Aura ir jos sąvoka

Auros sąvoka randama visuose okultiniuose veikaluose ir visų tautų padavimuose. Dėl jos yra kilę įvairių nesusipratimų bei ginčų, tiesą smarkiai užtemdė svarstymai ir įvairiausios teorijos. Tai nekelia nuostabos, turint galvoje, kad aurą matyti gali labai nedaug žmonių. Mažiau išsivystę žmonės, matę grubius emanacijos pasireiškimus, įeinančius į auros sudėtį, manė ir teigė, jog be to, ką matė, nieko daugiau nėra. Visą aurą matyti gali tik labai psichiškai išsivystę žmonės.

 

Kai kurios teorijos teigia, kad aura yra materija, išeinanti už fizinio kūno ribų. Tai teisingas požiūris tiek, kiek teisingas teiginys, jog saulės šviesoje yra saulės dalis, gėlės aromate – dalis gėlės. Iš tiesų aura yra vieno ar kelių iš septynių žmogaus pradų emanacija, kitaip sakant – tik spinduliavimas, einantis iš prado, o ne prado dalis.

 

Kiekvienas iš septynių pradų spinduliuoja energiją, kuri matoma kai kuriems žmonėms. Pačios grubiausios auros formos matomos žmonių, kurie turi palyginti menkai išvystytą psichinę jėgą. Tuo tarpu aukštosios formos gali būti matomos tik žmonėms, kurių psichiniai gabumai pasiekė labai aukštą lygį. Šiuo metu yra palyginti nedaug žmonių, matančių aurą, ištekančią iš šeštojo prado. Septintojo prado – Dvasios aura prieinama tik būtybėms, kurios stovi aukščiau žmogaus. Aura, sklindanti iš penkių žemesnių pradų, prieinama daugeliui, be to, mūsų regėjimo aiškumas ir platumas yra nulemiamas mūsų pačių pasiekto išsivystymo lygio.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Kiekvieno pradmens aura, atskirai paėmus, pašalinus kitų pradmenų spindulius, užims tą pačią erdvę, kurią užima visų arba kokio nors vieno iš kitų pradų aura. Kitaip sakant, įvairių pradų auros yra prasiskverbusios viena į kitą ir tuo pat metu turėdamos įvairius dažnius, viena kitai netrukdo. Kalbėdami apie aurą, dažniausiai turime galvoje ne vieno kurio nors prado, bet viso žmogaus sudėtinę aurą. Kalbėdami apie vieno prado aurą, darome nuorodą į konkretų pradą.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Fizinis kūnas

 

Grubiausia auros forma spinduliuojama iš fizinio kūno. Kartais ji yra vadinama “sveikatos” aura, kadangi jos vaizdas puikiai parodo to kūno fizinę būklę. Panašiai kaip kitos auros formos, ji siekia dvi-tris pėdas aplink kūną, priklausomai nuo kai kurių aplinkybių. Panašiai kaip kitos auros formos, ji yra ovalo arba kiaušinio išvaizdos. Fizinė aura praktiškai bespalvė arba žydrai balta kaip švarus vanduo. Ji turi ypatingų savybių, kurių neturi kitos auros rūšys. Žvelgiant į ją, ji atrodo išraižyta daugelio plonų linijų, einančių ntarsi tiesūs plaukeliai nuo kūno į išorę. Kai sveikata normali, jie stovi tiesiai. Sveikatai pablogėjus, plaukelių galiukai nusileidžia žemyn, kaip minkštas gyvūno kailis. Kai kuriais atvejais jis turi suveltų gaurų išvaizdą, kadangi plaukeliai styro skirtingomis kryptimis, susivėlę į kuokštus, susimaišę, susisukę. Tokį reiškinį sukelia pranos srovė, atnešanti į kūną sustiprintą energiją. Sveikas kūnas gauna pakankamą pranos kiekį, sergantis arba silpnas kenčia nuo nepakankamo pranos atitekėjimo.

 

Fizinę aurą mato daugelis. Psichiškai išsivysčiusiam žmogui dažnai sunku ją įžiūrėti, kadangi ją užtemdo ryškesnės aukštesnių formų auros spalvos, todėl ekstrasensai, stebėdami ją, turi sulaikyti įspūdžius, kuriuos kelia aukštesnės formos. Detalės, atsiskiriančios nuo fizinės auros, pasilieka ten, kur buvo tasai asmuo. Stipriai išvystytas šuns ar kurio nors kito padaro instinktas leidžia jiems rasti pėdsako šeimininką.

