Neįtikėtinos ekstrasensų galios

Ekstrasensorikos sąvoka apima visus fenomenus, susijusius su informacijos gavimu be penkių mums žinomų jutomo organų pagalbos. Visų pirma tai telestezija (tolimasis matymas) ir aiškiaregystė. Taip pat proskopija – prognostika ir pranašystės, telepatija.

 

Paranormalių reiškinių tyrinėtojai nustatė įdomų faktą: II-ojo pasaulinio karo metu galima buvo sutikti žymiai daugiau žmonių su ekstrasensoriniais sugebėjiomais, nei taikos laikotarpiu. Dažniausiai tai buvo aiškiaregystės ir pranašysčių atvejai. Ir štai kas įdomu. Neretai ekstrasensoriniais sugebėjimai atsirasdavo žmonėms tik kritiškose situacijose.

 

Mano dosjė, kurią renku jau daugiau kaip 10 metų, yra daygybė tokių istorijų. Šiame straipsnyje apsiribosiu trimis charakteringais pavyzdžiais: tankistas Viktoras Stepanovičius Rogovas, artileristas Nikolajus Ivanovičius Semionovas ir štabo karininkas Andrejus Vladislvovičius Chromušinas.

 

Nuo mirties išgelbėjo aiškiaregystė

 

– Nei vaikystėje, nei jaunystėje nieko ypatingo savyje nepastebėdavau, buvau toks kaip visi. – taip pradeda savo pasakojimą Viktoras Rogovas, kai mudu sėdėjome pavėsinėje ant Maskvos upės kranto Pamaskvės sanatorijoje „Dorochovo“. – 1943 metais baigiau dešimtmetę mokyklą ir, kadangi dar neturėjau 18 metų, pridėjau sau trūkstamus metus ir išėjau į kariuomenę savanoriu. Mane pasiuntė į 1-ąją Gorkio tankų mokyklą netoli Gorochovco. Fronte atsidūriau tų pačių metų rudenį. Kursko mūšis tankų kariuomenei pridarė daug nuostolių. Todėl mus išleido iš mokyklos prieš laiką, suteikę viršilų, o ne leitenantų laipsnius. Tankų brigadoje, į kurią papuoliau kartu su dar penkiais kursantais, mus juokais vadino „inkubatoriniais“, bet T-34 tankų vadais visgi paskirdavo.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Pirma rimta operacija man tapo vokiečių gynybos pralaužimas ties Jijevu. Štabo žemėlapyje mūsų užduotis atrodė ne tokia jau ir sunki: kartu su pėstininkais turėjome užimti vyraujančią aukštumą 95,6. tačiau vietovėje viskas atrodė kitaip. Iš išeities pozicijų, esančių už 300 metrų nuo aukštumos, per binoklį buvo gerai matyti, kad statūs kalvos šlaitai tankiai nusėti artilerijos ir kulkosvaidžių dzotais. Akivaizdu, kad būdami plyname lauke, tapsime puikiais taikiniais prieštankiniams pabūklams. Todėl sudegins mus ar ne – priklausė nuo mechaniko-vairuotojo meistriškumo, nuo to, ar sugebės jis teisingai manevruoti.

 

Mano vairuotojui, 18-mečiui Vasiliokui, tai buvo pirmasis mūšis, todėl nusprendžiau pats sėsti į jo vietą. Per radiją nuskambėjo komanda „Vienuolika“ – atakos pradžios signalas. Mečiau tanką į priekį, įtemptai žvelgdamas į judantį prieš akis lauką. Priekyje ir iš šonų dygo juodi sprogimų fontanai. Per siaurą žiūrimąją angą priekyje pamačiau gilią, bet nuožulnią įdubą, einančią kiek kairiau aukštumos. Šmėstelėjo mintis: „Jeigu nersiu į ją, atsidursime mirties zonoje“. Jau norėjau kreipti ten mašiną, ki staiga prieš akis atsirado prieštankinė patranka. Mačiau juodą jos vamdžio skylę taip aiškiai, tarsi ji būtų stovėjusi už kelių metrų.

 

Iš netikėtumo aš staigiai sustabdžiau tanką. Pasinaudojęs mano trumpu sumišimu, ten nėrė kitas 34-asis. Štai jis pasislėpė dauboje… Ir tuo momentu virš lauko toje vietoje, kur tankas darė posūkį, iššoko akinančios ugnies stulpas, vainikuotas tanko bokšteliu.

