Valentina Baranova – Rusijos Vanga

Antrą kartą Baranovą užpuolė du jauni vaikinai 1986-ųjų lapkrityje. Abu jie gyveno Špakovsko kaime ir buvo jau teisti. Apie Baranovą ir jos lobius vienam iš nusikaltėlių papasakojo tardymo izoliatoriuje sutiktas senutės kaimynas. Iš pradžių plėšikai atvažiavo į Kugultą apsidairyti. Užėjo pas senutę ir pradėjo suokti: girdi, ar ji nesutiktų pagydyti jų tėvo alkoholiko. Bet ši tarė: „Ne gydytis jūs čia atvažiavote, o manęs nugalabyti, iš akių matau”. Ji parodė nekviestiems svečiams duris. Kitą dieną, vėlai naktį, plėšikai sugrįžo ir atsargiai išlaužę užraktą įsibrovė į Baranovos namus. Pridusinę iš miego pakirdusią senutę, plėšikai pagrasino, kad nužudys, jei ši kam nors prasitarsianti apie jų „vizitą”. Paskui trenkė veržliarakčiu per galvą ir paliko senutę susmukusią ant grindų. Po patalais plėšikai rado į nosinę suvyniotus keturis tūkstančius rublių…

Atsipeikėjusi senolė delnu nusibraukė per veidą srūvantį kraują ir sunkiai suklupo prieš šventųjų paveikslus. Raudodama meldėsi ir prašė Dievą nubausti piktadarius. Matyt, Viešpats išgirdo senutės maldas, nes plėšikų mašina apsivertė ties gretimo kaimo riba…

Valentinos Baranovos apiplėšimo bylą tyrė tardytoja Sofija Tokova. Užbėgdami į priekį, pasakysime, kad labai greitai plėšikai buvo rasti, jų kaltė įrodyta, ir kiekvienas gavo tiek, kiek nusipelnė. S. Tokova, ne kartą susitikusi su Valentina Baranovą, prisimena:

90-metė senutė turėjo puikią atmintį ir buvo blaivaus proto. Su ja buvo Įdomu kalbėtis. Iš karto jautėsi, kad Valentina išsilavinusi ir yra gyvenusi ne tokioje aplinkoje kaip dabar. Mano aki patraukė jos pirkioje buvusios knygos. Šventraščiai, gydymo, vaistažolių knygos, istorijos veikalai, kažkokie vadovėliai — viskas išleista dar prieš revoliuciją. Kai aš užsiminiau apie knygas, senutė pasakė, kad visas pirkios aukštas jomis užverstas, o už vieną jai siūlė net 5 tūkstančius rublių, bet ji neparduos tos knygos už jokius pinigus. Pinigai jai nieko nereiškė, ji paprasčiausiai jų nevertino.

Pirmosios apžiūros metu teisėsaugos darbuotojai ant grindų rado į nešvarią nosinę suvyniotus 9 tūkstančius rublių šimtinėmis kupiūromis. Matyt, jie irgi gulėjo paslėpti po patalais, bet plėšikai jų neaptiko. Kai apie radinį pasakė senutei, ji abejingai mostelėjo ranka: „Aš ir nežinojau, kad jie ten guli”. V. Baranovos kambaryje stovėjo ąsotis, pilnas 50 kapeikų ir rublio vertės monetų. „Bet argi tai pinigai?” — sakydavo Valentina. Ji išpranašavo ateitį man ir mano vaikams. Aštuoneri metai praėjo, ir visada būna taip, kaip Valentina sakė. Beje, išpasakojo ir praeitį, — tarsi aš būčiau parašiusi, o ji tik perskaitė. Unikalių gabumų turėjo”.

Nežinia, kuo S. Tokova sužavėjo senąją Valentiną, — pagarba jai, užuojauta, kurios senutei labai trūko, o galbūt protinga, graži, energinga, daug išgyvenusi moteris tiesiog tiko į pašnekoves, nes jai, kaip ir Sviatašovai, Baranovą atvėrė dalelę savo mįslingo gyvenimo.

