Požeminis Stounhendžo pasaulis

Kai Stounhendžas buvo baigtas statyti, iki didžiųjų Egipto piramidžių statybos dar buvo likę apie 500 metu. Per 5 tūkstančius egzistavimo metų Stounhendžo paslapties taip niekas ir neatskleidė, tačiau ji ir toliau jaudina žmones. Dabar archeologai visiškai priartėjo prie to, kad sukurtų mokslinę koncepciją apie šio senovės statinio kilmę ir paskirtį. O pats statinys, atrodo, ir toliau pasižymi antgamtinėmis jėgomis, traukiančiomis į šią vietą keliautojus iš viso pasaulio.

Siekiant padėti tašką Stounhendžo istorijoje, mokslininkai panaudojo pačius šiuolaikiškiausius metodus – per žemę sklindantį radaro spindulį ir GPS (globalinę pozicionavimo sistemą). Šių technologijų galimybės buvo pademonstruotos 2010 m. liepos mėn., kai tarptautinė archeologų grupė pranešė visam pasauliui apie nepaprastą radinį.

Po devynių tyrimo dienų mokslininkai po Stounhendžu aptiko seniau nežinomo statinio, kurio skersmuo 25 m, likučius. Skaneriai po žemėmis užfiksavo keletą 3 m gylio duobių, supančių žiedą, sudarytą 201 m. gylio duobių. Šis “kažkas” buvo pradėtas vadinti mediniu hendžu. Hendžas tai priešistorinio architektūrinio iš žemių pastatyto statinio tipas. Jis sudaro beveik apvalią aikštelę, kurios diametras ne mažiau 20 m., apsuptą žemių pylimo.

Sprendžiant iš visko, medinis hendžas buvo pastatytas tarp 2500 – 2200 metų pr.m.e. Tai panašiai tie patys metai, kaip ir buvo pastatytas Stounhendžas.

Į tyrinėtojų grupę įėjo Birmingemo (Didžioji Britanija) universiteto mokslininkai ir Liudviko Bolcmano vardo Archeologinės žvalgybos ir virtualiosios archeologijos instituto atstovai. Tyrimuose taip pat dalyvavo mokslininkai iš Vokietijos, Norvegijos ir Švedijos.

Jei apsilankysite Solsberio lygumoje, kur stovi Stounhendžas, tai pamatysite tik didingą statinį – juk keistieji ratai iš duobių, apie kurias eina kalba, padengti kelių metrų žemių sluoksniu. Tačiau naujausių technologijų dėka buvo gautas radiolokacinis atvaizdas objektų, esančių po žeme. Prietaisas, kurio pagalba tai buvo padaryta, veikia kaip įprastas radaras – jis skleidžia radijo bangų impulsus ir registruoja atsispindėjusius signalus. Jų analizė pateikia visos požeminės “karalystės” detalų vaizdą. Tačiau atliekant Stounhendžo tyrimus, ši technologija buvo dar labiau patobulinta – panaudota daugiau impulsų siųstuvų.

Kai kalba profesorius Volfgangas Noibaueris, Liudviko Bolcmano vardo Archeologinės žvalgybos ir virtualiosios archeologijos instituto direktorius, tyrimai leido mokslininkams gauti trimatį vaizdą to, kas paslėpta po žemių sluoksniu. Anksčiau per valandą gautiems duomenims apdoroti reikėdavo visos dienos. Šiuolaikinės programos leidžia per valandą apdoroti duomenis, sukauptus per visą dieną. Toks duomenų dešifravimo greičio padidėjimas yra labai svarbi sąlyga pasiekti pagrindinį projekto tikslą – nuodugniai ištyrinėti požeminius statinius bei aplink Stounhendžą esančias vietoves.

“Aplink senąjį monumentą yra daug kalvelių su kapavietėmis. Jos tiesiog išsimėčiusios po visą Solsberio lygumą”, pasakoja Birmingemo universiteto profesorius Veinas Džefinas.

