Krionika: amžino gyvenimo link

Per paskutinius du dešimtmečius mokslas pateikė stulbinančių rezultatų, įtakojusių sveikatą, žmonijos ilgaamžiškumą ir patį gyvenimo būdą. Ir nors amžino gyvenimo siekio problematika žmonijai buvo aktuali jau viduramžiais, kuomet alchemikai mėgino išrasti pirmuosius amžinos jaunystės eliksyrus, nemirtingumas neprarado aktualumo ir šiandien tik nebepretenduojant į gyvybės eliksyro vaidmenį. Sparčiai besivystant mokslui nemirtingumo teorija ir transhumanizmas nebeatrodo neįmanomi.

Daugelio mokslininkų įsitikinimu realistiškiausias nūdienos žingsnis link nemirtingumo yra krionika. Krionika arba kitaip tariant kriostazė – tai žmonių užšaldymas, tikintis, kad nanotechnologija (atominis konstravimas) ateityje juos atgaivins. Velioniui suleidžiama antikoglianto prieš kraujo krešėjimą, jis apkraunamas ledais ir sutvarkius dokumentus nuskraidinamas į krionikos centrą. Ten pro venas kraujas pakeičiamas konservantu, vėliau glicerolio antifrizu. Kūnas savaitę šaldomas, dedamas į miegmaišį ir žemyn galva panardinamas į skysto azoto termosą (- 196◦ C). 3 m. konteineryje telpa 4 kūnai ir 5 galvos. Šaldyti vien galvą daug pigiau, o ateityje jai reikės priauginti naują kūną.

Esminė problema – kad nepaisant antifrizo ląstelės skysčiai virsdami ledu plečiasi ir ląstelė susitraiško. Tačiau tokias ląsteles teoriškai įmanoma restauruoti. Ateityje nanorobotai turėtų atstatyti kiekvieną supuvusią ar ledo suplėšytą ląstelę. Šimtai žmonių jau sumokėjo už skysto azoto kapą. Dauguma tebėra gyvi (Lary Kingas, Arturas Klarkas, Muhamedas Ali).

Visos procedūros ir tolimesnė priežiūra kainuoja apie 120,000$ už visą kūną arba 50,000$ už galvą. Pasinaudojant gyvybės draudimu 20 m. (75, 000$) galima išsiversti su 200$ kasmetėm išlaidom, o jeigu nori, kad po staigios mirties tave šaldymo kameroj išskraidintų specialus lėktuvas, reikia kasmet mokėti dar po 300$.

Krionikos mokslo biologinės perspektyvos

Nors krionika, daug nesigilinantiems į mokslininkų galimybes iš ląstelės išauginti organus ar mokslinius pasiekimus siekiant išsaugoti funkcionuojančias atskiras kūno dalis, gali atrodyti kaip mokslinė fantastika, tačiau šiandieną ji turi realių mokslinių bandymų padėtus pagrindus.

Pirmieji bandymai siekiant išsaugoti gyvybę buvo atlikti su įvairių rūšių vabzdžiais, vabalais ir panašia fauna, kuriuos užšaldžius skystame azote bei vėliau juos atšildžius nebuvo pakenkta gyvybinėms funkcijoms. Dar 1973 metais buvo krionizuotas pirmasis žmogus, o 1992 metais iki -2 laipsnių Celsijaus užšaldytas babuinas, kuris po valandos taip pat buvo sėkmingai atšildytas. 1996 metais iki -196 laipsnių Celsijaus buvo užšaldyta žiurkės širdis, kuri po to vėl buvo atšildyta ir toliau plakė, o 2002 – aisiais gimė pirmasis vaikas iš spermos, krionizuotos net prieš 21 metus.

Nepaisant akivaizdžių pasiekimų biomedicinos mokslų srityje siekiant atitolinti mirtį bei krionikos specialistų pasiteisinusių bandymų išsaugoti gyvybę užšaldant, krionikos šalininkams daugiausiai rūpesčių vis dar kelia asmenybės identiteto ir atminties išsaugojimo klausimai, priklausantys nuo žmogaus smegenų veiklos, kas ateityje leistų užšaldytam individui suteikti naują kūną išlaikant jo tapatybę ir asmenines savybes. Asmenybės identiteto išsaugojimas vis dar viena opiausių ir labiausiai diskutuotinų temų, kuomet sprendžiamos jau nebe tik technologinių galimybių problemos jį išsaugant, bet ir kaip teigia Ben Best – asmenybių sudvejinimo problemos.

