NSO Kentukio padangėje

Buvo sukurtas vadinamasis projektas „Lėkštė“, vėliau gavęs oficialų pavadinimą „Ženklas“, kuriame pabrėžta, jog NSO fenomenas yra realus, o ne haliucinacija. Už projektą tapo atsakinga viena pagrindinių oro pajėgų bazių – Rait Petersono bazė Ohajo valstijoje. Praėjus aštuonioms dienoms po šios užduoties paskyrimo, Rait Petersonas gavo pirmąjį krikštą, kurį tiksliau būtų galima pavadinti ne krikštu, o šaltu dušu ar net košmaru.

 

1948 metų sausio 7 dieną 13 val. 15 min. keletas žmonių Meisvilyje sustabdė vietinio kelių patrulio automobilį, kad praneštų, jog aukštai danguje kabo NSO. Suprantama, po 1947 metų įvykių, skraidančios lėkštės tebebuvo madingos, ir stebėjusių objektą policininkai nepalaikė fantazuotojais, bet tuojau pat pranešė žinią į Godman Fildo karinių oro pajėgų bazę už 120 kilometrų nuo Meisvilio miesto. Godmano bazė tuo metu neturėjo tinkamo lėktuvo, kuris galėtų pakilti ir bent kiek prisiartinti prie objekto. Bazėje taip pat suprato, kad jei čia turima reikalo su žemiškos kilmės pažeidėju, tai pastarasis prašvilpė pro juos, matyt, kiek šiauriau, skrisdamas tiesiaeigiu pastoviu kursu.

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

Praėjus dar 10 minučių, seržantas Kvintonas Blekvilis, Godmano bokšto dispečerio pavaduotojas, apžvelgdamas skliautą piečiau nuo bazės, pastebėjo danguje blyškią švieselę. Atrodė, kad jinai kabo nejudėdama, tad seržantas skubiai pakvietė vyr.dispečerį leitenantą Ornelį, kuris savo ruožtu pranešė kapitonui Karteriui, o pastarasis – Godmano bazės viršininkui Gajui Hiksui.

 

Kol Godmano vyrai ketino spręsti šį galvosūkį, keturi Šiaurės Amerikos F – 51 Mustang lėktuvai įskrido į Godmano bazės dispečerių zoną. Tai buvo eilinis karinės oro technikos perskridimas iš Džordžijos valstijos į Standiford Fildo bazę Kentukio šiaurėje.

 

Taigi F – 51 Mustangų eskadrilė vadovaujama kapitono Tomo Mantelio kuris, kaip raiškiai vėliau pasakė vienas ufologas specialistas, skubėjo į savo pražūtį, nieko apie tai neįtardamas, iš Džordžijos pakeliui į Standifordą jau skrido Godmano bazės vyrams virš galvų. Jie jau buvo perskridę tą vietą, kur virš jų kabojo NSO, ir nė vienas pilotų nieko nepastebėjo. Tada sutrikusiems Godmano dispečerinės kariškiams šovė į galvą mintis praskrendančius lėktuvus panaudoti.

 

Vienas Mustangas, atsiskyręs nuo eskadrilės, tęsė skrydį į Standifordą: pilotas pranešė bokštui, kad bakuose likę nedaug kuro. Kiti trys, vadovaujami Mantelio, apsigręžė ir ėmė dairytis objekto. Jiems padėjo iš bokšto, ir Mantelis, pastebėjęs viršuje neaiškią dėmę, nukreipė savo F-51 Mustangą aukštyn.
Britų žurnalistas Robertas Čempenas savo knygoje „ Neatpažinti skraidantys objektai“ teigia, jog lėktuvai pakilo iš Godmano bazės, ir tik iš vieno jų pasigirdo piloto Mantelio balsas: „Štai jis! Dvyliktos valandos zenite. Atrodo visas iš metalo… siaubingo dydžio.“ Kiti pilotai, anot Čempeno, objekto nepastebėję, o kapitonas Mantelis perdavęs per radiją, kad objektas ėmė greitai kilti.

 

„Aš seksiu jį iki 2000 pėdų (6 km). Jei nepriartėsiu, persekiojimą nutrauksiu.“

 

Po to, kaip rašo Čempenas, bokšte nieko nebegirdėjo ir nebematė, tik vėliau pilotą ištraukė už keleto mylių nuo bazės iš lėktuvo nuolaužų. Autorius tvirtina, kad sklandė gandai, jog pilotas per daug priartėjo, per daug pamatė ir todėl buvo sunaikintas jėgų, nežinomų Žemei.