 

Astralinis kūnas

 

Panašiai kaip pats astralas, ši aura turi dujinį pavidalą ir spalvą. Ji panaši į garus, prieš jiems išsisklaidant. Astralinę aurą sunku išskirti, kai ji susimaišiusi su kitomis auros formomis, tačiau kada stralinis kūnas atsiskiria nuo fizinio, jo aura gali būti matoma, ypač jei stebėtojui neprieinami kitų pradų virpesiai, skleidžiantys įvairiaspalvę aurą. Tie, kurie matė astralinę formą arba tai, kas vadinama vaiduokliu, turbūt pastebėjo kiaušinio pavidalo garų debesį, supantį aiškesnę astralinės formos figūrą. Tas lengvas garo pavidalo ovalinis debesis ir yra astralinė aura.

 

Prana

 

Panaši į garų debesį, kurio spalva primena elektros kibirkšties spalvą. Pranos pasireiškimas iš tiesų primena elektros šviesąar kibirkštį. Prana turi švelnų rožinį atsapalvį, kai yra kūne arba arti jo, bet praranda šią spalvą, kai tik pasitraukia per kelis colius. Ekstrasensai aiškiai mato kibirkšties pavidalo pranos daleles, kurios “byra” nuo pirštų galų žmonėms, kurie užsiima magnetiniu gydymu arba darančių Mesmerio pasus. Prana gali būti matoma daugeliui žmonių, nepretenduojančių į ekstrasensus. Jiems ji atrodo kaip įkaitęs oras, t.y bespalvis, virpantis, pulsuojantis garas. Ši pranos aura kartais yra “nutraukiama” nuo stipraus ir sveiko žmogaus pas silpną ir ligotą, jaučiantį gyvybingumo trūkumą (vampyrizmas).

 

Auros debesis, supantis kūną, nenutrūksta staiga, bet palaipsniui retėja, kol galutinai neišnyksta. Iš tiesų aura yra išsiplėtusi daug toliau už “matomumo” ribas. Šviečiantis auros debesis nuolat keičia atspalvius, tačiau kai kurios spalvos jame dominuoja. Tai priklauso nuo konkretaus asmens psichinių charakteristikų. Bet kokia mintis, bet koks jausmas pasireiškia to prado auroje, iš kurio tas jausmas ar toji mintis kyla. Ekstrasensas gali skaityti kito žmogaus mintis kaip atverstą knygą. Žmogus, atsitiktinai ar retai pakliūvantis į psichinį pasaulį, nepamatys nieko, išskyrus stulbinantį spalvų žaismą šviečiančiame debesyje.

 

Auros spalvos ir jų reikšmės

 

Juoda – neapykanta, pyktis, kerštingumas.

 

Šviesiai pilka – egoizmas.

 

Lavoniškai pilka – baimė, siaubas.

 

Tamsiai pilka – prislėgtumas, melancholija.

 

Purvinai žalia – pavydas.

 

Raudonos juostos žaliame fone – prie pavydo prisidėjęs stiprus pyktis.

 

Juodai žalia – žema apgaulė.

 

Ypač ryškiai žalia – Pakantumas kitoms nuomonėms, kitiems tikėjimams, mokėjimas lengvai prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, taktas, mandagumas, gyvenimiška išmintis, tos savybės, kurias kai kas gali priskirti “subtiliai apgaulei”.

 

Raudona, kaip liepsna, besiveržianti iš degančio namo, susimaišiusi su dūmais – juslingumas.

 

Ryškiai raudoni žybsniai, panašūs į žaibo žėrėjimą – pyktis.

 

Ryškiai raudoni žybsniai juodame fone – pyktis iš neapykantos.

 

Ryškiai raudoni žybsniai žaliame fone – pyktis iš pavydo.

 

Ryškiai raudoni žybsniai be fono – pyktis iš nepasitenkinimo arba įsivaizduojamų “teisių” gynimo.

 

Avietinė – meilė.

