Betty ir Barney Hill pagrobimo istorija

Viskas nutiko 1961-ųjų rugsėjo 19-tą. Amerikiečiai, vyras ir žmona, 41-ių metų Betty ir 39-ių Barney važiavo automobiliu visą naktį, nuo pat Kanados link namų Portsmouth mieste, Niu Hampšyro valstijoje. Švietė mėnesiena, kai pora riedėjo tuščiu, miškais apgludusiu 3-uoju greitkeliu, besidriekiančiu per Niu Hampšyro centrinę dalį, Baltuosius kalnus. Pravažiavus Lankaster’į, apie dešimtą vakaro, Barney pastebėjo pro automobilio langą, keistą švytulį danguje, lyg neįprastai judančią planetą.

Bet objektas pradėjo dinginėti ir vėl atsirasti, kol gerokai priartėjo. Dabar vyras ir žmona abu nenuleido nuo jo akių, svarstydami, kokio tipo tai lėktuvas. Po kurio laiko, beveik pasiekus Indian Head poilsiavietę, Barney sustabdė mašiną, išlipo, paėmęs žiūronus, kad geriau įsižiūrėt ir…apstulbo. Jis aiškiai regėjo margaspalves šviesas ir net virtinę langų, apvalainame, plokščios formos skraidančiam aparate. Ir panašu, kad erdvėlaivis skrido artyn. Tikriausiai dideliu greičiu, nes netrukus Barney galėjo įžiūrėti net ir pilotų siluetus iliuminatoriuose. Išsigandęs vyras šoko atgal į automobilį ir pora bandė dumti visu greičiu pirmyn. Tačiau nė nespėjus susivokti, kelios valandos nuo to momento “dingo” iš jųdviejų gyvenimo.

Toliau sutuoktiniai pamena ramiai važiuojantys automobiliu, be jokių neįprastų ženklų aplinkui, tarytum praėjus vos keletui minučių. Netikėtai jie kelissyk išgirdo savotiškai pypsintį elektroninį garsą, ir tuomet susigaudė, kad yra jau netoli Ashla vietovės, taigi 35-iom myliom toliau, nei buvo prieš minutėlę. Tačiau abu keliauninkus buvo apėmęs nuovargis, beveik tylomis jie parsirado namo ir išmiegojo ik kitos dienos pavakario. Tuomet Betty atgijo, ir savo sesers paskatinta, susisiekė su artimiausia karinių oro pajėgų baze, pranešdama apie tai, ką jie matė. Įdomu, kad karinės bazės “Pease” majoras Paul W. Henderson atsakė, kad NSO buvo užfiksuotas ir jų radarų.

Tačiau nei Betty, nei Barney tuomet neturėjo minčių apie “pagrobimą”, iki kol Betty pradėjo sapnuoti košmarus, lyg juos su vyru kaži kas tempiasi į keistos konstrukcijos skraidantį laivą. Panašūs sapnai pradėjo varginti ir Barney’į. Galiausiai Hill’ams buvo pasiūlyta praeiti regresinės hipnozės seansą, padėsiantį prisiminti tų pamirštų dviejų valandų įvykius. Žymus Boston’o psichiatras ir neurologas Dr. Benjamin Simon, ypač gerbiamas šioje srityje, pasisiūlė tai padaryti. Viskas užtruko keletą mėnesių ir teko atlikti nemažai seansų, paeiliui, vyrui ir žmonai, kol istorija pradėjo ryškėti.

Judviejų pasakojimai stebėtinai tiksliai sutapo. Gydytojas įrašė visus seansus, pradžioje nenorėdamas jų viešinti, ko nenorėjo ir “dalyviai”, bet Betty ir Barney įvykis jau buvo taip pagarsėjęs, kad žiniasklaidos spaudimas “išmušė” visus duomenis į paviršių. Pasakojimų stenogramos tapo medžiaga žymaus tyrinėtojo John G. Fuller’io knygai “Nutraukta kelionė” (The Interrupted Journey), taip pat daugeliui straipsniui ir meniniam televizijos filmui “NSO incidentas” (The UFO Incident, 1976).

