Ar tikrai haliucinacijos?

Beveik metus laiko praleido tolimąjame plaukiojime Nikolajus Merkulovas, o sugrįžęs sukvietė iš džiaugsmo visą giminę ir draugus – gėrė, dainavo, šoko… Viskas buvo puiku, kol nepaskelbė tosto už namų šeimininko uošvę. Kol Nikolajus buvo jūroje, ji mirė, štai ir nusprendė paminėti ją – gera buvo moteris. Išgėrė nesusidauždami, kaip reikalauja rusiškas paprotys, ir tada viskas ir prasidėjo…

– Staiga prie stalo įsiviešpatavo mirtina tyla. – pasakoja Merkulovas. – Visi net išsižioję spoksojo kažkur man už nugaros. Atsisuku, o tamsiame tarpduryje, vedančiame į gretimą kambarį – tip top bobulė Mania (taip mano uošvę vadino)… Čia staiga ryškiai tvykstelėjo fotoblykstė – tai mano kaimynas, fotografavęs užstalę, mašinaliai nuspaudė savo aparato mygtuką. Ir vaiduoklis išnyko. Tačiau linksmimas jau išsisklaidė ir svečiai ėmė ruoštis namo. Mes su žmona paskui visą naktį vietoj to, kad užsiimtume kitais reikalais (juk ištisus metus nebuvau namie), spėliojome, kas tai galėjo būti. O ryte kaimynas dar labiau baimės įvarė – pasakė, kad išryškino juostą ir tame pačiame kadre yra pusiau perregima bobulės Manios figūra. Galite manimi netikėti, juolab, kad tą juostą sudeginome – pabijojome, kad velionės nuotrauka gali užtraukti nelaimę.

Kas tai galėjo būti? Juk ne haliucinacija, jeigu pavyko nufotografuoti… Pakomentuoti šį pasakojimą buvo paprašyta bioenergoterapeutė Liudmila Baranova, vienos iš Maskvos laboratorijos, kurioje atliekami distancinio (ekstrasensorinio) poveikio biologiniams objektams, eksperimentai darbuotoja. Štai ką ji pasakė:

– Sunku komentuoti įvykį, apie kurį nieko tikro nežinai, tačiau man užkliuvo frazė apie haliucinacijas. Reikalas čia tas, kad kai kurie tyrimai, atlikti tiek Rusijoje, tiek ir kitose šalyse, kaip tik ir įrodė, kad fotojuosta gali fiksuoti mūsų minčių formas. Dar aštunto dešimtmečio viduryje gydytojas psichiatras Genadijus Krochlevas pamėgino užfiksuoti ligonių vizijas. Nežinau, ar jam pačiam kilo tokia idėja, ar perskaitė kur nors apie panašius tyrimus, atliekamus Vakaruose, bet nusipirkęs akvalangą povandeniniam plaukiojimui jis išėmė iš jo stiklą ir vietoje jo pritaisė fotoaparatą. Šio įrenginio, uždėto pacientui ant galvos, objektyvas žvelgė tiesiai į vieną iš vyzdžių. Jau patys pirmi eksperimentai su sergančiais alkoholine psichoze (jų regimosios haliucinacijos stabiliausios), davė stulbinančius rezultatus. Maždaug pusei tiriamųjų (o tiriama buvo keli šimtai žmonių) juosta aiškiai užfiksavo haliucinacinius vaizdinius, apie kuriuos pasakodavo pacientai. Panašius bandymus savo laiku darė amerikiečių psichologas Julijus Eikzenbudas. Nukreipęs „Polaroido“ objektyvą į kažkokio Tedo Serioso, turinčio ekstrasensorinių gabumų, akis, gydytojas liepė galvoti apie kokį nors objektą. Kaip taisyklė, nuotraukoje pasirodydavo pakankamai aiškus to objekto vaizdas. Tačiau šių eksperimentų metu paaiškėjo visiškai netikėtas dalykas – keisti vaizdai pasirodydavo juostoje net tais atvejais, kai fotoaparatas nebuvo nukreiptas į Tedo vyzdžius. Jam tereikėjo uždėti delną ant fotokameros ar tiesiog pažvelgti į ją. Įdomi detalė – Serioso sugebėjimai pasireikšdavo daug ryškiau kai jis būdavo lengvai apgirtęs. Primenu, kad Krochalevas irgi dirbo su alkoholikais, o ir keisto įvykio jūreivio bute dalyviai irgi, iš visko sprendžiant, tuo metu buvo toli gražu ne blaiviame stovyje.

