Nukritęs meteoritas virto salantiškio žudiku?

Šiandien galime tik spėlioti, kas 1965-ųjų rudenį nutiko salantiškiui Juozui Paulauskui, kuriam tuomet buvo 83-eji. Tačiau daugelis vyresnių žmonių iki šiol įsitikinę, kad jį užmušė iš dangaus nukritęs meteoritas.

Mįslinga mirtis

Pasakojama, vyriškis savo reikalais ėjęs pro ganyklas. Ten jį ir surado parkritusį be gyvybės ženklų. Iš kur atsirado legenda, kad jį užmušė iš dangaus nukritęs meteoritas, niekas nebeprisimena.

Tačiau kapo, kuriame vėliau atgulė ir 15 metų vyrą pergyvenusi Magdalena Paulauskienė, antkapyje užrašas liudija, kad šis paminklinis akmuo yra padirbdintas iš meteorito.

Nei Salantų regioninio parko darbuotojai, nei vietos seniūnas Kazimieras Galdikas nėra girdėjęs, iš kur šis keistas gyslotas skalūnas atsirado kapinėse.

Parapijos laidojimo knygų įrašai, patvirtinantys, kad Dievo tarnas J.Paulauskas amžinybėn iškeliavo 1965 metų spalio 23 dieną, labai lakoniški.

„Nėra jokių užuominų, kad žmogaus mirtis – smurtinė“, – teigė Salantų klebonas Petras Smilgys.

Kur krituolio krateris?

Esą J.Paulauską tikrai užmušė netikėtai atskriejęs meteoritas, kuris dabar ir yra ant jo kapo. Taip iki šiol pasakojama.

Tačiau čia loginė linija ir nutrūksta. Pažvelgus į šį akmenį, galima įsivaizduoti, jog tai – siaubingas žudikas. Ypač įvertinant aplinkybę, kad jis nukrito iš dangaus ir dar žmogui ant galvos.

Bet kurioje vietoje ta dauba, kuri turėjo atsirasti iš kosmoso nukritus šiam akmeniui? Kur tas krateris? Salantų apylinkėse kraterio net ieškoti nereikia, nes jo nėra.

Ar tai įmanoma, kad nukritęs meteoritas nepaliktų jokių kritimo ženklų?

„Ne“, – įsitikinęs iš tų pačių Salantų kilęs mokslininkas Rimantas Gailius. Garsus Lietuvos geologas išleido knygą „Lietuvos meteoritiniai krateriai“.

R.Gailius tvirtina, kad duobės dydis priklauso nuo meteorito judėjimo greičio ir, žinoma, svorio. Vokiečių mokslininkai yra paskaičiavę, kad 100 km aukštyje meteoritas lekia 60 km/s greičiu.

Susidūrus su atmosfera, greitis lėtėja, tačiau smūgis į žemę vis tiek būna labai galingas. „Pavyzdžiui, prie Druskininkų nukritęs meteoritas išmušė 7 km diametro kraterį“, – teigė geologas.

R.Gailius iš Salantų išvyko 1952 m. Vietinio meteorito legenda užgimė tik po 13 metų. Apie ją geologas nieko nežino.

Krintant meteoritui, girdisi sproginėjimas, kartais tarsi kulkosvaidžio tratėjimas, danguje matomas didžiulis ugnies pliūpsnis.

„Jei meteoritas didelis, jo kritimas prilygsta atominės bombos sprogimui, – tvirtino mokslininkas. – Turėtų būti liudininkų, nes tai labai įspūdingas procesas.“

Tačiau liudininkų Salantuose nėra, kaip ir rimtesnių užuominų apie šią katastrofą, nusinešusią žmogaus gyvybę. Yra tik legenda, įrašas antkapyje ir keistas skalūnas kapinėse.

Pasaulyje žinomas vienintelis atvejis, kai 1912 m. Egipte nukritęs Nakvos meteoritas užmušė šunį.

„Apie žmonių aukas nėra užfiksuoto nė vieno fakto“, – patvirtino profesorius geologas. Tad esą Salantų meteorito istorija – beveik neįtikėtina.

Šviesuliais Lietuvoje nelyja

Meteoritai žemėje – reti svečiai. Taip pat ir Lietuvoje. Pasak mokslininkų, pasaulyje per metus nukrinta maždaug 10 meteoritų. Praėjusiame amžiuje Lietuvoje užfiksuoti trijų meteoritų kritimai. Visi pirmoje amžiaus pusėje. Vienas jų 1908 m. nukrito Žemaitijoje. Rastas 1 kg akmens gabalas. Jam suteiktas Naujojo projekto vardas.

Apie vieną Lietuvoje nuritusių meteoritų pasakojama, kad tai priminė danguje naktimis šviečiančio mėnulio dydžio šviesulio skrydį į žemę. Žmonės girdėjo trenksmus.

Tačiau apie Salantų meteoritą – tyla.

„Taip nebūna, tai – ne laukinis kraštas, apie meteorito nukritimą tikrai būtų kur nors užsiminta“,– neabejojo Vilniaus universiteto profesorius geologas G.Motuza.

Dar sovietmečiu TSRS buvo įsteigtas meteoritų komitetas, jo filialas veikė ir Vilniuje. Šiame komitete dirbo Viktoras Vasiljevas, kuris rinko medžiagą apie meteoritų kritimus Lietuvoje.

„Tačiau apie Salantų atvejį nieko nėra žinoma“, – tvirtino mokslininkas.

Kaip atskirti dangaus svečią

Meteoritai – tai kosminės skeveldros, atskilusios nuo Visatos kūnų ir skraidančios erdvėje. Jie skiriasi nuo žemiškos kilmės akmenų savo struktūra, nes yra sudaužyti, sulaužyti.

Mokslininkai nustatė, kad kosmose jie dažniausiai skraido puspenkto milijardo metų. Kai jie skrenda, paviršius lydosi, įsirėžia „gyslos“, bet negiliai, susidaro plėvelė. Apie 80 proc. meteoritų – akmeniniai, bet gali turėti geležies priemaišų. Geležies grynuolių mažai. Taip tvirtina mokslo žmonės.

Tai – vulkaninė uoliena?

Mokslininkų teigimu, į meteoritus labai panašūs seni vulkaniniai rieduliai, atnešti iš Skandinavijos per ledynmetį. Jie netolygios sandaros, todėl taip ir išdūlėjo.

Salantų meteorito detektyvą bandė įminti ir V.Intos akmenų muziejaus direktorius Evaldas Razgus.

„Čia yra paprastas metamorfizuotas granitas. Tokių turime ir muziejuje“, – versiją kėlė muziejininkas.

Asta Dykovienė, “Klaipėda”