Svarbiomis tampa Kenneth Storey įžvalgos šiuo klausimu, pažymint, jog mokslas šiuo metu yra pasiruošęs užšaldyti tik atskiras ląsteles, ląstelių junginius (audinius), tačiau ne organus ar visą organizmą, kurie savo sandara yra per dideli ir per sudėtingi, kad būtų įmanoma juos pakankamai greitai ir vienodai paskirstant temperatūrą atvėsinti. Tuo tarpu didžiausių krionikos paslaugas teikiančių įmonių ALCOR ir CRIONIC teiginiai prieštarauja mokslininko pastebėjimams ir tvirtina, jog „vitrifikacija gali vykti bet kokiu mastu ir temperatūros kitimo laipsniškumas nėra svarbus, svarbiausia, kad pakankamas kiekis vandens, esančio žmogaus organizme, būtų pakeistas krioprotekciniu skysčiu”. Tokios įžvalgos leidžia daryti prielaidą, jog šiuo metu dar ne tik, kad nėra bendro sutarimo moksle dėl konkretaus metodo kokybiškai išsaugoti žmogaus fizinį kūną, bet ir suteikiamos paslaugos neužtikrina sėkmingo galutinio rezultato. Nepaisant to, jog pasirašytose sutartyse neduodama jokia garantija, teikiamos brangiai kainuojančios paslaugos sparčiai plinta tapdamos plataus vartojimo preke pasauliniu mastu. Ką tai kalba apie visuomenę? Ar negalima daryti prielaidos, jog žiniasklaidos išpopuliarinta amžino gyvenimo galimybė tampa mados reikalu ir išskirtinai turtingųjų privilegija, kuomet paminamos tikėjimo tiesos ir sugriaunamas natūralus gyvenimo – mirties ciklas? Aklai linkusi rizikuoti visuomenė nebūtinai nuolat juda progreso linkme. Nepasiekus technologinių galimybių ribos išsaugant asmenines savybes bei atmintį yra tikimybė, jog krionizuoti žmonės daugiau panašės į kyborgus, nei į ateities žmogų – intelektualą.

Išsakytoms abejonėms oponuoja tradicinės medicinos, nugalėjusios klinikinę mirtį, pasiruošimas pripažinti, jog tam tikrą pakankamai ilgą laiką po biologinės žmogaus mirties daugelis jo smegenų ląstelių dar lieka gyvos ir išsaugoja informaciją apie jo asmenybės bruožus. Mažiausiai keletui valandų žmogaus individualumą galima užfiksuoti ryšių tarp galvos smegenų neuronų struktūros nuotraukos pavidalu. Tik šios informacijos išnykimas reikštų galutinę žmogaus mirtį. Tokį teiginį iš dalies pagrindžia tai, jog net ir sunkios galvos traumos nesukelia visiško asmenybės praradimo. Tai reiškia, kad bendros smegenų struktūros išsaugojimo net ir su „kokybės praradimu” gali visai pakakti tikslios žmogaus kopijos atkūrimui ateityje.

Krionikos metodo technologinės perspektyvos

Kaip teigia kriobiologas Kenneth Storey vitrifikacijos paslaptis glūdi greityje atvėsinant audinius iki ypatingai žemų temperatūrų. Nepaisant to, jog dalis mokslininkų patvirtina vitrifikacijos naudą vabzdžių ir dalies atspariausių gyvūnų atžvilgiu, tačiau nesutinka su jos taikymo sėkmingumo žmogaus organizmui, kuris yra per ne lyg sudėtingos sandaros ir per didelis tolygiam greitam atvėsinimui kuomet nespėja susidaryti ledo kristalai.

Vienas svarbiausių faktorių šaldymo metu embrionų gyvybingmui užtikrinti yra ledo susidarymo kontrolė (Whittingham, 1977), todėl technologinio kriobalzamavimo proceso metu kraujas yra pakeičiamas specialiu žemoms temperatūroms atspariu pakaitalu, pavyzdžiui, glicerino antifrizu. Audiniai prisotinami cheminio krioprotektoriaus tirpalo, kuris sumažina audinių pažeidimą užšaldymo metu. Tuomet prasideda lėtas, tolygus kūno atšaldymas – vitrifikacija.