– “Paskutiniai tyrimai leidžia teigti, kad šios kalvelės aplink Stounhendžą buvo kuriamos specialiai, kad tuometiniai komplekso lankytojai galėtų jas matyti. Mes nieko nežinome apie artefaktus, esančius po žeme. Tai savaime suprantama. Mes tikrai neturime galimybių perkasti 14 kv.km teritorijos. Be to, kasinėjimai senovės monumento apylinkėse yra uždrausti. Štai šiuo atveju ir pasiteisino metodas, leidžiantis radaro pagalba pažvelgti po žemėmis”.

Mokslininkai naudoja dar vieną archeologinių tyrinėjimų metodą -magnetometriją. Žemės magnetinis laukas gaubia visą planetą, tačiau jo intensyvumas gali keistis, priklausomai nuo žmogaus veiklos. Pvz., silpnas magnetinis laukas sustiprėja, kai žemė įšyla nuo degančio laužo. Kai kurių rūšių bakterijos, gyvenančios daug organinių medžiagų turinčiose nuosėdose, taip pat iškreipia magnetinį lauką — kaip ir metaliniai objektai ar kai kurios keramikos rūšys.

“Magnetometrinis metodas pasirodė labai efektyvus tyrinėjant Stounhendžą. Jo pagalba labai gerai matomos požeminės tranšėjos” – pasakoja profesorius Noibaueris. Mokslininkai įsitikinę, kad naujosios technologijos leis padaryti dar daug netikėtų archeologinių atradimų.

Archeologiniai tyrinėjimai tikriausiai jau greitai leis atsakyti į klausimą – kuriam tikslui buvo pastatytas Stounhendžas. Mokslininkai mano, kad raktas šiai mįslei atspėti – taip vadinamos Orbio duobės, t.y. 56 požeminės duobės, užpildytos susmulkinta kreida, ir esančios vienodu atstumu viena nuo kitos. Jas dar XVII-ame amžiuje atrado anglų tyrinėtojas Džonas Orbis.

Radaro pagalba pažvelgę po žemėmis, mokslininkai padarė išvadą, kad šiose duobėse anksčiau stovėjo masyvūs mediniai stulpai, kurie per laiką supuvo. Galimas daiktas, kad šie stulpai anksčiau prilaikė didžiulius akmens luitus, atgabentus iš Velso. Orbio duobių kasinėjimai parodė, kad juose yra apdegusių žmogaus kaulų fragmentai. Radioaktyvaus anglies izotopo pagalba buvo nustatytas kaulų amžius – apie 5 tūkstančiai metų, kas sutampa su numanoma Stounhendžo pastatymo data.

Gali būti, kad Stounhendžas senovėje buvo kapinėmis. Ši hipotezė paremta tuo, kad Britanijoje aptikta dar apie tuziną panašių kompleksų, pastatytų panašiu laiku. Mokslininkai netgi daro prielaidą, kad Stounhendžas – tai valdančiosios dinastijos narių laidojimo vieta. Tai galėjo būti Velsą valdžiusi dinastija, nes akmens luitai atgabenti būtent iš Velso. Šio teiginio teisingumas dabar tikrinamas, atliekant biocheminę kaulų, rastų Stounhendže, analizę.

Yra dar viena įdomi teorija. Ji teigia, kad kompleksas buvo ne laidojimo vieta, o priešingai – sveikatingumo centras. Ten rastos žmonių liekanos turi traumų pėdsakų. Neatmetama galimybė, kad Stounhendže buvo gydomi kaulų lūžiai. Senovinėse legendose pasakojama apie gydančias žaliojo smiltainio savybes. O juk Stounhendžo centre kaip tik guli šio akmens monolitas – taip vadinamas Altorius. Ypač daug panašių legendų gimė Viltšyre ir Pembrukšyre, kur aptinkami dideli smiltainio klodai.

Ši hipotezė paaiškina dalies akmenų dingimą iš Stounhendžo – juos paprasčiausiai galėjo išsinešti lankytojai, norėdami išsigydyti.

Kuri versija teisinga: Stounhendžas – tai kapinės ar ligoninė? Kol kas abi versijos turi lygias teises egzistuoti. Galutinai apsistoti ties viena iš jų bus galima tik tada, kai bus baigti visi tyrimai. O kol kas Stounhendžo paslaptis dar neatskleista.

Šaltinis: Žurnalas “Mįslės ir faktai” (08) – Rugpjūtis