyrais, be to, skatindavo merginas apmąstyti savo gyvenimą. O Anai tai pasirodė kaip galimybė tenkinti pačius įvairiausius savo norus. Nors jųdviejų – Anos ir madam – požiūris į gyvenimą skyrėsi, madam tapo geriausia Anos drauge ir patarėja. Po šimto metų, kitame gyvenime, ji taip pat tapo Anos motina. Nors tuo metu jau augino savo draugužio bastūno vaiką, Ana linksmindavo smuklės svečius, o jei reikėdavo, darydavo tai ir prie keturių akių. Ji buvo ir padavėja, ir linksmintoja, ir laisvo elgesio mergina.

Anos gyvenimas tekėjo beveik be rūpesčių, tik nuotaiką jai kartais gadindavo pamokslauti linkęs forto įgulos vadas. Šį vyrą piktino smuklėje vykstančios „šlykštybės”, jis tarėsi esąs doro gyvenimo pavyzdys ir nepraleisdavo progos pasmerkti smuklės svečių, kliūdavo nuo jo netgi šeimininkei, madam. Dėl tos priežasties vadas dažnokai susižodžiuodavo su Anos draugužiu, kartais net šį apkuldavo kumščiais. Konfliktas tarp dviejų vyriškių niekada nebuvo užglaistytas, ir Ana, dabar jau šiame gyvenime, suprato, kad anas draugužis po šimto metų grįžo kaip jos brolis Vorenas, o įgulos vadas atgimė jos tėvu.

Galų gale devyniolikto amžiaus Ana pavargo nuo savo draugo (šis vėliau vedė kitą moterį) ir susidėjo su tokiu vienu tų vietų naujakuriu, vardu Džonas Beinbridžas (John Bainbridge). Jos gyvenimo stilius liko toks pats, tik štai kartą fortą užpuolė indėnai, ji drauge su Džonu ir būriu vietinių gyventojų turėjo sprukti. Per šį incidentą Ana neteko savo vaiko, todėl po šimto metų, jau gyvendama kitą gyvenimą, ji svajojo apie vaikus, tačiau niekaip negalėjo jų pagimdyti.

O tada indėnai pasivijo bėglius, kai šie kėlėsi per upę, ir juos apsupo. Ana persigando, jos galvoje tada sukosi tik viena mintis: „Turiu dingti iš šios vietos. Turiu dingti iš šios vietos!” Ta pati mintis grįžo jos galvon po šimto metų, kai ji lankėsi tetos namuose: vaizdas už lango priminė jai pavojų, kuris buvo kilęs anuomet bėgant nuo indėnų.

Ji paspruko nuo persekiotojų, tačiau Džonas Beinbridžas gelbėdamas ją žuvo. Ana atvyko į Virdžiniją, į dabartinę savo gimtinę. Ten ji persimainė ir pradėjo naują gyvenimą. Aplinkiniai žmonės laikė ją tikru angelu: ji padėdavo vargšams, guosdavo nusiminusius, patardavo ištiktiems bėdos. Ją visi mylėjo už švelnumą ir niekas nežinojo apie jos linksmus meilės nuotykius vienoje atkampaus Fort Dearborno smuklėje.

Kartą Ana slaugė vieną vyrą, o šis pasveikęs metė žmoną (ji, beje, visai juo nesirūpino) ir pamilo savo slaugytoją. Ana su juo sutapo visų pirma ne todėl, kad jį būtų mylėjusi, o dėl to, kad mylėjo jis, be tojai atsibodo būti vienai. Įdomu buvo tai, kad to vyro žmona, nors jai jo nereikėjo, staiga ėmė pavydėti ir labai supyko ant Anos, esą ši pavogė „jos nuosavybę”. Po šimto metų piktoji žmona persikūnijo į Anos seserį Verą, o vyras, kurio ji nemylėjo, bet labai pavydėjo, tapo Alanu, antruoju Anos vyru šiame gyvenime.

Nors devyniolikto amžiaus Anos gyvenimas nebuvo ilgas (ji mirė sulaukusi keturiasdešimt aštuonerių), jis buvo kupinas nuotykių, turiningų potyrių ir pamokų, kurie kartu paimti tiesiogiai paveikė jos kitą gyvenimą, kai dvidešimto amžiaus pradžioje ji gimė mažame miestelyje naujakurio šeimoje.