Mediciniškai mirusių pripažintas kūnas, pripildytas kriprotekcinio tirpalo gabenamas į specialią saugyklą, kur galva žemyn įkišamas į kriostatą – didelį metalinį, skysto azoto pripildytą termosą, kuriame temperatūra yra 196 laipsniai pagal Celcijų. Tokiu būdu saugomi kūnai nesikeičia nepaprastai ilgai. Neįpprastą pozą lemia tai, jog azotas greitai išgaruoja ir jį reikia nuolat papildyti. Net jeigu šiame griežtai apibrėžtame technologiniame procese įvyktų kokių nors sutrikimų, paciento smegenys dar kurį laiką būtų apsaugotos. Kaip jau minėta anksčiau darbe, mokslininkai daro prielaidą, kad apsaugotų smegenų visiškai pakanka norint pasiekti galutinį kriostazės rezultatą.

Pirmieji nedidelių suaugusio žmogaus smegenų fragmentų užšaldymo eksperimentai parodė, jog po atitirpdymo „pilkoji medžiaga” skleidžia elektrinį aktyvumą. Nedideli biologiniai objektai po kriogeninio apdorojimo lengvai pakelia užšaldymą. Šiandieną mokslininkai sprendžia didelių organų ir biologinių objektų užšaldymo užduotį. Nevienarūšė jų struktūrą neleidžia kokybiškai apdoroti tokių audinių ir užtikrinti tolygaus užšaldymo. Dėl to biologinės struktūros yra dalinai suardomos. Tokio organo reanimavimas be išankstinio „remonto” lems jo žuvimą. Pastebėtina, kad elektronuotrauka parodė, jog pažeidimai paprastai būna minimalūs ir nėra negrįžtami. Šiuolaikiniai tyrinėjimai atliekami dviemis kryptimis: universalių sintetinių krioprotektorių kūrimas (2006 metais jų efektyvumas siekė 85 %) ir užšaldymo metu sunaikintos struktūros vientisumo atkūrimo algoritmų kūrimas. Gamtinis tokio algoritmo analogas yra ribosomos, pagal kurios atitikmenį iš aminorūgščių konstruojama baltymo molekulė.

Tikimasi, kad ląsteles remontuos ir organus į gyvenimą gražins nanomanipuliatoriai, kuomet į užbalzamuotą kūną bus paleista milijonai milijardų nanorobotų, kurių bendras svoris bus apie 500 gramų. Su miniatiūriniais skaičiavimo įrenginiais jie išanalizuos mirties, kriobalzamavimo ir saugojimo metu sukeltus pažeidimus. Perkeldami molekules ir modifikuodami jų struktūrą nanomanipuliatoriai atstatys ląstelių membranas, sujungs perplėštas ląstelės apvalkalo sritis, perpjaus molekulių viduje ir tarp jų esančias siūles, šalins kenksmingus apsikeitimo produktus bei koreguos genetinę medžiagą. Toks ląstelių naujinimas ir naujų generavimas nulems gydymą ir pasveikimą, t.y. ląstelių atkūrimą jaunesniu pavidalu. Taip mokslininkai tikisi išgydyti šiuo metu medicinai neįveikiamas ligas, kurios buvo žmogus mirties priežastimi, įskaitant vėžį ir AIDS. Į gyvenimą sugrįš ir tie pacientai, kurie žuvo dėl nelaimingo atsitikimo ar žmogžudystės. Tokia reanimacijos procedūra, spėjama, gali trukti keletą mėnesių, tuomet nanorobotai organizmą paliks taip pat kaip gripo virusas – per šlapimą, kraujotakos sistemą ar kvėpavimo takus.

Asmeninis krionikos įtakos visuomenei vertinimas

Idėja dovanoti antra gyvenimą, tobulėjimo siekis ir intensyvus darbas bei progresas amžinybės siekio kelyje visuomet turi ir kitą pusę, kurią pamiršta mokslininkai. Nesusimąstoma apie demografines problemas pasaulyje. Jeigu nebeliks mirties sampratos žmonėmis perpildytoje žemėje populiacija išaugs iki nesuskaičiuojamos. Kiekvienam siekiančiam gyventi amžinai ir turinčiam pinigų bus suteikta tokia galimybė, tik kaip tuomet vyks natūralūs atrankos ir žmonių skaičiaus kaitos reguliaciniai procesai pasaulyje? Kaip bus sprendžiama ši globali problema?

