Valentina Baranova – Rusijos Vanga

Valentina Baranovą (Valia Palaimintoji) — Rusijos Vanga, moteris, kuri mokėjo „skaityti” praeitį, dabartį ir ateitį. Buvo kalbama, kad ji susidėjusi su nelabuoju ir daranti negerus darbus. Savo asmeninį gyvenimą ji slėpė nuo visų, o tai tik pakurstydavo apkalbas, gandus ir pra­simanymus. Valia Palaimintoji tragiškai žuvo 1988 m. kovo 3 d. Apie ją ir norime papasakoti.

 

Į senovinį Stavropolio kazokų Kuguldos kaimą Valentina Baranovą atsikraustė dar prieš karą. Tada jai buvo tik 45-eri. Ilgą laiką kaimo žmonės susitikę kalbėdavosi tik apie atklydėlę. Mat ji buvo, kaip žmonės sako, menkutė, paiktelėjusi, tarsi ne šio pasaulio gyventoja. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens vaikščiojo vienais marškiniais, basa, kiauras dienas prasėdėdavo ant šalto akmens, tačiau niekada nesirgo. Kalbėdamasi su žmonėmis, kartais ji užversdavo aukštyn akis ir imdavo kratyti galvą, tačiau samprotavo blaiviai. Pirmą kartą su Baranovą susibarę kaimynai suprato, kad geriau jos nekliudyti. Suvargėlė bjauriai išplūsdavo priešininkus ir ilgai nenurimdavo. Iš kur ji atvažiavo, ką veikė prieš tai, ar turi kokių nors giminių — rūpėjo visiems, bet net patys smalsiausieji niekur nieko neišgirdo. Gyveno Valentina vienut vienutėlė: pati niekur nėjo ir į svečius nieko nesikvietė. Netikėtai užklydu-sieji įjos trobą rasdavo ją skaitančią senovines knygas, kurių Valentina turėjo nemažai. Tos knygos ir ant sienos kabėjęs gražus paveikslas vertė kaimo žmones galvoti, kad Valentina kilusi iš turtingos šeimos.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Netrukus po to, kai Valentina atsikraustė į kaimą, pas ją ėmė važiuoti žmonės. Greitai nuvilnijo gandas: Palaimintoji užkalba ligas ir pranašauja ateitį. Karo metais į jos trobą slapta užbėgdavo kaimo moterys, norėdamos sužinoti, koks likimas ištiko į frontą išėjusius jų vyrus. Kaip Valentina sakydavo, taip ir būdavo: Petro grįžo gyvas ir nesužeistas, Ivanas — luošas, o Vasilis žuvo… Ar tik ne nuo tada kaimo žmonės ėmė nemėgti Valentinos? Galbūt viena iš našlėmis likusių moterų apkal­tino ją neva išpranašavusią jos vyrui mirtį ir metė piktą žodį: „Ragana…”

 

Bėgo metai, tačiau sodiečiai jai neatleido. Vienus baugino jos išvaizda. į senatvę ji darėsi vis labiau panaši į pasakų raganą: kuprota, keistai išsukinėtais pirštais. Už jos nugaros neretai pasigirsdavo šnibždesys: „Žiūrėk, žiūrėk, ragana šėtono ženklą pirštais rodo”. Kitus gąsdino bobulytės įžvalgumas ir sugebėjimas skaityti svetimas mintis. Gerai nusiteikusi Valentina susistabdydavo jai patikusį žmogų ir papasakodavo, kas jo laukia ateityje, kartu už ką nors pabardama arba perspė­dama. Pasirodo, ji žinodavo apie tą žmogų daugiau nei jis pats.

 

Kartais Valią apimdavo linksmumo priepuolis. Tada ji mėgdavo pasišaipyti iš savo nedraugų. Sėdėdama ant kelmo prie savo trobos, ji garsiai šaukdavo pro šalį einančiai kaimynei: „Dunia, kam tu špygą kišenėje laikai, juk matau…” Ir Dunia, iš tikrųjų norėjusi suraityta špyga atsiginti bobulytės kerų, keikdamasi ir spjaudydamasi lėkdavo šalin. Kas gi galėjo bičiuliautis su tokiu žmogumi?

 

1946 m. kaime pasklido gandas, kad atsišaukė Vidurinėje Azijoje gyvenanti Baranovos tikra sesuo. Netrukus ji atvažiavo į Kugultą kartu su sūnumi. Tačiau giminaičiai greitai užmiršo Valentiną — gal nesutarė, gal dėl kokios kitos priežasties. Sūnėnas vėl pasirodė kaime tik po 13 metų. Valentina, vis dar tikėdamasi, kad sūnėnas jos nepaliks vienos senatvėje, net trobą jam nupirko, bet tas pas tetą neskubėjo.