Reikia pasakyti, kad panašūs tyrimai, siekiantys įrodyti žmogaus minties materializacijos galimumą, buvo atliekami ir seniau. Gerai žinomi Tokijaus universiteto profesoriaus Tomokičio Fukurajos bandymai, dar XX amžiaus pradžioje jis pademonstravo viešą eksperimentą: apvyniojęs fotoplokšteles standžiu popieriumi, jis padėjo jas mediumei ant kelių. Ji turėjo mintimis sukurti plokštelėje rankos pirštų ir žodžio „ten“ (kas japoniškai reiškia „dangus) atspaudus. Mediumė paniro į transą ir atliko reikalingą „minties darbą“. Kai plokšteles išryškino, jose iš tikrųjų pasirodė pirštų atspaudai, kitoje plokštelėje – žodis „ten“, dar kitoje – žodis „kin“ (auksas). Mediumė tvirtino, kad apie žodį „auksas“ seanso metu ji negalvojo. Fukuraja mano, kad čia suveikė pasąmonė, nepriklausomai nuo mediumės noro. Apie tai 1914 metais rašė žinomas tais laikais žurnalas „Pasamonės pasaulis“.

– Jeigu atsisakyti išankstinių nusitatymų. – Tęsia Liudmila Baranova. – Tai šie eksperimentai rodo, kad žmogaus mintis (tiesiogiai ar netiesiogiai, kažkokių fizinių procesų dėka) gali tiek materializuotis, kad ją ima fiksuoti prietaisai, o kartais ir žmogaus akis. Jeigu įsivaizduotume, kad viskas vyksta būtent šitaip, tai galima protingai paaiškinti daugybę fenomenų. Pavyzdžiui istorijas apie vaiduoklius, naminukus, kitokius sutvėrimus. Juk tai galėjo būti „materializuotais vaizdiniais“, kuriuos pagimdė kažkokio žmogaus ar žmonių grupės košmarai. Tai patvirtintų ir faktas, kad anksčiau tokių „kontaktų“ aprašymuose figūravo daugiausiai velniai, giriniai, undinės, o dabar žmones kamuoja visokiausi ufonautai. Arba prisiminkime tokias sąvokas kaip nužiūrėjimas ar prakeikimas. Jeigu materializuota minties forma gali palikti pėdsaką fotojuostoje, tai ji, atitinkamai, gali sukelti ir biocheminius pakitimus žmogaus kūne (liga), ypač jeigu vaizdinys „užkrėstas“ negatyviomis emocijomis. Matyt, tas pats mechanizmas veikia ir darant ekstrasensorinį poveikį. Keli darbo mūsų laboratorijoje metai parodė, kad žmogus mintimis gali daryti poveikį prietaisams.

Galbūt fenomeno paslaptis slypi būtent materializuotis galinčiose minties formose. Štai netiesioginis patvirtinimas: į mane dažnai kreipiasi žmonos, kad išgydyčiau jos vyrus nuo alkoholizmo ar impotencijos. Aš dirbu be paciento (jis gali net neįtarti apie tai), per atneštas man nuotraukas. Rezultatai įtikinami, tačiau svarbiausia ne tai. Kai kuriems vyrams, kaip man vėliau pasakodavo jų žmonos, seanso metu kildavo pakankamai ryškios vizijos – ir tai buvo kaip tik tie vaizdiniai, kurie sukosi mano galvoje manipuliuojant su nuotraukomis.

Italų tyrinėtojas L. Bokonė tris metus fotografavo dangų virš savo laboratorijos. Kai kuriose nuotraukose išryškėjo pusiau perregimų monstrų susitelkimai – su ilčių pilnais nasrais, naguotomis letenomis. Bokonė pavadino juos kriteriais, kas išvertus reiškia padarus. Mokslininko manymu, tai yra eterinė gyvybės forma, gyvenanti mūsų erdvėje. O gal juosta fiksavo danguje mūsų materializuotus košmarus? Jau labai pažįstama buvo tų padarų išvaizda…

Kas gi išeina? Jeigu viskas taip ir yra, tai mes niekur nepasislėpsim nuo pavojingų vizijų, sukurtų (atsitiktinai ar piktybiškai) piktų protų. Juk sienos tokioms minties formoms – ne kliūtis. Galimą išeitį sufleruoja D. Valentinovas. Jis pasakoja:

– Ištisą savaitę mane kamavo įkyrus gliukas – maža juoda senutė su raudonomis degančiomis akimis. Tai ji žvelgdavo iš tamsaus kampo, tai išeidavo tiesiai iš sienos… Be manęs, niekas daugiau jos nematė ir aš nusprendžiau, kad kažkas negerai su mano galva. Tačiau pas gydytoją nėjau, dar į durnyną uždarys… Nutariau kovoti savais metodais. Mintyse „sutvėriau“ Brataną – turėjau tokį šunį, prieš kelis metus žuvo po automobilio ratais. Bratanas atsirado priešais mane tarsi tikras. „Fas“ – paliepiau ir parodžiau į juodają bestiją… Oi, kas prasidėjo! Iš senės tik skutai pažiro. Bratanui, tiesa, irgi kliuvo. Susivijo jie į vieną kamuolį ir nusirito grindimis. Laukiau kelias dienas – kas nugalės? Tačiau niekas daugiau nebegrįžo. Taip Bratanas dar sykį man pasitarnavo…

Gal ir teisybė, kad „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“, ir viena minties forma gali neutralizuoti kitą.

Inf. šaltinis: visokybes.com