Gyvenimas Dearbone Anai nebuvo pirmas, tačiau jis padarė didžiausią įtaką dabartinei jos būčiai. Keisis pranešė Anai dar apie dujos gyvenimus, kurie buvo užfiksuoti įrašuose ir kurie taip pat turėjo nemažos įtakos jos dabarčiai: ji buvo gyvenusi Prancūzijoje ir Laodikėjoje (Romos imperijos dalis). Kaip pasakė Keisis, jos dabartinį gyvenimą vienaip ar kitaip formavo iš viso šeši ankstesnieji įsikūnijimai: Fort Dearborne, Prancūzijoje, Laodikėjoje, Izraelyje, Egipte ir Atlantidoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ji susipažino su žmogumi, kuris šiame gyvenime tapo jos pirmuoju vyru Robertu. Tada, kai gyveno Prancūzijoje, jie buvo meilužiai, tačiau savo meilės ryšį kaip įmanydami slėpė. Robertas buvo vedęs didikas, jis išpažino katalikybę, todėl negalėjo tikėtis, kad jam bus leista santuoką nutraukti. Ana tada visą savo sąmoningą gyvenimą troško būti su juo, tačiau jie tenkindavosi tik nedažnais susitikimais. Deja, tas jausmas nebuvo abipusis. Robertas mėgo puikuotis, jis reikalavo pagarbos, derančios jo aukštai padėčiai. Jam patikdavo įeiti į kambarį ir matyti, kaip visi atsisukę stengiasi pagauti jo žvilgsnį. Jo savimeilę kutendavo gausus būrys draugų, kurie tik ir laukdavo, kol jis tars kokį žodį. Robertui prie širdies luivo moterys, kurios nedvejodamos galėjo kristi jam po ko­lomis ir tapti jo pasaulėlio dalimi. Šiam žmogui panašios situacijos kartojosi du šimtus metų, nors dvidešimtame amžiuje, šiame venime, jos, sugretintos su menku socialiniu Roberto statusu ir akivaizdžia išsilavinimo stoka, jau atrodė gana neįprastai. Skaitymai atskleidė, kad Ana Robertą dievino todėl, kad be galo iroško turėti su juo įteisintus santykius, o kadangi tai nebuvo pasiekta, troškimas ją tebekamavo iki šiol. Be to, įrašai pranešė, kad gyvenime ji patirs harmoniją, kuri tęsis iki 1940-ųjų ir 1941-ųjų, o tada VĖL stosiąs neramus metas. Įrašuose esanti Informacija taip pat ragino Aną puoselėti santykius su Alanu, jai buvo pasakyta, kad jie netgi galės pradėti kūdikį, jei tik susikurs sau palankias aplinkybes. Tačiau buvo ir kitų priežasčių, ne tik galimybė gimdyti, kurios pateisino jų buvimą drauge. Skaitymai suteikė Anai daug medžiagos apmąstymams, nors apie tuos dalykus kalbėdavo retai, nebuvo linkusi dalytis jais net su savo šeiminykščiais.

Vis dėlto visiems susėdus prie pusryčių stalo, tie dalykai kartais būdavo aptarinėjami, ir ne tik praėjusių gyvenimų temos. Anos šeimos nariai taip pat ne sykį lankėsi pas E. Keisį, kad šis jiems skaitytų įrašus ir tokiu būdu padėtų spręsti jų problemas. Pavyzdžiui, tokiu būdu gavus patarimų, nuo gyvybei pavojingos ligos buvo išgydytas Mičelo pirmagimis, o Vera – nuo tuberkuliozės (apie praeitus gyvenimus informacijos ji atsisakė). Vieni Anos šeimynykščiai domėjosi savo reinkarnacijomis, o kiti į Keisio namuose vykstančius dalykus nekreipė dėmesio. Anai ta informacija buvo labai svarbi, nes padėjo jai geriau pažinti artimųjų žmonių gyvenimus. Pavyzdžiui, štai ką ji sužinojo apie savo tėvus:

Jos tėvas, be to, kad vadovavo Fort Dearborno įgulai, dar buvo mokesčių rinkėjas ir gynybinių įtvirtinimų inspektorius Romoje. Tas įsikūnijimas suformavo jo griežtą būdą, kuris pasireiškė beveik po dviejų tūkstančių metų, kai jis atgimė šešių vaikų tėvu. Ana atkreipė dėmesį dar į vieną įdomų tėvo bruožą: jis turėjo puikų skonį ir puikiai sugebėdavo išrinkti geriausius rūbus jai, jos seseriai ir motinai. Kaip liudijo akašos įrašai, jis, be kitų vietų, taip pat gyveno Persijoje ir prekiavo ten brangiais audiniais. Dar jis buvo atgimęs Egipte, kur vertėsi dailidės amatu – statė namus. Pastarąjį užsiėmimą Anos tėvas prisiminė ir gyvendamas Virdžinijoje. Su dabartinės šeimos nariais jį siejo stiprūs ryšiai: su savo žmona jis buvo pažįstamas, kai gyveno Dearborne, Palestinoje ir Egipte, o Aną jis buvo sutikęs Dearborne, Egipte ir Persijoje. įrašai liudijo ne tik apie jo griežtą ir rūstų būdą – skaitant paaiškėjo, kad jis turėjo neabejotinų lyderio savybių ir sugebėdavo įkvėpti žmones. Be to, jam buvo patarta susidomėti dvasinais dalykais, kuriuos jis praeituose gyvenimuose dažnai skelbdavo.

Anos motina (Dearborne – malonioji smuklės šeimininkė) praeituose gyvenimuose taip pat vienaip ar kitaip buvo susijusi su visais savo vaikais. Ji garsėjo gebėjimu patarti ir padėti žmonėms keisti gyvenimo būdą (ypač akivaizdu tai buvo Dearborne) – šį bruožą ji išsiugdė gyvendama senovės Egipte, kur buvo mokytoja, ruošusi pasiuntinius vykti į užjūrio šalis. O prieš ištekėdama šiame gyvenime už Anos tėvo, ji mokytojavo. Didžiausią įtaką dabartiniam jos įsikūnijimui padarė gyvenimas Palestinoje, kur jos vaikai buvo tie patys kaip ir dabar. Ir dar: kai ji buvo atgimusi Palestinoje, kartąją ten gydė pats Jėzus! Ir nuo to meto ji ėmė nekęsti katalikų, nes gyveno apaštalo Petro namuose, taip pat pažinojo apaštalą Paulių, todėl savo akimis regėjo, kaip ankstyvoji Bažnyčia iškraipė Jėzaus mokymą. Tas nusivylimas pasireiškė ir po 2000 metų jai atgimus Virdžinijoje.

Dar skaitymai atskleidė, kad ji mokėjo gydyti žmonės ir sodininkauti – pastaroji savybė išryškėjo po 1941-ųjų, kai ji, išleidusi į pasaulį vaikus, ėmė auginti ir pardavinėti gėles.

Verta atkreipti dėmesį į tuos karminius padarinius, kuriuos Anai ir jos motinai sukėlė devyniolikto amžiaus Anos veikla Dearborno smuklėje. Akivaizdu, kad ne pati prostitucija kūrė vienokią ar kitokią karmą, o motyvai, kurie skatino Aną tada laip elgtis. Ana buvo įsitikinusi, kad dėl savo padėties smuklėje ji gali tenkinti visus galvon šaunančius norus, o madam, dabartinė jos motina, savo padėtį vertino kaip galimybę padėti kiliems žmonėms. Tokia karma po šimto metų Anai lėmė „nerimtos moters” etiketę, o madam atgimė jos motina ir pagalbininke. Keisio supratimu, tokius padarinius lėmė visų pirma ne veiksmas, arba poelgis, o ketinimas, arba tikrasis tikslas, pastūmėjęs abi moteris elgtis taip, kaip jos elgėsi gyvendamos devynioliktame amžiuje Dearborne. Visa tai atsispindėjo akašos įrašuose.

Išgirdusi skaitymus, Ana ėmė taisyti santykius su Alanu, visą laiką turėdama galvoje grėsmingą pranašystę apie „po 1940-ųjų ir 1941-ųjų stosiantį neramų metą”. Norėdama pasirengti neiš­vengiamiems įvykiams, ji paprašė Keisio, kad šis jai atliktų dar vieną skaitymą. Ana davėjam tokį klausimą: „ […] ir prašyčiau paaiškinti, kokio pobūdžio yra minima grėsmė […] kaip aš galėčiau kuo geriau jai pasirengti ir tinkamai ją sutikti?” Atsakymas buvo toks: „Atsiduoti, nes visa, kas būtų, nesiderintų su esybės SAVO valios panaudojimu, savo pačios pasirinkimu ar sveiku protu” (1523 – 11). Šalia to, Keisis perskaitė, kad Anai toliau reikia puoselėti santykius su Alanu, nes visa tai, kas liks nepadaryta šiame gyvenime, turės būti baigta kitame.