 

Žaibu tvykstelėjo prielaida: „Vokiečiai surengė dauboje spąstus, pastatę ties posūkiu prieštankinį pabūklą. Būtent jis atsirado prieš mano akis paskutinę minutę ir tai mus išgelbėjo“. Tuo momentu nesistengiau suprasti, kaip galėjau pamatyti tą patranką. Galvoje buvo tik viena mintis: „Reikia sunaikinti šlykštynę. Vietoj mūsų žuvo kiti vaikinai“.

 

Nekreipdamas dėmesio į sprogimus, paleidau mašiną važiuoti palei kairįjį daubos kraštą. Už 100 metrų, ties posūkiu, dauba šakojosi. Dugne stovėjo mane aplenkęs tankas be bokšto. O kairiosios, mažiau gilios atšakos gale buvo pasislėpusi žema, purvinai balta patranka. Nematoma iš lauko, kur pradėjome ataką, ji galėjo taikliai pamušinėti pro šalį judančius tankus į bortą.

 

Tačiau mano pasirodymo artileristai nelaukė. Ir aš sutraiškiau juos kartu su pabūklu. Po mūšio ilgai ir bergždžiai stengiausi suprasti, kas gi įvyko. Pabūklas man nepasivaideno, aš iš tiesų mačiau jį priešais save, nors tai buvo neįmanoma. Ir tik po 30 metų vienas mokslininkas paaiškino, kad man nutiko gana retas spontaniškos aiškiaregystės atvejis, kai žmogaus prote nepriklausomai nuo jo valios atsiranda kažkas tokio, ko neįmanoma pamatyti akimis.

 

Po pusmečio, kaunantis Baltarusijoje, tas pats pasikartojo dar sykį ir vėl išgelbėjo man gyvybę. Pasiųstas į žvalgybą, kad aptiktų kudašių nešančius vokiečius, mano 34-asis važiavo miško keliu. Staiga, kaip ir tada prie Kijevo, pamačiau triplekse giraitę ir pasislėpusį už kalvelės kelio dešinėje sunkųjį savaeigį artilerijos pabūklą „ferdinandą“. Aš vėl pasiklioviai savo vizija-miražu, pasukau iš kelio ir per laukus bei retmiškį atsargiai prasiskverbiau iki miško pakraščio. Iš ten buvo puikiai matyti stovintis mums iš kairės „ferdinandas“. Nuo kelio jį slėpė kalvelė, ir iš tokios patogios pozicijos jis galėjo iššaudyti ištisą batalioną, prieš jį aptinkant. Aš kruopščiai prisitaikiau ir iššoviau. Iš pradžių kumuliatyviniu sviediniu ir tuojau pat, nekesdamas taikiklio, pokalibriniu. Ir grėsminga mašina pavirto liepsnojančiu laužu.

 

Aiškiaregys pamušinėja tankus

 

– Karo pradžioje vienintelė priemonė prieš vokiečių tankus buvo liūdnai pagarsėjusi maža patrankėlė – „keturiasdešimtpenktukė“. Jų amžius – lygiai viena tankų ataka. „Keturiasdešimtpenktukė“ galėjo spėti pamušti tris šarvuočius, prieš ketvirtąjam ją suplojant kartu su artleristais.. – pradžiai Nikolajus Semionovas apšvietė mane, nors ir pagyvenusį žmogų, bet neuosčiusį parako.

 

– Kai prasidėjo karas. – pasakojo jis toliau. – mūsų divizionas,, kur aš buvau vienos iš baterijų vadu, bazavosi vienoje iš stovyklų netoli Vitebsko. Per tris nesiliaujančių mūšių mėnesius traukimosi metu divizione du kartus beveik visiškai pasikeitė tiek asmeninė sudėtis, tiek pabūklai. Ir vis tiek prie Smolensko jame vis dar buvo trys patrankos, kurių neužteko net pilnavertei baterijai. Viena iš tų patrankų buvo seržanto Matiušino „keturiasdešimtpenktukė“, vienintelė išlikusi ilgame ir kruvioname kelyje iš baltarusiškų stovyklų. Šią patrankėlę vadino „užkeikta“. Trys iš jos įgulos buvo lengvai sužeisti, bet pats pabūklo vadas ir taikytojas nebuvo net įbrėžti. Kariai kalbėjo, tarsi Matiušiną globoja archangelas Gabrielius, jo bendravardis. Seržantas iš anksto žino, kaip klostysis mūšis, ir todėl jis žino, kaip išvengti mirties. Tik po daugelio metų perskaičiau Biblijoje, kad archangelas gabrielius buvo, kaip dabar sakoma, pranašu, pranešusiu Mergelei Marijai, kad ji pagimdys Kristų.

