Laiko mašina: diena po rytojaus jau šiandien

Istorija yra išsaugojusi daugybę pasakojimų apie keliones laiku. Danų fizikas Poksas Hegluidas nutarė surinkti visų šių įvykių liudijimus į vieną vietą. Mokslininkas galiausiai tapo visiškai unikalios fantastinių istorijų kolekcijos savininku.

 

Pradedant nuo 1976-ųjų ir iki mūsų dienų žinoma jau mažiausiai 274 atvejai, kai lėktuvo pilotas, išskridęs vykdyti užduoties, patekdavo… į praeitį. Visus juos patvirtina oficialūs, dokumentuoti ir labai nuoseklūs amerikiečių ir rusų pilotų liudijimai, kuriuose smulkiai aprašyta, ką tie vyrai matė. Valdžia, suprantama, stengiasi išlaikyti tokius įvykius paslaptyje – kol bus rastas bent kiek įtikinamas mokslinis paaiškinimas šioms paslaptingoms kelionėms. Todėl Poksui Hegluidui teko nemažai pavargti, kol išsiaiškino, į kokį laikmetį (epochą, metus) ir kokią šalį buvo patekęs kiekvienas pilotas.



REKLAMA Dėl reklamos…

 

Laiko įkaitai

 

1939 metais dingo paprastas keleivinis lėktuvas, dingęs skrydžio iš Rio de Žaneiro Brazilijoje į Havaną Kuboje metu. Nukritusio jo niekas nerado, bet nieko nuostabaus tame nebuvo – juk visur džiunglės… Žuvusiaisiais buvo paskelbti 32 keleiviai ir 4 ekipažo nariai. Byla, kaip sakoma, buvo baigta. Bent iki 1994-ųjų, kol viename Kolumbijos Bogotos miesto aerodrome nusileido nežinomas keleivinis lėktuvas. Akivaizdžiai ikikarinės gamybos mašina nusileido sėkmingai ir pagal visas taisykles, tačiau kai iš jo niekas neišlipo, aerodromo darbuotojams teko atverti lėktuvo liuką iš išorės.

 

Tai, ką pamatė specialistai, buvo verta Stiveno Kingo romano: lėktuvo salone, keleivių krėsluose, sėdėjo skeletai. Prieš kai kuriuos jų stovėjo puodeliai karštos garuojančios kavos ir peleninėse smilko cigaretės. Tarytum nelaimėliai nugyveno gyvenimą, mirė ir sudūlėjo per kelias minutes, kol lėktuvas riedėjo nusileidimo taku.

 

Mokslininkai nustatė, kad 1994 metais Kolumbijoje nusileidęs lėktuvas identiškas tam, kuris 1939-aisiais dingo Brazilijoje. Tiksliau, tik taip jie išdrįso paskelbti, jog tai vienas ir tas pats lėktuvas, kad nebūtų palaikyti bepročiais. Bet paaiškinti, kaip nusileido lėktuvas, prie kurio šturvalo sėdėjo skeletas, jie nesugebėjo.

 

Bet čia dar niekai. Kai kurie iš laike „keliavusių“ pilotų pasakoja regėję Senovės Romą, kiti su savo supermoderniais koviniais naikintuvais staiga atsidurdavo pačiame Antrojo pasaulinio karo oro mūšių įkarštyje…

 

Pasak daktaro Hegluido, pasakodami apie savo keliones į praeitį, visi be išimties lakūnai pabrėždavo, jog trukdavo jos ne ilgiau kaip 20 sekundžių. Įdomu ir tai, kad į kitą laiką jų lėktuvai patekdavo tiek skrisdami viršgarsiniu, tiek ir mažesniu už garsą greičiu.

 

Beje, danų mokslininkas – ne vienintelis, turintis informacijos apie tokius keistus faktus. Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Honkongo laikraštis „Wen Wen Po“ išsispausdino straipsnį apie berniuko vardu Jun Li Čenas likimą.