Po vienerių metų pranašystė ėmė pildytis. Visiškai netikėtai pasirodė Robertas ir pasiūlė Anai gyventi drauge su juo, tarsi nuo jų išsiskyrimo nebūtų prabėgę tiek metų. Ana jo troško, tas troškimas buvo beveik nenugalimas, tačiau sveikas protas ir logika kuždėjo, kad jų sąjunga pasmerkta žlugti. Robertas tvirtino, esą jis pasikeitė, o Ana žinojo, kad pasikeisti jis tiesiog negalėjo. Su Alanu ji buvo nelaiminga, ir tas nepasitenkinimas vertė ją dar labiau geisti savo buvusiojo vyro. Visai sutrikusi ji vėl kreipėsi į Keisį ir paklausė, ar tai ir yra tas išpranašautas nelemtas įvykis. Atsakymas buvo teigiamas, taip pat buvo pridurta, kad pagundos palikti dabartinį vyrą stiprės. Taip ir įvyko. Ana vis labiau geidė Roberto, rodės, kartojasi prancūziškasis inkarnacijos ciklas.

Kad ir kaip Anai buvo nelengva tai padaryti, ji vis dėlto įstengė atremti Roberto pasiūlymus tapti jo meiluže. Ana ir Robertas turėjo daug progų likti vienu du, tačiau tomis akimirkomis jie paprasčiausiai kalbėdavosi. Ana draskė troškimas atsiduoti Robertui ir nusistatymas suderinti santykius su Alanu. Laikas ėjo, Ana elgėsi taip, kaip jai diktavo protas, nors širdis tam priešinosi. Paskui Robertą pašaukė į armiją ir jis išvyko į Antrojo pasaulinio karo mūšių laukus. Visus tuos metus, kai jis buvo kare, jie susirašinėjo. Vis dėlto galų gale Ana pergalėjo trauką prie Roberto, nors jos šilti jausmai šiam vyrui neišblėso visą likusį gyvenimą.

Metai bėgo, o trokštamo kūdikio Ana neturėjo, – šiame savo gyvenime vaikų ji taip ir nepagimdė. Ji stengėsi išsaugoti santuoką su Alanu, tačiau jos pastangos galų gale nuėjo perniek. Vis dėlto Ana Kempbel džiaugėsi bent jau tuo, kad jie pragyveno drauge tiek, kiek pragyventi turėjo – per tą laiką jie abu daug išmoko ir sužinojo. Pakui ji ištekėjo dar kartą, bet vaikų neturėjo. Anos širdies žaizdas aitrino tai, kad ir Robertas, ir Alanas, kai vėliau vedė antrąkart, susilaukė vaikų.

Laimei, Anos gyvenime vis dėlto atsirado vaikas ir tapo jos būties dalimi. Tai buvo Bilis, jos brolio Karlo sūnus. Ji su berniuku praleisdavo daug laiko, jie drauge eidavo į paplūdimį ir ten žaisdavo. Keli įvykiai Anai davė pagrindą manyti, kad ji pažinojo Bilį ankstesniuose gyvenimuose. Dabar dažnai ji elgdavosi taip, tarsi būtų berniuko motina, ir pašaliniai žmonės, kuriems pasitaikydavo stebėti juos iš šalies, manė taip pat. Tokį pat artumą jautė ir vaikas. Anos ir Bilio santykiai buvo daugiau nei artimi. Berniukas tiesiog priblokšdavo savo tikruosius tėvus, kai pagrasindavo, kad išeis gyventi pas Ana, nes „ji myli jį labiau nei visi kiti”. Ir tikrai – vėliau įrašuose buvo rastas patvirtinimas, kad Bilis buvo Anos sūnus, kai ji gyveno Laodikėjoje, o to gyvenimo Bilio tėvas ir Anos vyras buvo Džonas Beinbridžas, po beveik dviejų tūkstančių metų tapęs antruoju Anos draugu Dearborne.

