Ar tikrai prisimenate realius savo gyvenimo įvykius?

Neretai, žiūrėdami televizorių, mes stebimės: nejaugi kažkas tiki tokiais kliedesiais? Deja, tiki. Praktiškai bet kokia išmonė susiranda sau kažkokią dalį auditorijos, kuri nekritiškai priima viską, kas jai įteigiama.

Tačiau situacija realybėje yra dar prastesnė: pasirodo, žmogaus atmintis veikia tokiu būdu, kad į ją gali būti įdiegta iškreipta informacija netgi apie tuos dalykus, kuriuos žmogus pats žino, asmeniškai, ir jis nesugebės atskirti išgalvotų įvykių nuo realiai vykusių

Daugelis žmonių įsivaizduoja atmintį kaip archyvą su kruopščiai į lentynas sudėliotomis bylomis, ant kurių užrašyta „Saugoti amžinai“ ir kurio vienintelė problema – surasti reikalingą bylą, bet ir ji, jeigu prireiks, išsprendžiama specialiomis metodikomis, hipnoze ir panašiais būdais. Visa tai, švelniai tariant, toloka nuo realybės.

Pirmuosius melagingos atminties implantavimo eksperimentus 10-ame XX amžiaus dešimtmetyje atliko Elizabet Loftus. Ji išdalijo 24 eksperimento dalyviams trumpus 4 istorijų aprašymus (1 pastraipa), istorijos su dalyviais buvo nutikusios, kai jiems buvo nuo 4 iki 6 metų. Trys istorijos buvo tikroviškos, jas papasakojo dalyvių giminaičiai, o ketvirtoji pasakojo apie tai, kaip dalyvis vaikystėje pasimetė supermarkete ir buvo išgalvota. Dalyviams buvo pasakyta, kad jie dalyvauja eksperimente, skirtame tirti detalaus vaikiškų prisiminimų atkūrimo galimybes ir jų paprašė iš pradžių parašyti, o po savaitės papasakoti pokalbio metu jiems išduotų keturių istorijų smulkmenas, kurias jie sugebėjo prisiminti.

Iš 24 dalyvių šeši ne tik „prisiminė“, kaip buvo pasiklydę supermarkete, bet ir labai vaizdingai bei detaliai nupasakojo šį epizodą, nors ir pažymėjo, kad prisiminimai šia tema labiau migloti negu apie kitus tris įvykius. Vis dėlto pašalinis stebėtojas negalėjo pagal jų kalbą nustatyti, kuri iš keturių istorijų yra melaginga. Toliau sekę eksperimentai parodė, kad priklausomai nuo pradinių sąlygų, vienokio ar kitokio melagingos atminties implantavimo metodo, panašių eksperimentų metu netikras istorijas „prisimena“ nuo 20 iki 40% eksperimentų dalyvių.

Geriausių rezultatų pasiekė Kimberli Veid 2002 metais. Eksperimente ji naudojo ne aprašytas istorijas, bet sufabrikuotas skrydžio oro balionu, kurį neva atliko eksperimento dalyviai, nuotraukas. Rezultatas – apie 50% dalyvių suformulavo pilnus arba dalinius prisiminimus apie šį skrydį, kurio niekados nebuvo.

Plačiai pagarsėjo atvejis su Polu Ingremu, kurį jo paties vaikai apkaltino, kad jis reguliariai juos prievartavo, kai jiems buvo nuo 4 iki 12 metų. Kaltinimas buvo pateiktas, praėjus ne vieneriems metams po tariamų įvykių, dėl to jokių daiktinių įrodymų nebuvo. Ingremas viską neigė, tačiau po penkių mėnesių trukmės tardymo, spaudžiant policijai, jis netikėtai prisipažino dėl visų nuodėmių, įskaitant ne tik nuosavų vaikų prievartavimą, bet ir dalyvavimą satanistų ritualuose, kurių metu buvo nužudyti 25 vaikai. Tačiau psichologas Ričardas Ofšė, susidomėjęs šiuo atveju, nutarė atlikti originalų eksperimentą: jis parengė iš anksto išgalvotą istoriją apie tai, tarytum Ingremo vaikai tvirtina, jog jie vertė juos užsiimti seksu vienam su kitu. Iš pradžių Ingremas neigė tokius įvykius, tačiau po kelių valandų ėmė palaipsniui „prisiminti“ Ofšės aprašytus įvykius ir galiausiai parašė 3 puslapių raštišką prisipažinimą. Kai vėliau Ingremui pranešė, kad įvykiai buvo absoliučiai išgalvoti, jis atsisakė tuo patikėti.

Šis atvejis puikiai parodo, kad galima implantuoti praktiškai bet kokius melagingus prisiminimus, įskaitant itin negatyvius. Ir, savaime, aišku, kalba čionai eina ne tik apie paties Ingremo klaidingus prisiminimus, bet ir, matomai, apie jo vaikų prisiminimus (apie tai liudija tas dalykas, kad jie prisiminė apie tariamą tėvo prievartą jau būdami suaugę ir tas dalykas, kad teismo proceso eigoje prisimindavo vis naujas ir naujas smulkmenas).

Kitą įdomų eksperimentą, šįkart jo tema buvo prisiminimų apie realius įvykius tikslumas, atliko Ulrichas Neiseris. 1986 metais, sekančią dieną po „Čelendžerio“ katastrofos, jis paklausė žmonių, kur jie buvo ir ką veikė tuo momentu, kai išgirdo apie kosminio laivo katastrofą – yra laikoma, kad atmintyje stipriai užsifiksuoja aplinkybės, kuriose žmogus patiria stiprų emocinį sukrėtimą. Po kurio laiko Neiseris pakartojo tą pačią apklausą tarp tų pačių žmonių – ir praktiškai nė vieno iš jų vėlesnė versija nesutapo su ankstesne. Dar daugiau – kai jiems parodė pirmosios versijos įrašą, žmonės juo tiesiog nepatikėdavo. Juokingiausia, kad tas pats ištiko ir patį Neiserį: kaip jis pasakojo, jis absoliučiai aiškiai prisimena, jog apie tai, kad Japonija subombardavo Perl Harborą sužinojo per beisbolo rungtynių transliaciją. Tuo tarpu absoliučiai tiksliai nustatyta, kad jokių beisbolo transliacijų tą dieną paprasčiausiai nebuvo.

Žmogaus atmintis – tai ne archyvas su tvarkingai lentynose išdėliotomis bylomis. Tai netgi ne dokumentinė kronika. Atmintis – tai meninis filmas, kuris remiasi tikrais įvykiais, o jo scenarijų jūsų smegenys perrašo kiekvieną kartą, kai tik jūs pabandote kažką prisiminti ir jūs niekad nežinote – ir negalite sužinoti – kokia scenarijaus dalis yra reali, o kokią dalį scenaristas pats prikūrė, nes jam pasirodė, kad taip bus „gražiau“.

Mokslo progresas nestovi vietoje ir šiuo metu „tyrinėtojai“ pasiekė dar geresnių rezultatų. Pagal kai kuriuos pranešimus, jau žinomos smegenų struktūros, atsakingos už realios atminties pakeitimą išgalvota atmintimi. Kontroliuojant šių struktūrų aktyvumą galima patikrinti – ar paveikė žmogų „smegenų plovimas“, ar ne, patikėjo bandomasis triušis melagingais prisiminimais, ar tik apsimeta.

Šaltinis: versijos.com