 

Tamsiai avietinė, purvinai raudona – grubi, juslinė meilė.

 

Šviesesni, patrauklesni atspalviai – meilė, susijusi su aukštesniais jausmais.

 

Rožinė – ypač aukšta meilės forma.

 

Ruda su raudonu atspalviu – šykštumas.

 

Oranžinė – išdidumas, savimeilė.

 

Geltona – intelekto jėga.

 

Tamsiai geltona – intelektas tenkinasi asmeninio pobūdžio pasiekimais, žemesniojo lygio reiškiniais.

 

Geltona ryškėjanti – intelektas kyla į aukštesnį lygį.

 

Auksinis atspalvis – aukšti protiniai pasiekimai, platūs, puikūs gabumai.

 

Tamsiai mėlyna – religiniai tikėjimai, emocijos, jausmai.(spalva kinta atitinkamai išpažįstamos religijos altruistiškumo lygiui. Atspalviai keičiasi nuo tamsaus indigo iki nuostabaus ryškiai lelijinio, kuris išreiškia aukščiausius religinius jausmus).

 

Ypač ryški žydra – dvasingumas.

 

Pas kai kuriuos aukščiasios išsivystymo stadijos žmones stebimos dvasingumo sferos pasireiškia žydra spalva, snt kurios pažirę šviečiantys, blizgantys taškai, kurie žaižaruoja kaip žvaigždės aiškią žiemos naktį.

 

Reikia turėti galvoje tai, kad visos šios spalvos sudaro begalę derinių ir pasireiškia skirtingu ryškumu. Be to, kiekviena spalva, kiekvienas atspalvis turi savo reikšmę ekstrasensui. Be ką tik išvardintų spalvų, yra daug kitų, neturinčių pavadinimų, esančių už spektro ribų. Šių spalvų atsiradimas auroje yra jo išsivystymo rodiklis. Spalvų ryškumas priklauso nuo asmens lygio.

 

Ultravioletinė spalva auroje parodo psichinį išsivystymą, kuriuo žmogus naudojasi aukštoje altruistinėje sferoje.

 

Infraraudonoji spalva – pasiekimai naudojami egoistiniais, nederamais tikslais. Tai juodosios magijos požymis.

 

Ultravioletiniai ir infraraudonieji spinduliai randasi priešingose spektro pusėse. Pirmieji virpesiai – labai aukšti, todėl neprieinami žmogaus akiai. Antrieji neprieinami dėl žemumo.

 

Šalia šių dviejų yra dar viena nematoma – tikroji, pirminė geltona spalva, dvasinio prašviesėjimo rodiklis, silpnai pastebimas aplink dvasiškai didžių žmonių galvas – nimbas.

 

Septintojo prado – Dvasios spalva yra itin ryški, kokios niekad nematė žmogaus akis. Tai absoliučiai balta spalva, kurios egzistavimas neigiamas Vakarų mokslo. Instinktyviojo proto skleidžiama aura pasireiškia sunkesniais, švininiais arba rusvais atspalviais.

 

Miegant, kai protas ilsisi, atsiranda blankiai raudona spalva, rodanti, kad instinktyvusis protas atlieka gyvulines kūno funkcijas. Šis atspalvis egzistuoja nuolat, bet nemiegant jį užgožia ryškesni minčių, jausmų, emocijų atspalviai. Netgi tada, kai protas yra ramybės būsenoje, auroje juda, pereina vienas į kitą atspalviai, rodantys žmogaus pagrindinius siekius. Tokiu būdu žmogaus išsivystymo lygis ir jo “skoniai” bei kitos asmenybėsd spalvos gali būti matomos jo auroje net tada, kai jis pats pasyvus.

 

Kai protas apimtas stiprios aistros ar emocijos, visa aura nusidažo šios emocijos spalva. Stiprus pykčio priepuolis iššaukia ryškiai raudonus žybsnius juodame fone, beveik užtemdančius kitas spalvas. Tokia būsena laikosi ilgiau ar trumpiau, priklausomai nuo pykčio jėgos. Jei žmonės galėtų bent akies krašteliu dirstelėti į aurą nudažytą tokia spalva, patirtų tokį siaubą, kad niekad neleistų sau įniršti – tai primena dūmus ir liepsną to pragaro, kurį mini bažnyčia. Tokiais momentais žmogaus siela laikinai pavirsta tikru pragaru.