Bilis buvo pakrikštytas kaip katalikas (katalikė buvo jo tikroji dabartinė motina) ir lankė parapijinę katalikų mokyklą, o Anos motina, kad ir nekentė katalikų, kažin kaip su tuo susitaikė. Deja, Bilis labai nesutarė su savo tėvu. Pasirodė, kad jo dabartiniai tėvai buvo vedę ir tada, kai gyveno Dearborne. Įrašai atskleidė, kad beveik visi Anos šeimynykščiai dabar vienaip ar kitaip tęsia Dearborno gyvenimo ciklą.

Taigi Bilis Dearborne buvo šventikas, o jo dabartinė motina tuomet buvo jo sesuo. Ji ištekėjo už žmogaus, kurį Bilis laikė nevertu tapti savo sesers vyru, ir su juo išvyko. Tas žmogus dabar atgimė kaip jo tėvas. Žinoma, Bilis dabar ankstesnės sesers ir dabartinės motinos tėvui pavydėjo, nes jį ir tą moterį siejo nuoširdūs jausmai. Jie jau buvo draugai, kai gyveno Prancūzijoje, o atgimę Egipte jie buvo sūnus ir motina. Dabartinę pavydo sukeltą problemą buvo išties sunku įveikti ir tėvui, ir sūnui. Bilio tėvas, Anos brolis, tvirtino, esą jo santuoka buvo ideali ir laiminga iki tos akimirkos, kai gimė sūnus. Tada Karlas, Bilio tėvas, nutarė persikelti į Čikagą – į vietą, buvusią netoli nuo anų laikų Dearborno. Matyt, problemas geriausia spręsti ten, kur jos kitados kilo.

Po kelerių metų Bilis patvirtino, kad E. Keisis akašos įrašuose tiksliai perskaitė vieną iš jo buvusiųjų gyvenimo scenarijų. Kai Bilis Dearborne buvo šventikas, jis, kaip perskaitė Keisis, daug padėjo tų vietų naujakuriams. Ir štai dabar Čikagoje, jau besimokydamas septintoje klasėje, Bilis per istorijos pamoką apie baltuosius persikėlėlius pateikė tokią informaciją, kuri pribloškė jo mokytoją vienuolę. Pamoka iš esmės buvo apie vieną šventiką, kuris padėjo išvengti kruvinų susirėmimų tarp indėnų ir naujakurių. Bilis per tą pamoką staiga ėmė ir pasakė, koks buvo indėnų genties vado vardas. Berniuko žodžiai be galo nustebino mokytoją vienuolę, nes ji tą vardą žinojo, tačiau jo neminėjo jokie vadovėliai. Ji pradėjo kamantinėti Bilį, ir šis pasakė, kad anais laikais buvęs toks šventikas, kuris gyvenęs kaip tik Dearborne ir draugavęs su indėnais. Nors berniuko atsakymas buvo labai tikslus, mokytoja vienuolė taip ir nesuprato, iš kur jis turi šią informaciją.

Visą likusį gyvenimą Ana kiek įmanydama stengėsi pasidalyti per Keisio skaitymus gautomis žiniomis. Matyt, todėl, kad informaciją gavo iš pirmų lūpų, ji ėmė karštai skelbti „sveikatos skaitymų” naudą. Be to, ji rūpinosi vis prastėjančia savo šeimos narių sveikata. Galbūt dėl to, kad ji tęsė Dearborno gyvenimo ciklą, gal todėl, kad stengėsi realizuoti visą savo žmogiškąjį potencialą, o gal dėl šių abiejų priežasčių drauge, Ana pergalėjo egoistines savo prigimties tendencijas. Ji ilgai slaugė pasenusius tėvus ir išlydėjo juos iš šio gyvenimo. O paskui Anai teko prižiūrėti savo trečiąjį vyrą ir seserį Verą, kai šie paseno ir pasiligojo. Beveik dvidešimt metų Ana kasdien rūpinosi bent vienu jos pagalbos laukiančiu artimu žmogumi!