“Slaptoji” istorijos dalis, “ištraukta” iš sutuoktinių pasąmonės, piešė pritrenkiančio susidūrimo vaizdą. Panašu, kad erdvėlaiviui priskridus artyn, automobilis sustojo savaime, gal būt išsijungė visi prietaisai (kas taps tikru “klasikiniu” niuansu) ir pora buvo paimta į “skraidančią lėkštę”, kur ateiviai, gražiai paguldę juos ant “medicininių” gultų, atliko apžiūrą, neskausmingai ėmė mėginius, nustebo pamatę Betty’ės įdedamus dantis. Vienu įdomiausių “papildomų” momentų buvo tai, kad Betty paklausė, iš kur svečiai atvykę, ir vienas jų parodė žvaigždžių žemėlapį. Tikriausiai būta linksmuolio, nes ateivis perklausė Betty’ės,” O kur jūs esat šioje schemoje?”. Žemietė atsakė “Nežinau”.

Tuomet svečias parodė žvaigždžių sistemą, iš kur jie atvykę. Visas žvaigždžių vaizdelis, pasak Betty’ės, atrodė lyg trimatis, nors buvo plokštumoje, o ne erdvinis modelis. Panašu į hologramą, kurias vargu ar kas galėjo įsivaizduoti 1961-ais. Vėlesniuose hipnozės seansuose, jau 1964-ais Betty nupiešė tas žvaigždes, kurias parodė jai ateivis. 1969-ais ji aptarė žvaigždžių išdėstymą su astronome mėgėja, mokytoja Marjorie Fish, kuri siekė išsiaiškinti ar įmanoma atrasti realius dangaus kūnus, atitinkančius Betty’ės piešinį. Ohio universiteto astronomijos profesorius Walter Mitchell susižavėjo Marjorie Fish tyrinėjimais, ir jam prisijungus buvo patikslinta, kad Betty Hill’ės atkurta schema tiksliai atitinka Zeta Reticuli žvaigždžių poros, bei aplinkinių 16 geltonųjų saulių išsidėstymą. Nuostabiausia, kad tik 1969-ais pasirodė atnaujintas katalogas “Gliese Star Catalog”, su atrastom dviem svarbiosiom žvaigždėm, tad 1961-ais ar 1964-ais net ir labiausiai apsišvietęs astronomas nebūtų galėjęs išpiešti Zeta Reticuli sistemos.

Tai tapo svariu patvirtinimu, kad Betty ir Barney’io istorija yra neišgalvota. Šitai tvirtino ir psichiatras Dr. Benjamin Simon,per ilgą laiką gerai pažinęs abu dalyvius. Prie viso to, sutuoktiniai buvo tvarkingi bei gerbiami visuomeniniai darbuotojai. Tačiau nepatiklumo srautas vis vien sudrumstė šią skambią istoriją. Tam nemažai įtakos turėjo, rodos, toli nuo kosminių įvykių esantis faktas, kad Betty buvo baltoji, Barney – juodaodis. “Mišrių rasių” šeimos, kaip žinia, buvo ne ypač mėgiamos JAV, ypač 1961-ais, ir tokios poros išgarsėjimas būtų visais atvejais sulaukės tendencingos kritikos antpuolio.

Betty Hill, hipnozės seansų pagalba nupasakojo savo pagrobėjų išvaizdą ir bene pirmą kart ufologijos istorijoje buvo “pristatyti” nedidelio ūgio, lašo galvos formos, ir “migdolinių” juodų hipnotizuojančių akių būtybės, vėliau pavadinti pilkaisiais jie tapo bene plačiausiai “žinomi” ateiviai planetoje Žemė. Daugeliui žmonių pilkieji iki šiol įkūnija vienintelį nežemišką “tipažą”, mažiau išprusę žemiečiai priskiria tik šios rasės atstovą žodžiui “ateivis”, kaip vienintelį įvaizdį. Bet tam yra nemažai pagrindo. Pilkieji, arba dar vadinami “zetos”, minimi beveik visose šiuolaikinėse pagrobimų istorijose. Įvairių pasaulio šalių, kultūrų ar tautybių atstovai nupasakoja juos vienodai.

Teigiama, kad zetos, kaip nurodo “pravardė”, yra atvykę iš žvaigždžių sistemos Zeta Reticuli. Apie tai liudija ir intriguojantis Betty Hill “žvaigždėlapis”, bei daugybė kitų šaltinių. Įdomu, kad minėto fiziko Bob Lazar’o nupasakota skraidanti lėkštė turėtų taip pat priklausyti pilkiesiems. Erdvėlaivis, pramintas “sportiniu modeliu” aiškiai sukurtas, pasak Lazar’o, daug mažesnio dydžio būtybėms, lyginant su homo sapiens. Apie tai byloja pilotų kėdės bei kita įranga. Legendinėje Roswell’o istorijoje ateivių kūnai liudininkų apibūdinami vėlgi panašūs į zetas. Nenuostabu, kad galėtų iškilti klausimas, o ar yra dar ir kitokie “ateiviai” ?

