Airijos ežeras žudikas

Gerbiamas šiaurės airių verslininkas Džekas Kalogenas paliko savo “Mersedesą” Antrimo miestelio gatvėje ir pėsčias nuėjo prie ežero. Jis nusileido į krantą ir netgi nenusirengęs, tiesiog su visu brangiu kostiumu ėmė bristi į vandenį. Jis judėjo kaip lunatikas, tarsi kažkas iš šalie diktuotų jam, ką daryti. Džekas pamažu įbrido iki kelių, iki krūtinės… Jį taip ir traukė į gelmę. Į įspėjančius šūksnius nereagavo…

 

Netoliese buvę žmonės bandė jį sustabdyti, kiti iškvietė “greitają pagalbą”, tačiau vis tiek po kelių minučių žmogus paniro į vandenį visa galva. Kai atvažiavo gydytojai, skenduolio jau nebebuvo galima atgaivinti.

 

Vietinį gyventoją Džeką Kalogeną visi apygardoje puikiai pažinojo. Jis buvo laikomas puikiu šeimos žmogumi, turėjo prestižinį darbą, jis neturėjo jokių priežasčių skųstis gyvenimu. Džekas buvo puikiausios fizinės formos, puikiai plaukiojo. Tokie žmonės neskęsta.

 

Miestas buvo sukrėstas. Džeko žūtis buvo ne pirmoji paslaptingų mirčių eilėje – tokie dalykai karts nuo karto įvykdavo šiaurės Airijos ežere Loch Nėjuje – didžiausiame gėlo vandens telkinyje Britų salose. Jo ilgis – 17 mylių, plotis – 11 mylių, gylis – apie 100 pėdų. Nuskendimas šiaip jau nėra retas reiškinys, juolab, kai ežero kranto linija tokia ilga, tačiau vietinės tragedijos išsiskiria visišku nepaaiškinamumu. Daugybę metų palei Loch Nėjų žmones medžioja kažkokios paslaptingos ir negailestingos jėgos. Ežeras sąžiningai vykdo jų numatytą žmogžudysčių planą.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Airija vadinama raganų, fėjų ir dvasių tėvyne. Vargu ar pasaulyje dar kur nors yra tokių vietų, taip apgaubtų niūriomis ir baisiomis legendomis, kaip Loch Nėjus. Fėjos iš airių tautosakos visai nepanašios į romantiškas būtybes iš vaikų pasakų ir Disnėjaus filmukų. Pagal vietinius padavimus, jos yra sumuštos Liuciferio armijos likučiai. Dievas jas išvijo iš dangaus ir dabar jos gyvena šio ir kitapusinio pasaulių paribyje. Senosios legendos pasakoja apie vaikų sukeitimus, kai fėjos vietoje žmogaus kūdikių į lopšius įdeda savo šėtoniškas atžalas, vildamosis, kad tie išaugs ir įsiskverbs į žmonių visuomenę.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kitapusinių būtybių baimė iki šiol šiurpina Airiją. Viduramžiais vaikus su šėtoniškais požymiais (jais buvo laikomi, pavyzdžiui, užaštrinti veido bruožai) atimdavo iš tėvų ir pagal barbariškus to meto papročius, degino laužuose.

 

Ežeras apsuptas senovinių kapinių, senovės pilių griuvėsiais, pagoniškų šventyklų likučiais, kur prieš daugybę šimtmečių buvo atliekami kruvini aukojimai. Iki šiol čionai iš visos Europos suvažiuoja pagoniškų kultų pasekėjai, nors vietinė policija visokeriopai stengiasi vaikyti nuo ežero tokius puspročius turistus.

 

Bebaimis paranormalių reiškinių tyrinėtojas Tonas O’Haganas iškeliavo į Antrimą iškart po to, kai jam į rankas pakliuvo žinutė apie paslaptingą nusižudėlį skenduolį. Iš pradžių jis kreipėsi į policiją, kuri pasistengė kuo greičiau uždaryti bylą.

 

– Liaukitės kvaršinti žmonėms galvas savo fantazijomis. – patarė jam ten.