 

Atspalvis auroje lieka tol, kol tęsiasi jį iššaukęs stiprus jausmas. Yra dvi auros spalvinių savybių rūšys. Pirmoji priklauso nuo dominuojančių minčių, paprastai pasireiškiančių to asmens protiniame gyvenime. Antra rūšis nulemiama jausmo, emocijos ar aistros, kuri pasireiškia konkrečiu momentu. Ankstesnė spalva išnyksta kartu su jausmu, nors, jeigu jis dažnai kartojasi, tai bėgant laikui keičiasi bendra auros spalva. Šis pasikeitimas rodo, kad pasikeitė žmogaus charakteris. Žodžiu, nuolatinės auros spalvos parodo nuolatines sielos savybes, o besikeičiančios – emocijas, kurios tuo metu viešpatauja sieloje.

 

Žmogui tobulėjant, įprasta auros spalva palaipsniui keičiasi. Jis vis mažiau pasiduoda aistroms ir jausmams, skleidžiamiems instinktyviojo proto. Intelektas, o po jo ir dvasinis protas nubunda iš snaudulio. Tarp išsivysčiusio ir neišsivysčiusio žmogaus – didžiulis skirtumas. Viena aura nudažyta tamsiomis, tirštomis, grubiomis, dažnai sumaišytomis su einamųjų emocijų ir aistrų spalvomis. Kita subtilesnė, šviesesnė, švaresnė ir tik truputį pažeista einamųjų jausmų, kurie jau smarkiai priklauso nuo valios.

 

Aukštai išsivysčiusio žmogaus aura nutvieksta nuostabia auksine spalva, rodančia aukištą protinių sugebėjimų lygį.Ši spalva ypač pastebima viršutinėje auros dalyje, supančioje galvą ir pečius. Žemesnės spalvos leidžiasi į apatinę auros dalį. Kai žmogaus intelektas sugėrė į save dvasingumo idėją ir pašventė save dvasinės galios siekimui, jos ugdymui ir atskleidimui, ši geltona spalva ima gaubtis itin ryškiai spindinčio atspalvio žydruma. Ši ypatinga žydra spalva rodo tai, ką paprastai vadiname dvasingumu, kas tikrovėje yra intelektualusis dvasingumas. Tai ne tas pats, kas dvasinis protas, o tik intelektas, prisotintas dvasinio proto. Kai kuriais šios intelektualinės būsenos atvejais žydra spalva apsigaubia auksinės intelekto spalvos ūkana. Dažnai šis gaubtas būna platesnis už patį centrą, be to, išimtinais atvejais, tarp žydro švytėjimo atsiranda kibirkščiuojantys ir žėrintys taškai, kurie rodo, kad dvasinio proto spalva jau nusistovėjo, ir tai, jog dvasinė sąmonė tapo akivaizdi asmeniui ar taps tokia artimiausioje ateityje.

 

Iš šeštojo prado sklindanti aura turi tikrąją, pirminę spalvą, nematomą paprasta akimi ir nepavaizduojamą dirbtiniu būdu. Ši spalva koncentruojasi aplink dvasiškai švytinčio žmogaus galvą ir kartais gali ypatingai žėrėti. Šį žėrėjimą gali matyti net paprasti žmonės. Ypač tai pastebima, kai toks dvasiškai išsivystęs žmogus užimtas rimtu pokalbiu arba pamokslu. Jo asmuo tarsi švyti ir įgyja ypatingą blizgesį. Vainiko pavidalo švytėjimas paveiksluose yra ne kas kita, kaip atvaizdavimas to, ką matė tų didžiųjų žmonių pasekėjai.


2500
3 Comment threads
2 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Živilė

Man įdomu ką galėtų reikšti, jei aplink žmogų aura mėlynai žalia, o kur kūnas, nuo galvos iki kojų – juoda?

Gabe

Depresija

ase

Jeigu matei, vadinasi gali.

anonym.tern

mano aura buvo melyna (indigo), po mazdaug 2 savaiciu dar paziurejau tada ji buvo balta, ryskiai, spindinciai balta. ar tai imanoma ka as maciau, kad mano aura balta

elinela

Gali buti