 

1987 metais psichiatrų įvertinimui buvo atvesdintas paauglys, tvirtinantis, jog atkeliavo iš praeities. Berniukas laisvai kalbėjo senovės kinų kalba, atmintinai žinojo seniai mirusių ir pamirštų karvedžių ir filosofų biografijas. Psichiatrus sukrėtė Jun Li Čeno senovės Kinijos ir Japonijos istorijos žinios, mūsų laikais žinomos tik itin siauram specialistų ratui.

 

Apsirengęs paauglys irgi buvo taip, kad susidarė įspūdis, jog nužengė iš kostiumo istorijai skirtos knygos puslapių. Deja, 1988-ųjų gegužę Jun Li Čenas dingo taip pat paslaptingai, kaip ir buvo atsiradęs. Ekspertai jau buvo bepamanantys, kad berniuko „vizitas“ buvo kruopščiai parengta provokacija, bet jiems sutrukdė vienas istorikas, archyvuose atkapstęs legendą, visiškai sutapusią su svečio iš praeities pasakojimais.



REKLAMA Dėl reklamos…

 

Legendoje buvo pasakojama apie berniuką vardu Jun Li Čenas, netikėtai dingusį iš tėvų namų ir taip pat netikėtai vėl juose pasirodžiusį po dešimties metų, atrodydamas lygiai taip pat, kaip dingimo dieną. Čenas esą buvo visiškai pamišęs, nes pasakojo pabuvojęs ateityje, matęs milžiniškus geležinius paukščius ir debesis siekiančias „dėžes“, kuriose gyvena žmonės. Laikas, į kurį, paauglio tvirtinimu, jis buvo patekęs ir įvardyta data pagal krikščioniškąjį kalendorių atitiko 1987-uosius metus.

 

Jun Li Čenas mirė praėjus trims savaitėms po sugrįžimo.

 

Dar yra istorija, nutikusi 1994-aisiais, Šiaurės Atlante. Norvegų žvejai atviroje jūroje iš vandens ištraukė dešimties mėnesių mergaitę, pririštą prie gelbėjimosi rato. Galima įsivaizduoti, kaip nustebo vyrai, ant gelbėjimosi rato radę užrašą… „Titanic“.

 

Kai radinys pasiekė mokslininkus, šie patikrino 1912-aisiais nuskendusio lainerio keleivių sąrašus ir rado kūdikio motiną, nugrimzdusią į Atlanto dugną kartu su „Titaniku“.

 

Deja, tokie paslaptingi nutikimai, be to, kad pilni neįrodomų neaiškumų ir tamsių dėmių, dažnai būna įslaptinami. Todėl labai sunku atskirti bulvarinės spaudos antis ar mistifikacijas nuo realių faktų.

 

Kelionės popieriaus lape

 

Šiuolaikiniai mokslininkai pripažįsta, jog kelionės laike – visiškai įmanomas dalykas. Tiesa, kol kas tik teoriškai.

 

Albertas Einšteinas, sukūręs specialiąją reliatyvumo teoriją, tvirtino, jog dviem objektams, vienas kito atžvilgiu judantiems pakankamai dideliu, tačiau pastoviu greičiu, laikas teka skirtingai. Ši teorija egzistuoja jau šimtą metų ir ne kartą buvo patikrinta eksperimentais, nors jų išvados ne visiškai atitinka tai, kas vadinama sveiku protu.

 

Šiaip ar taip, Einšteino teorija pagimdė aibę paradoksų.

 

Vėliau atsirado bendroji Einšteino reliatyvumo teorija. Joje erdvė ir laikas gali išsikreipti, veikiami didelių masių ir didelių atstumų. Ir mokslininkai nepaliauja su tuo eksperimentuoti.

 

Rojus Keras iš Naujosios Zelandijos 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sugalvojo juodosios skylės modelį – žiedą, kurio viduje yra „neigiama erdvė-laikas“. Kosminis erdvėlaivis, patekęs į tokią „skylę“, teoriškai galėtų grįžti į praeitį.

 

Amerikietis fizikas teoretikas Kipas Tornas padarė prielaidą, jog erdvėje ir laike egzistuoja tam tikri urvai arba tuneliai, galintys tapti savotiškomis laiko mašinomis. Išoriniam stebėtojui objektas per tokį tunelį praeitų per neigiamą laiką.