 

Kelias dienas jis klajojo po vietinius pabus, kur klausėsi vietinių gyventojų apie tai, kaip neilgai trukus iki mirties velionis Kalogenas su šeima iškylavo apylinkėse to, kas liko iš paslaptingos Maserino pilies, pastatytos vidury gūdaus miško ant ežero kranto. Iš praeities mus pasiekė istorija apie paslaptingą miško gyvūną – airišką aviganį, kuris saugojo ankstesnius pilies šeimininkus nuo piktų dvasių ir karingų kaimynų antpuolių. Kartą jo staugimas perspėjo apie tokį puolimą. Kai šturmas buvo atmuštas, aukščiausiame pilies bokšte aptiko suakmenėjusį aviganį. Į legendą žvelgė kaip į pasaką, bent jau iki to laiko, kai kasinėjant griuvėsius buvo aptikta gigantiška akmeninė šuns skulptūra.

 

Tris šimtmečius Maserinas buvo apleistas, iki to laiko, kol 1922 metų spalio 28 dieną čia nesurengė Helovyno šventės. Ir tą pačią naktį pilyje įsiplieskė gaisras. Žmonės su siaubu žvelgė į viršutinio aukšto langus, kur iš skausmo ir baimės blaškėsi tarnaitė Etelė Džiligan. Nors ją pavyko ištraukti iš ugnies, ji mirė nuo nudegimų. Nuo to laiko pilies vietoje karts nuo karto pastebi moterį su plėvėsuojančiais baltais apdarais. Manoma, kad tarp griuvėsiu klaidžioja ramybės neturinti Etelės dvasia.

 

O’Haganas sužinojo, kad Kalogeno šeimai besilankant Maserino pilyje su jais nutiko kažkas antgamtiško.

 

– Ką ten pasakoti. – atsiduso Kalogeno žmona, kai tyrinėtojas paprašė ją prisiminti regėjimą. – Mes pastebėjome ją prieblandoje, kai ėjome pro kapines už pilies sienos.ponia baltais drabužiais stovėjo bokšto viršuje. Jai plaikstėsi plaukai ir ilga balta suknia. Mes išsigandome ir ėmėme bėgti. Kai atsisukau, moteris kažkokiu būdu buvo atsiradusi pačioje, tarp kapinių antkapių. Aš nežinau, kur ji paskui pradingo. Netoliese stovėjo mašina, mes greitai sulipome į ją ir išvažiavome. Nuo to laiko Džekas pasidarė kaip nesavas.

 

Miesteliuose, esančiuose netoli Loch Nėjaus, daugelis žmonių tiki, kad egzistuoja paslaptinga Baltoji Ledi. Jie laiko jos pasivaidenimą šėtonišku išpranašavimu. Artėjant mirčiai ar katastrofai vaiduoklis garsiai, šaižiai surinka, norėdamas įspėti apie pavojų būsimą auką.

 

– Manote, kad Džeko mirtis galėjo būti susijusi su baltaja Ledi? – paklausė O”Haganas našlės.

 

– Juk kažkas padarė jam poveikį. – atsakė toji. – Aš tik dabar supratau, kokia bloga vieta yra mūsų ežeras.

 

Loch Nėjus garsus unguriais, kuriuos didžiuliais kiekiais žvejoja iš ežero gelmių. Didelis laimikis verčia žvejus užmiršti baimę ir plaukti kiekvieną rytą į rūko apgaubtą ežerą. Ne visiems iš jų lemta grįžti į krantą.

 

Apie ežero povandenines sroves pasakojamos baisios istorijos. Skenduolio kūnas iš vienos ežero galo gali būti perneštas už dešimčių mylių per kelias valandas. Žvejai iš pakrantės kaimelio pamena neįtikėtiną įvykį su jų motorine valtimi. Vidury baltos dienos ji staiga užgeso. Jie pamatė, kaip valties bortai ėmė grimzti į vandenį. Nepaskandinama plastikinė valtis skendo tarsi būtų padaryta iš švino. Žvejai vos spėjo iššokti, tačiau vienas jų truputį uždelsė ir jį įsiurbė į susidariusį sūkurį kartu su valtimi.