Krionikos mokslo propaguojamos idėjos bei siekiai prieštarauja ir religinėms tiesoms. Jau šiandieną krionika yra uždrausta šalyse besivadovaujančiose korano tiesomis, kokie pokyčiai vyks kitose pasaulio šalyse? Manau, galima daryti prielaidą, jog žmogaus egocentrizmas ir koncentravimasis daugiausiai į savo poreikių tenkinimą gali nulemti religijos įtakos mažėjimą pasaulyje, taip iškreipdama moralinę žmonijos pusę. Tūkstantmečiais svarbaus buvusio religinio tikėjimo nykimas jį pakeičiant tikėjimu dar neapčiuopiamais moksliniais pasiekimais ir žiniasklaidos populiarinama amžinybės idėja gali išprovokuoti visuotinę anarchiją pasaulyje.

Žmonių egzistencijai yra be galo svarbūs tarpusavio santykiai, socialiniai tinklai, palaikymas, tačiau beveik visuomet papasakojus apie visiškai naujos idėjos realizaciją atsiranda prieštaravimų, o atmetus tokį drastišką sprendimą šeimos nariams, artimiausiems draugams ateina suvokimas, jog esi vienas pasaulyje. Kaip tuomet klostysis santykiai šeimoje? Krionikos instituto specialistai šią probleminę sritį grindžia idėja, jog „tu neesi vienas, nes niekuomet neįmanoma patikti visiems, o krionikos specialistai bei kiti prisijungę prie šios idėjos visada palaikys tave”. Tačiau ar tokių teiginių pakanka psichologiniam priklausomybės grupei, pripažinimo, visapusiškos savirealizacijos poreikių patenkinimui?

Apibendrinant dar norėčiau pastebėti, jog pasiteisinus kriologų aprašytai technologinio proceso įgyvendinimo vizijai, leisiančiai koreguoti net ir genetinę medžiagą DNR, pradės nykti riba tarp mirties ir amžino gyvenimo. Pakitusi mirties samprata, kuri, tikėtina, daugiau bus siejama su laikina individo būsena, suteikiančia galimybę regeneruoti audinius ir ląsteles taip tobulėjant fiziškai iškreips žmonių vertybinę skalę ir požiūrį į gyvenimą. Žinojimas, kad nebegalioja dėsnis gimimas – mirtis, savo laikinumo žemėje nesuvokimas gali įtakoti visai kitų prioritetų visuomenėje formavimąsi, savo gyvenimo nevertinimą, skubėjimą gyventi, lengvabūdiškumą, skatinti žmonių egocentrizmo augimą. Ar tokiu atveju sparti mokslo pažanga ir žmogaus kišimasis į natūralius dėsningumus gyvenime nenulems priešingo nei tikėtasi efekto – visuomenės individo regreso, vietoje tobulėjimo siekiančio transžmogaus formavimosi?

Nepaisant gausos sėkmingų bandymų krionikos srityje, ši mokslo šaka dar nėra pasiekusi savo galimybių ribos, tačiau tai netrukdo žmonėms rizikuoti ir investuoti į tikėjimą geresnės ir tobulesnės ateities vizija, kurią išpopuliarino žiniasklaida. Augantis susidomėjimas ir žmonių, pasirašiusių sutartis su krionikos institutais, skaičius rodo visuomenės idealizuotą tikėjimą ir gyvenimą iliuzija, kuomet neapsvarstomos galimos individo integravimosi naujoje visuomenėje problemos. Kūno fizinių galimybių tobulinimas neįgalins individo mentaliteto tobulėjimo protine prasme. Neatsižvelgiama į tokius ribojančius veiksnius, kaip keliavimas laiku su senosiomis tradicijomis ir vertybėmis, suformuotu požiūriu ir patirtimi, kuria gyveno anksčiau. Visuomenės nariai nelinkę kelti klausimų kaip reikės komunikuoti su naujosios visuomenės nariais, kaip reikės socializuotis, prisitaikyti, rasti bendraminčių, savo laikmečio žmonių? Ar tai nenulems individo išskirtinumo ir adaptacijos sudėtingumo, vienišumo ir psicholologinių problemų formavimosi?