Ana Kempbel niekada nesuabejojo per skaitymus išgirstos informacijos tikrumu. Ji matė, kad iš akašos įrašų Keisio išgautos žinios padėjo jai pagerinti ne tik savo fizinę būklę – pasitaisė ir jos santykiai su žmonėmis: su Robertu, su Alanu, galų gale su savimi. Sunkiausiai jai sekėsi bendrauti su seserimi Vera. Tai buvo pirmas jos gyvenime kilęs konfliktas, o išsprendė Anąjį patį paskutinį. Tas procesas truko daugiau kaip septyniasdešimt metų.

1946 metais psichologė Džiną Serminara (Gina Cerminara) ėmė rinkti į vieną vietą visą per skaitymus E. Keisio pateiktą informaciją apie reinkarnacijas. Savo tyrimų medžiagą ji sudėjo į knygą Daugybė rūmų (Many Mansions). Knyga greitai tapo labai populiari. Ieškodama informacijos, dr. Serminara susidomėjo Anos ir jos sesers Veros santykiais. Štai ką jai Ana atsakė laiške 1946 metų rugpjūčio 6 dieną:

Miela Džina,

Turbūt būtų geriausia, jeigu rašydama jūsų prašomą pranešimą aš įsivaizduočiau, kad aš jums jj perteikiu žodžiu, kalbuosi su jumis. Mano balsas labai skambus, o rašymo jgūdžių man trūksta. Taigi štai:

Nesutarimai [tarp manęs ir Veros] prasidėjo ankstyvoje vaikystėje. Pirmas incidentas, kiek siekia mano atmintis, įvy-ko tada, kai aš buvau gal aštuonerių, o Vera – keturiolikos. Mus tada aplankė dvi pusseserės, maždaug mūsų bendraamžės. Manyčiau, nieko keista, jei vaikai kartais susivaidija, tačiau šis jvykis mano atmintyje jstrigo kaip kažin kuo ypatingas. Net menkiausias atėjusių mergaičių man rodomas dėmesys [Verą] erzino tiek, jog ji prisigalvojo jvairių dalykų (pavyzdžiui, ji grasino išeisianti arba gyrėsi, kad turi žaislų, kuriais esą pasidalys, kai manęs nebus), kad tik jos, mūsų viešnios, su manimi nebendrautų. Tada aš negalėjau jai paprieštarauti, ir ji, žinoma, turėjo viršų. Neatsimenu, kad manyje tais laikais būtų buvę priešiškumo, vis dėlto panašiose situacijose jausdavausi jskaudinta ir pažeminta, tada dažniausiai mesdavau žaislus ir imdavau gailėtis savęs. Tuo metu [mūsų santykiuose] dominavo [Veros] pavydas. Mama viską matė, tačiau nekreipė dėmesio ir leido mums kivirčytis.

Išsiskyrusi [su Robertu] ir prieš susituokdama [su Alanu], drauge su Vera praleidau tris žiemas. Tada mudviejų santykiuose tvirtai įsigalėjo kitas [Veros] elgsenos būdas. Ji ėmė manyti, kad laisvai gali imti visa, kas priklauso man, – iš pradžių be mano žinios, o vėliau ji ėmė nebepaisyti, ar aš tai žinau, ar ne… Vėliau ji ėmė manyti, kad aš iš jos paveržiau Alaną (nors įrašuose tai yra paneigta), todėl galutinai įsijau-tė, kad visa, ką ji iš manęs paims, jai priklausys visai teisėtai. Jos sąžinė visą tą laiką buvo visiškai rami.

Tvirtai tikiu, kad šioje inkarnacijoje įvykdžiau visas savo pareigas [Alanui]. Tačiau ne Verai, nes mudviejų dar daug kas laukia ateityje. Todėl šis pranešimas yra nebaigtas, tačiau tikiuosi, kad jo jums užteks.

Kai baigėsi jųdviejų bendro gyvenimo viename kambaryje dienos, Vera ištekėjo, tačiau be galo nesėkmingai. Paskui ji išsiskyrė ir grįžo į tėvų namus. Tačiau kai tėvai rimtai pasiligojo, visas rūpestis jais gulė ne ant Veros, o ant Anos pečių. Nors tai Anai sukėlė tam tikrą nepasitenkinimą, ji dabar galėjo analizuoti savo santykius su Vera ir juos gerinti. Tai truko dešimt metų. Abi seserys iš tiesų stengėsi, ir santykiai tapo „pakenčiami”. Rodėsi, kad kažin kas ėmė ir ištrynė visą jų tarpusavio priešiškumą ir abipusį nepasitikėjimą. Tačiau „pakenčiami” santykiai buvo ne pabaiga – seserys toliau juos gerino.