 

Dar dažniau stebimas kitas anomalus reiškinys. Apie jį gali papasakoti kiekvienas vietinis žvejys. Ežere ramiu, vasarišku oru be vėjo visur staiga kyla nepaaiškinami nedidukai štormai. Iš ežero paviršiaus plynės staiga pakyla neįtikėtinai stačios bangos. Nepatyręs žvejys rizikuoja atsidurti vandenyje šalia savo apverstos valties. Jis greičiausiai nuskęs, jei nelaimė įvyks toli nuo kranto. Ežere nėra kam jo išgelbėti. Lavonus atranda po kelių dienų nuo tų žmonių dingimo, pačiose nuošaliausiose pakrantės vietose.

 

Jeigu ūkanotą rytą kylant saulei įsižiūrėtum į paslaptingus ežero tolius, nesunku suprasti, iš kur atsirado kraupūs pasakojimai, kuriais gąsdina vaikus ir kurie vilioja čia turistus, ieškančius paslaptingos egzotikos.

 

Viena įdomiausių tokių istorijų – apie vaiduoklišką monstrą, nardantį Loch Nėjaus gelmėse. Jį matė žvejai, kurie gerai pažįsta povandeninius gyventojus ir niekada nesupainios stambios žuvies su dideliu nematytu gyvūnu. Kartą vasarą žvejų kateris vos nesusidūrė su monstru. Žvejai pasakojo apie tamsų masyvų siluetą, kuris praplaukė tiesiai po jais. Pabaisa judėjo netoli paviršiaus ir žvejai bandė ją persekioti, vildamiesi “pagauti drakoną”. Bet kai tik jie pamėgino išmesti tinklus, baidyklė be pėdsako ištirpo vandenyje.

 

Apie didelį juodą objektą žvejai pranešė policijai. Patrulinis kateris paplaukiojo toje vietoje, kur buvo pastebėta pabaisa, tačiau nieko nepatiko.

 

Žvilgtelėjo į Loch Nėjų ir priešistorinių monstrų medžiotojai, kuriems jau nusibodo bergždžiai ieškoti pabaisų Škotijoje. Kelias dienas jie žvalgė ežerą iš sraigtasparnių. Jų žodžiais tariant, jiems pasisekė užfiksuoti tamsios masės judėjimą. Tačiau visa tai vyko vakare, besileidžiančios saulės šviesoje, todėl jokių įtikinamų įrodymų jie pateikti negalėjo. Video juostoje irgi nieko įžiūrėti nepavyko. Galbūt ten paprasčiausiai žaidė šviesos blikai.

 

Kartais iš ežero pusės pasigirsta žmones gąsdinantys garsai. Jie panašūs į vaiko verksmą. Tokio garso neskleidžia nė vienas gyvūnas ar paukštis. Bent jau taip teigia Loch Nėjaus fenomeno tyrinėtojai.

 

Žvejai mano, kad taip šaukia jų “Nesė”. Ant kranto jau įrengti keli stebėjimo punktai, kuriuose savanoriai seka naujai atsiradusio monstro judėjimą.

 

O’Haganas aptiko palei Maserino pilį įėjimus į tunelius – kaip manoma, iškastus dar priešistoriniais laikais. Kai kurie iš tų tunelių eina po pačiu ežero dugnu ir turi neįtikėtinai painią sistemą, todėl žmonės linkę laikytis nuo jų toliau, nors visiems žinomos kvapą gniaužiančios istorijos apie paslėptus povandeniniame labirinte airių karalių lobius.

 

Buvo atvejis, kai trys studentai iš Belfasto nusprendė išbandyti laimę ieškant lobio. Du nuėjo žemyn tuneliu, vienas liko laukti prie įėjimo. Po 4 valandų jis sukėlė aliarmą. Gelbėtojų komanda grįžo iš požemio tuščiomis rankomis. Jokių pradingusių vyrukų pėdsakų jie nerado. Kai kurie tuneliai buvo užlieti vandeniu ir užversti akmenimis, kitais judėti buvo pernelyg pavojinga.