 

Tačiau Jungtinėms Valstijoms priėmus informacijos laisvės aktą, ir išslaptinus daugybę dokumentų, pasikeitė duomenys apie katastrofą Kentukio danguje. Taigi Mantelis nutarė rizikuoti. 14 val. 45 min. Jis buvo gerokai atsiplėšęs nuo kitų dviejų lėktuvų, kurie atkakliai perdavinėjo Manteliui, jog nebegalima kilti aukščiau, ir kapitonas, kaip ir jie, persekiojimą turėtų nutraukti. Vienas iš jų pasiekė net šešių kilometrų aukštį ir tada pasuko atgal. Mantelis paskutinį kartą buvo matomas šešių su puse kilometro aukštyje. Jo lėktuvas tebekopė aukštyn, ir kapitonas perdavė, jog dar po kilometro nustos persekiojęs.

 

Ne taip seniai, peržiūrint šį įvykį iš naujo, specialistai darė išvadą, jog deguonies kaukę Mantelis vis dėlto turėjo. Yra tvirtai žinoma, jog jo bičiuliai, nustoję persekioti ir sugryžę į žemę, tikrai neturėjo deguonies kaukių, tačiau Mantelio lėktuvas esą priklausęs ne tai bazei, nors tuo metu jis skrido kartu. T.Skot- Kreinas, tyręs šią bylą, klausia savęs ir kitų: kaip toks patyręs pilotas būtų galėjęs šitaip rizikuoti, neturėdamas garantijų, jog neapalps?

 

Artimiausi Mantelio bičiuliai, pažinę kapitoną daugel metų, taip pat tvirtino, kad Tomas jokiu būdu nebūtų daręs kvailystės, nes tai nebūdinga jo charakteriui, „ Nebent,- pridūrė vienas grįžusių bičiulių,-… nebent jis pamatė ir sekė kažką, kas, jo nuomone, buvo svarbiau nei jo gyvybė ar šeima“. Paskutinioji žinia iš Mantelio, kaip rodo apklausos dokumentai, buvo žemėje išgirsta, bet neįrašyta į magnetofono juostą, vyrai, Godmano bokšte girdėję tuos žodžius, nesutarė dėl jų turinio. Vieni tvirtino, jog pilotas matąs objektą „Virš manęs priekyje“, kiti pridūrė girdėję žodžius „Metalinis ir milžiniško dydžio“.

 

Apie 15 val. 15 min. Mantelis vis dar kilo, bet, matyt, objektas taip pat kilo, neleisdamas lėktuvui priartėti. Vienas iš sugrįžusių lakūnų teigė, taip pat pastebėjęs objektą, kuris jam priminė ašaros lašą ir atrodė tarsi skystas. Panašiai tvirtino ir kai kurie stebėtojai ant žemės.

 

Mano manymu po 1947 – ųjų metų NSO antplūdžio JAV nepajėgė taip greit sukūrti gero plano kaip elgtis NSO fenomeno atvėju, o jei ir pajėgė tai jie tik sukūrė, bet realiai nieko nedarė. Jeigu aš gerai supratau ši užduotis (saugoti žemę nuo NSO) buvo paskirta vienai pagrindinių karinei oro bazei – Rait Petersono bazei. O dabar pažiūrėkime kas rašoma NSO fenomeno metu. Raporte buvo parašyta kad Rait Petersono bazė tuo metu neturėjo tinkamo lėktuvo. Man asmeniškai, tai skamba nelogiškai. Kaip gali viena pagrindinių karinė oro bazė neturėti bent vieno lėktuvo paruošto bet kada pakilti.

 

Tai aiškiai įrodo, kad ši karinė oro pajėgų bazė buvo visiškai nepasiruošusi galimam NSO pasirodymui. Man atrodo priartėti prie NSO reikalingas karinis lėktuvas nors ir be ginkluotės, o ne paprastas. Tada kyla dar vienas klausimas. Negi karinėje oro pajėgų bazėje nėra nė vieno skristi paruošto nebūtinai karinio lėktuvo? Galima manyti, kad jie buvo per daug pasimetę ir nežinojo ką daryti ir dėl to pasakė, kad neturi lėktuvo ir griebdamiesi už šiaudo pasinaudojo svetimais lėktuvais taip nuimdami įtarimą.


wpDiscuz