 

Rimčiausiais laiko savybių tyrinėjimo eksperimentais laikomi serija bandymų, 1950–1980 metais atliktų Sovietų Sąjungos astrofiziko profesoriaus Nikolajaus Kozyriovo. Mokslininkas rėmėsi faktu, kad dėl to, jog žvaigždės yra taip toli nuo Žemės, kol jų šviesa pasiekia mūsų planetą, žvaigždės spėja pakeisti savo padėtį. Trumpai tariant, dabar žvelgdami į nakties dangų mes matome žvaigždes ne ten, kur jos yra, o ten, kur jos kadaise buvo.

 

Profesoriaus Kozyriovo bandymai net leido sukurti prietaisą, leidžiantį „pamatyti“ ateityje vyksiančius procesus – pavyzdžiui, kaip po kelių šimtų parų „elgsis“ saulė.

 

Vis dėlto gyvas žmogus keliauti laike kol kas gali tik popieriuje ir matematinėse formulėse. Amerikiečių fiziko Ronaldo Maleto gyvenimo istorija tinka romanams rašyti. Anksti netekęs tėvo, Ronaldas nusprendė tapti tos pačios srities – elektronikos – specialistu. Berniukas svajojo sukurti laiko mašiną, kad galėtų dar kartą pamatyti tėvą ir apsaugoti jį nuo mirties.

 

Jau tarnaudamas karinėse oro pajėgose Maletas sužinojo, jog erdvė gali išsikreipti, laikas – tekėti lėčiau, dalelės – virsti bangomis, o bangos – dalelėmis, ir nuo to laiko ėmėsi konstruoti savąją laiko mašiną. Laimė, jaunuolis buvo pakankamai sumanus, kad niekam neprasitartų, jog domisi kelionių laike fizika. Kaip priedangą jis pasirinko juodąsias skyles ir sėkmingai už jos slėpė savo darbus iki pat 1998-ųjų. Ir tik 2002 metais jau Konektikuto valstijos universiteto profesorius daktaras Ronaldas Maletas paskelbė, jog pradeda pirmosios pasaulyje „laiko mašinos“ bandymus.

 

Maleto mašinos veikimo principas irgi remiasi Einšteino reliatyvumo teorija. Tačiau ji turi šiokį tokį trūkumą: keliauti laiku bus įmanoma tik laikotarpio, per kurį buvo sukurtas aparatas, ribose. Tai reiškia, kad mūsų palikuoniai galės mus aplankyti, o štai mes savo protėvių – ne.

 

Apskritai dauguma mokslininkų mano, kad realiausi yra tik trys keliavimo laiku būdai. Kiekvienas jų, tiesa, kol kas turi trūkumų, bet visi jie – ištaisomi.

 

Pirmoji keliautojams laiku siūloma transporto priemonė – fotoninė raketa. Ji galėtų pasiekti subšviesos greitį, tuomet laikas raketoje imtų tekėti tūkstančius kartų lėčiau nei Žemėje. Tai reiškia, kad 10 metų fotoninėje raketoje praleidę astronautai, grįžę į žemę, sužinotų, jog praėjo tūkstantmečiai. Taigi tai būtų iš esmės kelionė į vieną pusę.

 

Su fotonine raketa yra ir kitų problemų. Pagrindinė – jos startui nepakaktų visų planetos energijos išteklių, o jei ir pakaktų, tai kildama raketa Žemę sunaikintų, taigi grįžti keliauninkams tiesiog nebūtų kur.

 

Antrasis keliavimo būdas – tai ryšys su praeitimi per bemases daleles. Tai lyg bendravimas su protėviais internetu. Bet yra viena bėda: internetas išrastas neseniai, o kaip „permesti“ radijo bangas laike kol kas niekas nesugalvojo net teoriškai.

 

Trečiasis būdas daugeliui jau gerai žinomas. Siūloma pasinaudoti juodosiomis skylėmis. Spėjama, kad juodosios skylės gilumoje laiko ir erdvės koordinatės pasikeičia vietomis, tad kelionė erdve virsta kelione laiku. Tik štai kaip nusigauti iki tų juodųjų skylių, kol kas niekas nesugalvojo. Be to, kelionės laike per juodąsias skyles būtų nekontroliuojamos.