 

O’Haganas padarė išvadą, kad uždari vandens telkiniai, panašūs į Loch Nėjų, turi savybę akumuliuoti psichinę energiją. Daugelio šimtmečių bėgyje vanduo gėrė į save pagonių maldas, burtininkų užkeikimus, priešmirtinius aukų šūksnius. Viduramžiais prie ežero plūsdavo sunkiai sergantys žmonės – buvo laikoma, kad ežero vanduo gydo nuo visų ligų.

 

Ir visgi yra vitų loch Nėjuje, kur anomalios savybės pasireiškia didžiausia jėga. Pavyzdžiui, ten, kur į vandenį įbrido Džekas Kalogenas. Mėnulio pilnaties naktį O’Haganas paėmė čia vandens bandinį ir nuvežė į Londoną, pas savo kolegas, analizei. O’Haganas tvirtina, kad nuo indo su Loch Nėjaus vandeniu sklido nepaprastos galios magnetinis spinduliavimas.

 

Tačiau iki mokslinių tyrimų reikalas nepriėjo. Jau pirmą naktį po grįžimo iš Airijos, O’Haganas pabudo nuo nepakeliamo košmaro. Siaubas tiesiog paralyžavo jo smegenis. Jis pamatė, kaip ryškiai apsišvietė jo kambarys. Fosforine šviesa jį apšvietė vanduo, esantis kolboje ant stalo. Po sekundės pasigirdo traškesys ir indas sprogo. Storo stiklo šukės išsilakstė į visas puses…

 

O’Haganas pajuto sieros kvapą. Kitą dieną jis pasikvietė pas save draugą ekstrasensą. Tas patarė jam kaip galima greičiau pakeisti butą.

 

– Negaliu tiksliai pasakyti tau, kame čia reikalas, bet jeigu pasiliksi, tai geriausiu atveju po mėnesio atsidursi beprotnamyje. – patarė draugas. – Iš kur tu atsitempei tokį kibų užkratą? Išbuvau pas tave vos pusvalandį, o man jau skelia iš skausmo galvą.

 

O’Haganas nesiruošia daugiau niekam nieko įrodinėti. Jam dingo bet koks noras tęsti savo tyrimus Šiaurės Airijoje, kadangi įgyjamos pernelyg daug kainuoja.


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Asdfghkkl

Buvau prie to paties ezero picknikui su mergina. Buvom visa para dviese. Na ok vienas vietinis suni vedziojo netoliese. Tai buvo vienintelis gyvasis salia musu kuri maciau. Ir jokie vaiduokliai musu neuzpuole kazkaip. Gal jie bijo lietuviu?

Zigmas

Kaip tik šį savaitgalį ruošiuosi į turistinę kelionę tose apylinkėse. Būtinai pasižiūrėsiu kaip ten kas yra :)

Mylinti paranrml reiskinius

Labai idomus straipsnis man buvo tikrai idomu skaityti ne tik apie sawizudybe bet ir apie legendas (o gal tikrove) apie Baltaja Ledi, suakmenejusi suni ekstrasensus bet idomiausia buvo skaityti apie ezera. Netgi keista, kad gali egzistuoti tokie ezerai :-))

babrungas

nuvaziuok prie ezero,isbandyk ka nors ,jeigu nepasitvirtins,tai ir
sakyk,kad nesamone

Anonimas

pasaku pasaka

Ta pati

kaip tik pries miega ;D

Marius

Man tai keisti zmones,kurie lankosi siam puslapy ir pradeda sneket kad vienas ar kitas straipsnis yra nesamone ar panasiai..Atsipeikekit,jei jum tokie dalykai nepriimtini, tai cia nesilankykit ir neskaitykit,o ne vapekit savo mazvaikiskus sapaliojimus.

Deep Space

patys jus kaip nesamones pusprociai jus , idomus straipsnis !

raima

viskas nrml yra apie ezera pasakoje o ne tik apie zmogzudiste

PataPonas

Kažkokia nesamonė. Pradėjo pasakoti apie savižudybę, o baigė kažkokiais extrasensais. Nesamonė!