Anos šeimynykščių gyvenimo įvykiai ir mirtys sekė vienas kitą, ir štai atėjus senatvei Ana ir Vera liko dviese kaip artimiausios giminaitės. Kai Vera priartėjo prie aštuoniasdešimties metų ribos, liga paguldė ją lovon, ir vienintelis žmogus, galintis ją slaugyti, buvo Ana, kuriai tuo metu jau buvo per septyniasdešimt. Tokia padėtis tęsėsi dvejus metus: Ana slaugė seserį ir visaip ja rūpinosi, todėl jiedvi turėjo daug puikių galimybių prisiminti ir aptarti prabėgusias dienas. Kai Veros gyvenimas artėjo prie pabaigos, visas seseris skyręs priešiškumas tarsi išgaravo. Dvi dienos prieš mirtį Vera labai emocingai ir be galo nuoširdžiai sušnibždėjo Anai: „Viliuosi, kad mes vėl būsime seserys.” Tokia buvo dviejų seserų susitaikymo akimirka. Po kelerių metų, kai jau E. Keisis buvo miręs, Ana dar kartą patvirtino savo reinkarnacijos faktą. Tas įrodymas buvo susijęs sujos broliu Vorenu. Vorenas, kai ji linksmino smuklės svečius Dearborno inkarnacijoje, buvo jos draugužis bastūnas. O dabar jis mažiausiai iš visos Anos šeimos narių domėjosi E. Keisio skaitymais ir reinkarnacijos fenomenu. Ana apie tai rašo:

Aš šokau porą valandų Amerikos legione, pobūvyje dar dalyvavo jis [Vorenas] su žmona ir draugais. Vorenas vaikščiojo nuo stalo prie stalo, plekšnojo žmonėms per nugarą, gėrė ir taip toliau. Paskui jis priėjo prie staliuko, kur sėdėjau aš, ir paprašė, kad sudainuočiau jo mėgstamą dainą […] Jis norėjo, kad dainuočiau drauge su kitais muzikantais, dar jky-riai sakė, kad stovės šalia ir laikys mane už rankos. Jis kalbėjo, kad myli mane karščiau negu kas nors kitas pasaulyje ir kad niekaip negali suprasti, kodėl manęs tada nevedė (žinoma, jis juokavo). Sakė, kad nori su manimi šokti taip, kaip nenorėjo nė su viena kita. Jdomu yra tai, kad Vorenas [dabartiniame gyvenime] nieko nežino apie mudu siejusj ryšj Dearborne ir atmeta net menkiausias mintis apie reinkarnaciją.

Nė kiek neperdedant galima teigti, kad Anos dabartis, kai pati Ana žvilgtelėjo į ją iš savo praeities, jai pasirodė nuostabi.

Kaip pati prisipažino, ji, gavusi akašos įrašuose užfiksuotą reinkarnacijų informaciją, ėmė geriau suprasti ir save, ir visus savo šeimynykščius. Ta informaciją pakeitė jos gyvenimą ir pažintine prasme, ir visai konkrečiai. Ana realiai pažvelgė į save ir į savo artimuosius, ir tai padėjo jai susitvarkyti su sudėtingomis gyvenimo situacijomis.

Nors šiame gyvenime Ana patyrė daug vargo, likusius jai skirtus metus ji nugyveno būdama puikios sveikatos, apsirūpinusi finansiškai ir kupina optimizmo. Kaip ir Dearborno inkarnacijoje, dabar ji tapo „patarėja”. Kadangi ji garsėjo kaip girdėjusi E. Keisio skaitymus, į ją kreipdavosi šimtai žmonių prašydami patarimų, pagalbos ar tiesiog norėdami pabendrauti. Anos Kempbel įžvalgos padėjo pačių įvairiausių profesijų ir socialinių sluoksnių žmonėms, tik vargu ar kas iš jų nutuokė, kiek smarkiai praeiti gyvenimai ir juose patirti sunkumai nulėmė jos pačios dabartinę būtį. Gyvenimo ratas apsisuko dar kartą, Aną vėl ėmė vadinti „angelu”, nes ji turėjo įgimtą gebėjimą padėti žmonėms.

Pabaiga.