„Man Dievas daug davė, — pasakojo tardytojai Valentina. — Žiūriu į žmogų ir matau, ar jis laimingas, ar ne, kas buvo, kas jo laukia ateityje. Gydau nervų, odos ligas, moteriškus negalavimus, lytinę negalią. Kas tik pas mane nebuvo atvažiavę, kiek garsių žmonių… Kai kuriuos veju šalin. Juk nesupranta, kad nesu visagalė. Jeigu negaliu išgydyti, tai ir negydau… Bala nematė tų, kurie mane apvogė. Tegul paspringsta mano geru. Turiu tų pinigų, šimtui tokių atmatų užtektų. Argi pinigai atneša laimę? Mane baugina žmonių pavydas. Nemėgsta manęs, bijo, o kiti, jei galėtų, gyvą sudegintų. Kad matau žmogų kiaurai — tai tik mano kryžius, mano golgota. Argi kam blogo padariau? Ką sužinojau — niekam niekada nesakiau. Viešpatie, kad jie žinotų, kiek nelaimių, pažeminimų ir kančių teko patirti. Užuot pagailėję vargšės vienišos sergančios senutės, šitaip manęs nekenčia. Niekada nemaniau, kad aš, išlepinta ir mylima dvarininkaitė, taip gyvensiu…” Pasiraususi ant stalo gulėjusiuose popieriuose, senutė ištiesė S. Tokovai nuo senumo pageltusią nuotrauką. O ten —jaunutė gražuolė išdidžiai pakelta galva, apsivilkusi puikia suknia, nepriekaištingai susišukavusi. Greta sėdi pagyvenęs vyriškis ir moteris — Baranovos tėvai. Sukrėsta Tokova pažvelgė Į priešais sėdinčią kuprotą susivėlusią senutę, vėl į nuotrauką, kurioje šypsojosi gražuolė baline suknele, ir netikėjo savo akimis…

Valentina Baranovą gimė 1895 m. Stavropolyje, pasiturinčioje šeimoje. Jos tėvas buvo garsus žmogus. Ji niekada nebuvo ištekėjusi. 1918 m. tėvus jos akyse sušaudė bolševikai. Pilietinio karo metais žuvo broliai ir seserys. Kai baltieji traukėsi, pateko į susišaudymą; sužalotą ir kontūzytąją atkasė iš po žemių krūvos. Ligoninėje amputavo skeveldrų sudraskytas krūtis. 3—4-ajame dešimtmetyje ji kankinosi kalėjime, lageriuose, buvo ištremta. „Namiškius visus sunaikino, likau viena, ir teisė mane tik už tai, kad aš dvarininkų dukra, — su širdgėla balse kalbėjo Valentina. — Taip ir gyvenau su vilko bilietu, neturėdama jokių teisių. Kai apsistojau Kugultoje, maniau, ramiai pagyvensiu, bet, matyt, neskirta buvo…”

Nedaug laiko prieš žūtį Valentina Baranovą parašė testamentą. Trobą paliko sūnėnui, turtą ir pinigus banke (iš viso 15 tūkstančių) užrašė Sviatašovai su sąlyga, kad ši ją palaidos, pastatys ant kapo baltą marmuro kryžių ir užpirks cerkvėje gedulingas pamaldas už mirusiosios vėlę. Kai mirė Praskovjos Sviatašovos dukterėčia, Valentina sakė: „Dabar ji (dukterėčia) ir kitus taviškius pasiims. Vieną ligotą, kitą sveiką. — Patylėjusi pridūrė: — Kai aš numirsiu, ištiks tave didelė nelaimė”. „Po kurio laiko, — verkdama pasakojo Sviatašova, — mirė mano brolis, prieš tai ilgai sirgęs. Jau buvau beužmirštanti Valentinos žodžius, bet 1991 m. žuvo mano sūnus. Ji žinojo, kas jam atsitiks, tik gailėdamasi manęs tiesiai nepasakė, kad nesikankinčiau laukdama tos baisios valandos. Ji jautė, kas kada mirs, todėl žmonės jos ir bijojo”.