Sunku būtų bent keliais sakiniais aprėpti tą gausybę šių dienų pranešimų apie pagrobimus. Apie tai, kaip žmonės paimami į nežemiškus erdvėlaivius, dažniausiai testams, panašiems į medicininę apžiūrą, kartais skausmingiems, keliantiems nenusakomas baimes. Tačiau grįžus į įprastinę aplinką, žemiečiai dažniausiai neprisimena įvykio, neretai priskirdami likusius atminties blyksnius košmariškiems sapnams. Pagrobimai naktį išliko patys populiariausi. Nukentėję pasakoja apie keisčiausius pojūčius, garsus, kaustančią jėgą ir šviesą, kuri įsiveržia į kambarį. Žmogus gali būt tiesiai iš lovos nuskraidintas į erdvėlaivį šviesos spindulio pagalbą. Kartais jis keliauja kiaurai sienų ar langų, lyg astralinėje projekcijoje. Bet gali būt paimtas visam žemiškam kūne. Bent vienas toks atvejis, 1989-ųjų lapkričio 30 d. įvykęs Manheteno saloje, Niu Jorke (JAV) apie 3 val. nakties, sulaukė daugybės liudininkų patvirtinimo. Jie, kaip ir pati dalyvė Linda Cortile pasakoja, regėję didelį kosminį lavą pakibusį šalia daugiaaukščio pastato.Iš jo lyg strėlė pykštelėjo šviesos spindulys tiesiai į langą. Po kiek laiko, tuo spinduliu, lyg magnetiniu tiltu pro langą į viršų pakilo trys ar keturios ateivių figūros bei moteris naktiniais rūbais, jų žaismingoje apsuptyje. Visa grupė galiausiai pasiekė erdvėlaivį. Tuo tarpu automobiliai, važiavę apylinkėje, užgeso, keleiviai ar praeiviai išvydę neįtikėtiną incidentą, stovėjo lyg įbesti,negalėdami patikėti savo akimis.

Kosminis laivas akimirksniu pajudėjo žemyn,nerdamas tiesiog į upę (East River) prieš pat Bruklino tiltą. Viename limuzine, taip ir sustingusiame ant tilto, sėdėjo aukšto rango politinis veikėjas, vykęs į svarbų pasitarimą, bei jį lydintys saugumo darbuotojai.Pastarieji, pradžioje prisistatę, kaip policininkai, kreipėsi į ufologą Budd Hopkins’ą, paskatindami įvykio tyrimą. Nereikia ir minėti, kad Linda Cortile taip pat patvirtino buvusi ta “skraidančia” moterimi ir žinoma, po šios nakties gyvenimas jai niekad nebuvo toks, kaip anksčiau. Galiausiai Hopkins gavo laišką ir iš žymiojo politiko, prisipažinusio viską mačiusiu. Deja, šis visuomenės išrinktasis nei už ką nepanoro viešai pripažinti įvykio, o tai būtų aiškiai pakreipę naujai visą istorijos vingį. Manoma, kad “nežinomasis politikas” – tuometinis Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius Perez de Cuellar. Arba, bet kuriuo atveju, ne mažesnio mąsto aukštuomenės “žuvis”. Be minėtos trijulės atsirado daugiau liudininkų, kas įtvirtino Lindos istoriją, kaip nenuginčijamą. Budd Hopkins detaliai išdėsto pasakojimus ilgai ruoštoje knygoje “Liudytojų akimis” (Witnessed, 1996), išleistoje ir lietuvių kalba.

“Kosminiais pagrobimai” keliaujant automobiliu tikriausiai nenusileidžia savo dažnumu ir tai tapo neatsiejama fantastinių filmų dalimi. Tuomet, kai švytėjimas priartėja, variklis ir bet kokia elektros įranga išsijungia… turbūt jau kiekvienam žinoma susidūrimo su nežemiškos kilmės objektu ypatybė. Taip pat ir “dingęs laikas”, apie kurį kasdieninė sąmonė gali nepanorėt duot jokių paaiškinimų.

Tuo tarpu egzistuoja dar viena kontaktų forma, kuri pakylėja, atgaivina ir įkvėpia, rodos, nepalikdama vietos baimei ir abejonėms. Žmonės, apie ją prabilę, švyti pozityvumu ir teigia pasitikę savo nežemišką permainą su žavesio kupinu jauduliu.

Informacijos šaltinis: nso.lt