 

Bet ir tai dar ne viskas…

 

Kuriantieji istoriją

 

1995 metais Didžiosios Britanijos ir JAV mokslininkai atliko tyrimus Antarktidoje. Nė vienas jų nė nepagalvojo, jog padarys atradimą, sukrėsiantį visą pasaulį, bet tas atradimas neturės nieko bendra su jų tyrimais.

 

Kai jie pirmąkart išvydo danguje virš ašigalio besisukantį pilką rūką, pamanė, jog tai paprastas viesulas. Bet jis nekeitė formos ir laikėsi vienoje ir toje pačioje vietoje. Mokslininkai nusprendė atsidūrę anomalijos zonoje ir ryžosi atlikti kelis eksperimentus.

 

Sausio 27 dieną jie į viesulo zoną pasiuntė zondą, registruojantį vėjo greitį, oro temperatūrą ir drėgmę. Kai zondas grįžo, jo chronometras rodė datą: sausio 27-ąją. Tik metai buvo ne 1995-ieji, o 1965-ieji.

 

Mokslininkai eksperimentą pakartojo, kad atmestų įrangos gedimą, ir vėl gavo tokį pat rezultatą. Šis projektas buvo pavadintas „Laiko vartais“ ir… visiškai įslaptintas.

 

Kiek žinoma, tyrimai Antarktidoje vyksta iki šiol. Manoma, kad piltuvo formos sūkurys virš Pietų ašigalio yra laiko tunelis. Jungtinės Valstijos visu pajėgumu ruošia žmogaus perkėlimo laike programą ir net kalbama, jog rimtai svarstomi žmonijos istorijos pakeitimo kelionių laike pagalba projektai.

 

Ir tikrai: vos tik žmonės pradės keliauti laike, galėsime tą pačią dieną išmesti visus istorijos vadovėlius, nes pasaulis, kokį mes žinome, taps neatpažįstamu, – tokia mokslininkų nuomonė. Pakanka pakeisti vieną esminį istorijos faktą, ir visa tolimesnė istorija pasuks visiškai kitu keliu. Tai ir yra didžiausias potencialus pavojus: juk vietoj to, kad taptų daug geresnis, dabartinis mūsų gyvenimas gali taip pablogėti, kad mažai tikrai nepasirodys. Pakaktų vieno klaidingo žingsnio, ir Hitleris laimėtų Antrąjį pasaulinį karą, o šaltasis karas peraugtų į branduolinį…

 

Bet nors specialistai tą puikiausiai suvokia, pripažįsta, jog nepasinaudoti „Laiko vartais“ būtų kvaila. Tik įsivaizduokite, kokios perspektyvos atsivertų žmonijai, išmokusiai tais vartais naudotis: galėtume sustabdyti karus, epidemijas…

 

Aišku, skeptikams tokie pasvarstymai atrodo jei ne grynais kliedesiais, tai, geriausiu atveju, fantazuotojų ir svajoklių vaizduotės vaisiumi. Tačiau šiuolaikinė kvantinė fizika pripažįsta galimą begalinio skaičiaus paralelinių pasaulių egzistavimą. Paaiškinti šitai galima paprastu pavyzdžiu. Jūs patenkate į eismo kamštį. Turite du variantus: apvažiuoti jį gretutine gatve arba likti laukti, kol jis savaime išnyks. Tarkime, nusprendžiate eismo kamštį apvažiuoti. Tada šioje vietoje laikas ir erdvė „išsišakoja“: jūs tęsiate egzistavimą tame pasaulyje, kuriame pasirinkote apvažiavimą, tačiau liekate egzistuoti ir tam, kur nusprendėte likti kamštyje ir palaukti.

 

Taigi grįžęs į praeitį žmogus galės ją pakeisti, tačiau grįš jis į tą pačią, nepakitusią dabartį, nes jo veiksmai praeityje tik tiek tepadarys, kad sukurs dar vieną paralelinį pasaulį. Bet kuriuo atveju, neabejojama, jog šiuolaikinis jaunimas turėtų sulaukti naujų sensacingų kelionių laike tyrimų rezultatų.

 

Aistis Girnius, “Panevėžio balsas”