 

Tris mūsų pabūklus priskyrė gerokai apdaužytam šaulių batalionui, užėmusiam pozicijas priešais kažkokį nedidelį rajono centrą. Priekyje – didelis laukas. Kitapus jo, už kilometro, juodavo miškas. Nuo jo link rajono centro driekėsi du gruntiniai keliai. Kuriame iš jų pasirodys vokiečiai, niekas nežino. Todėl bataliono vadas nusprendė išsklaidyti mūsų patrankėles per visą frontą: vieną pastatė kairiąjame flange, kitą – centre, o trečią, Matiušino – dešinėje. Matiušinas gerokai nustebino mus, pareiškęs, kad pažeisdamas visas taisykles, pastatys savo „keturiasdešimtpenktukę“ už 40 metrų nuo priekinės tranšėjos. Ir paaiškino kodėl. Tankai, jo žodžiais tariant, išvažiuos iš miško artimesniu jam keliu, ir jis galės šaudyti jiems į šonus. Tada, pasisukę į frontą, jie toliau judės, o pabūklas kaip ir anksčiau liks patogioje pozicijoje.

 

O paskui išgirdome iš „pranašo“ kažką jau visa fantastiško. Tankų bus ne daugiau kaip 10. tris numuš jiems dar nepriairtėjus. Likusieji įsiverš į bataliono pozicijas ir ims traiškyti apkasus. Matiušino „keturiasdešimtpenktukė“ ims šaudyti juos iš užpakalio. Vienas tankas ją pastebės ir pasisuks į jos pusę. Turėdamas tai galvoje seržantas įsakė iškasti apkasėlį pabūklui iš kairės ir iš anksto nunešti į jį dėžę butelių su padegamuoju skysčiu (KS). Kritiniu momentu jis pasiųs ten ką nors iš savo karių ir ta suspės padegti artėjantį tanką.

 

Bataliono vadas išklausė visa tai, ir, didžiausiai mano nuostabai, leido Matiušinui pastatyti pabūklą taip, kaip jis nori. Pagalvojau, kad jis tai padarė tiesiog todėl, kad neaimtų iš seržanto miglotos vilties likti gyvam.

 

Vokiečiai pasirodė tik kitą dieną. Paskui atsitiko kažkas neįtikėtino: viskas vyko būtent taip, kaip pranašavo matiušinas. Iš miško kairiuoju keliu, artimesniu jo patrankai, judėjo kolona iš 9 vidutinių tankų T 3. kai iki mūsų priekinio apkaso liko 200 metrų, visos trys mūsų „keturiasdešimtpenktukės“ atidengė ugnį ir matiušino pabūklas pamušė vieną tanką. Tankai persirikiavo į liniją ir toliau judėjo. Ties pirmąja tranšėja dūmai ėmė verstis dar iš trijų mašinų. Vieną jų pamušė tas pats Matiušinas.

 

Tačiau likusiųjų tai nesustabdė. Sutraiškę centre stovėjusį pabūklą, tankai pajudėjo išilgai pirmosios tranšėjos, vikšrais užversdami ją smėliu. Ir čia seržantas įkalė šarvus pramušantį sviedinį į jau trečio tanko variklio skyrių. Tik tada vienas iš jų apsisuko ir pasileido link įkyrėjusios patrankos. Bet iki jos liko kokių 10 metrų, kai pavirto liepsnojančiu laužu, kai spėjęs pribėgti iš apkasėlio karys užmėtė jį buteliais su KS.

 

Tuo metu bataliono pozicijose pėstininkai granatomis sutraukė vikšrus dar dviem tankams. Trys paskutiniai paėmė ant šarvo pamuštų mašinų ekipažus ir atsitraukė į mišką.

 

Laimėti šį mūšį padėjo tai, kad vokiečiai nesiruošė pralaužinėti mūsų gynybos, o tik ieškojo jos silpnų vietų. Todėl tankai veikė be pėstininkų paramos. Kai dėl pranašo Matiušino, tai apie tolesnį jo likimą aš nieko nežinau. Po mūšio du mūsų išlikusius pabūklus paliko bataliono pozicijose, o mane po savaitės, bombardavimo metu, kliudė skeveldra ir aš patekau į ligoninę.