Valentina nuspėjo ir savo mirtį. Išvydusi senutę basą vaikščiojančią gruodo sukaustyta žeme, Tokova išsigando, kad ji neperšaltų. Senelė Valia tik nusijuokė: „Nieko neatsitiks, vaikeli. Nebijau aš mirties. Gyvensiu ilgai ir nuobodžiai. Užmuš mane. Dievas nepašauks tol, kol manęs neužmuš. Kasdien laukiu peilio dūrio į nugarą”. Kai kaime gaisro metu sudegė du vaikai, Baranovą liūdnai atsiduso: „Tai mano broliai, mane irgi sudegins”.

1988 m. kovo 1-ąją Praskovja Sviatašova kaip visada padėjo senajai apsiruošti. Išlydėdama ją namo, senutė tarė:

„Greitai aš jus paliksiu. Rytoj neateik, man reikia vienai pabūti. Ateik poryt, bet ne iš ryto, o po pietų”. Atsisveikindama ji tyliai ir meiliai sušnibždėjo: „Ačiū, kad nepalikai manęs vienos…”

Kovo 3-iąją Sviatašova aptiko pusiau sudegusį senutės kūną. Jos kakle žiojėjo didžiulė žaizda. Senutę užmušę piktadariai apliejo kūną benzinu ir padegė, tikėdamiesi, kad ugnis sunaikins nusikaltimo pėdsakus. Tačiau dėl deguonies trūkumo (langinės ir durys buvo uždarytos) išdegė tik virtuvė. Baranovos žudikai ligi šiol nesurasti. Kadangi nieko nebuvo pavogta, tai versija, kad senutė nužudyta norint apiplėšti, nepasitvirtino. Kiti sakė, kad senąją Valentiną nužudę iš keršto, girdi, kažkam pridariusi nemalonumų. Tuo tvirtai tiki kaimo gyventojai: „Atkeršijo, nes ji daug blogo žmonėms yra padariusi. Ragana buvo ir į cerkvę nėjo. Ligonių neigiamą biolauką ne pati pasiimdavo, bet perduodavo tiems, kas kaime gyveno. Kiek ji šeimų išardė, kiek žmonių nelaimingus padarė”. Tačiau niekas negalėjo paminėti nė vieno konkretaus pavyzdžio. Vieni gandai… O Sviatašova visą laiką tvirtino: „Jeigu ir iš keršto ją nužudė, tai tik susitarę. Nedarė ji nieko blogo žmonėms. Kryžiumi ir malda gydė… Ir į cerkvę vaikščiojo, kol jėgų turėjo. Kokias nuodėmes šventikui išpažino, vienas Dievas težino, bet atleidimą ji gavo. Ir į amžinojo poilsio vietą buvo palydėta kaip visi žmonės”.

Dar vykstant tardymui kažkas užsiminė Sviatašovai, kad paveldėtus Baranovos pinigus ji turėtų atiduoti vaikų namams. Paskui į Kugultą atvažiavo velionės Valentinos sūnėnas — ir iš karto pas Sviatašovą: „Kam tetai toks brangus kryžius, aš vasarnamį statausi, pinigų trūksta”. Tačiau Praskovja Andrejevna nenusileido ir pinigų neatidavė. Pusantrų metų ji važinėjo į Stavropolį ir suspėjo iki brangymečio ant Valentinos Baranovos kapo pastatyti sniego baltumo marmurinį kryžių. O Sviatašovai paliktą turtą išvogė velionės sūnėnas ir kaimynai.

P. Sviatašovai brangiai kainavo bičiulystė su senąja Valentina. Ją kaltino, kad mokėsi iš Baranovos burtų, kad perpjovė senutei gerklę ir pasigrobė jos pinigus. „Tegul viską matantis Dievas juos teisia, o žudikai gaus tai, ką nusipelnė, aš žinau”, — teigia ji…

Dabar Stavropolio krašte žiniuonių kiek nori. Jie turi savo kabinetus, asmens sargybinius, nurodo tvirtas paslaugų kainas. Tačiau žmonės jais netiki. O senąja Valentina tikėjo. Dar ilgai po jos mirties važiavo žmonės į Kugultą. Išgirdę apie senutės žūtį, daugelis verkė…