 

Vienkartinis telepatas

 

Šio paslaptingo atvejo liudininku tapo ryšių karininkas vyresnysis leitenantas Andrejus Chromušinas. Įvyko tai 1942 metų gruodžio pradžioje, po to, kai buvo galutinai apsupta Pauliaus grupuotė prie Stalingrado.

 

Visą dieną vyr leitenantas lakstė su „viliuku“ po dalis, rinkdamas galutines suvestines apie tos savaitės mūšius. Atgal į korpuso štabą jis grįžo tuo pačiu lauko keliuku, kuriuo važiavo ryte. Todėl Chromušinas pasikliovė vairuotojo Nikolajaus atmintimi, o pats užsnūdo. Į realybę sugrąžino riksmas: „Laikykitės tvirčiau!“

 

Priekyje, žibintų šviesoje, matėsi tiltas per bevardį upokšnį. Įvažiavimą ant jo perkirto dryžuotas kontrolinio punkto šlagbaumas, kurį jie pravažiavo ryte. Bet tada ten budėjo jaunutė reguliuotoja, o dabar stovėjo du kariai su purvinais, raudonais raiščiais ant milinių rankovių. Vienas jų signalizavo vėliavėle, kad mašina sustotų kelkraštyje.

 

Vairuotojas Nikolajus sumažino greitį ir pasuko link kelio krašto. Bet paskutiniu momentu staiga iš visų jėgų spustelėjo akseleratorių ir staigiai pasuko vairą. Užriaumojęs, „vilisas“ susimėtė ir radiatoriumi nusviedė abu reguliuotojus nuo kelio.

 

„Pasilenk!“ – riktelėjo Nkolajus ir pasuko mašiną tiesiai į šlagbaumą. Chromušinas nesuprato, kas vyksta, bet įvykdė komandą. Pasigirdo smūgis ir jam ant nugaros pasipylė stiklo ir sutraiškyto mašinos viršaus nuolaužų lietus. Susirietęs taip, kad virš kapoto kyšojo tik kakta ir akys, vairuotojas varė „vilisą“ tamsia, be jokios švieseles, kaimo gatve. Jam pavymui pasigirdo kelios serijos. O palei vieną namą Chromušinas pastebėjo charakteringą vokiško šarvuočio siluetą.

 

Kai kaimas liko už nugaros, Nikolajus išsitiesė ir vatinuko rankove nusibraukė prakaitą nuo kaktos. „Na, atrodo, išsisukom, su Dievo pagalba“. – nuo patirtos baimės jo balsas buvo užkimęs.

 

– Tu iš proto išsikraustei? Kodėl numušei du mūsų karius? – užsipuolė jį Chromušinas.

 

– Jokie jie ne mūsiškiai, o persirengę vokiečiai. Aš pats girdėjau, kaip vienas įsakė kitam: „Šauk į vairuotoją ir į tuos, kas ant užpakalinės sėdynės. O aš sutvarkysiu tą, kur ant priekinės. Pas juos toje vietoje vyresnybė paprastai sėdi“. Tada vairuotojas ir nusprendė juos numušti ir, jeigu išeis, dumti, kiek tik mašina traukia.

 

Buvo visiškai neįtikėtina, kad iš daugiau kaip už šimto metrų, ir dar ūžiant varikliui, vauruotojas galėtų išgirti vokiečių pašnekesį. Be to, Nikolajus nemokėjo vokiškai. Tačiau jis atkkliai tvirtino, kad „nežinau kaip, bet aš juos girdėjau“.

 

Jau pirmame kaime juos sutiko kaip sugrįžėlios iš ano pasaulio. Pasirodo, ten jau žinojo apie nedidelę vokiečių grupę, meginusią ištrūkti iš apsupimo. Jos sunaikinimui buvo pasiųsta tankų kuopa, sustiprinta pėstininkais.

 

Vairuotojas Nikolajus paprašė vyresniojo leitenanto nepasakoti štabe, kaip jis nugirdo vokiečius. „Nes pagalvos, kad po kontūzijos man stogas nuvažiavo“. Chromušinas taip ir padarė. Ir tik praėjus daug metų po karo vienas psichologas paaiškino jam, kad mirtinos grėsmės momentu vairuotojui pasireiškė telepatinis sugebėjimas ir jis išties galėjo „išgirsti“ vokiečių mintis.

 

S. Diomkinas


wpDiscuz