 

Ilgą laiką Baranovą pati triūsė savo varganame ūkelyje, o nuo 1972 m. į pagalbą vis dažniau ateidavo kaimynė Praskovja Sviatašova. Vėliau ji tapo Valentinos patikėtine. Baranovą žinojo, kuo gali pasitikėti: Sviatašova buvo iš tų žmonių, kurie nė grašio nepasiklausę nepaims, be to, ji nemėgo apkalbų. Iš pradžių Praskovja padėdavo Valentinai norėdama atsidėkoti už sugrąžintą sveikatą. Paskui jautėsi dėkinga, kad Valentina paskolino jai pinigų namui statyti. Bet ir grąžinusi pinigus ji padėdavo senutei, užjausdavo ją.

 

Kaime buvo dar keletas žmonių, kurie užsukdavo į Baranovos trobelę. Vaikai taip pat nebijojo senosios. Visi kiti laikėsi nuo jos kuo toliau ir kreipdavosi pagalbos tik didelės bėdos ištikti. Tiesa, senajai Valentinai ir be jų darbo netrūko.

 

Kiekvienais metais pacientų vis daugėjo. Buvę ligoniai atvažiuodavo jau kitų bėdų vejami ir ne vieni, o su giminėmis, draugais, bendradarbiais. Nebūdavo dienos, kad į Baranovos kiemą nejsuktų lengvasis automobilis ar net autobusas.

 

Vienus ji priimdavo iš karto, kitus tik po ilgų prašymų, ašarų ir įkalbinėjimų. Kai kuriuos atvykėlius Baranovą vijo šalin vos tik pamačiusi, o jeigu jie neišeidavo, senolė tiesiog pašėldavo: šaukdavo, spjaudydavosi, užsiversdavo ant galvos marškinius. Ligonius ji gydė užkalbėtu vandeniu. Kokius užkalbėjimus šnibždėdavo Valentina, kokius kryžiaus ženklus brėždavo jos ranka, niekas negirdėjo ir nematė. O likimą spėdavo žiūrėdama žmogur į akis ir tik retai kada — mesdama kortas. Kartais Valentina Baranovą nustebindavo lankytojus atsakydama į klausimą, kurio žmogus dar nebūdavo net ištaręs.

 

Pasak daugelio liudininkų, Baranovą gana tiksliai nusakydavo praeitį ir ateitį, o jos pranašavimai visada išsipildydavo. Su lankytojais ji kalbėdavo valdingai ir nepakęsdavo jokių prieštaravimų. „Labiausiai ji nekentė melo, — pasakojo Sviatašova. — Iš karto pajusdavo, ar žmogus kalba tiesą, ar meluoja. Tuos, kurie bandydavo ją apgauti, vydavo šalin. Per dideles religines šventes ir sekmadieniais lankytojų nepriimdavo. Nors būdavo, kad ilgai pykusi, burbėjusi ir šventą dieną žmogui padėdavo”.

 

V. Baranovos veikla ir šlovė buvo it krislas vietinių „komunizmo kūrėjų” akyje. Jie ne kartą rašė skundus į partijos rajono ir krašto komitetus. Kartą skundo tikrinti atvažiavo komisija iš rajono sveikatos skyriaus, bet žodžio kišenėje neieškanti senutė išvijo medikus. Tada valdžia nusprendė daugiau komisijų nesiųsti, o Baranovą „auklėti” pavedė apylinkės inspektoriui. Šis pasišiaušė: „Negi aš turėsiu prie senosios durų su šautuvu stovėti!” Tačiau turėjo „dirbti aiškinamąjį darbą”, nors kaskart kartodavosi toks dialogas: „Valentina Pavlovna, man jau nesmagu tą patį kartoti, o jūs — ir vėl savo.” — „Daugiau to nedarysiu, bet tu, Vasia, nekreipk į juos dėmesio”. Kai susirgo sūnelis, apylinkės inspektorius, aišku, atbėgo pas senelę Valentiną. „Atvesk berniukėlį, — mielai sutiko ši, o paskui susigriebusi pridūrė: — Oi, aš užmiršau, kad tavo pareigos neleidžia to daryti. Pasakyk žmonai, kad ji niekam nematant sūnų atvestų”. Dvi dienas senoji berniuką prausė užkalbėtu vandeniu, ir ligos kaip nebūta.

 

9-ojo dešimtmečio viduryje, papūtus pertvarkos vėjams ir visuomenei ėmus domėtis vadinamąja netradicine medicina, senolei Valentinai valdžia suteikė „liaudies gydytojos” titulą. Tada pas ją pradėjo plaukti įvairiausi gudreivos, siūlydamiesi į mokinius. Ji vijo juos šalin: „Argi tokio dalyko galima išmokti? Man šią dovaną davė Dievo Motina, ji mane palaimino. O eiti prieš Aukščiausiojo valią — baisi nuodėmė…”

 

Senoji Valia niekada ir niekam nepasakojo apie lankytojų nelaimes ir skaudulius. Kai vieną kartą Praskovja Sviatašova neiškentusi pasmalsavo, senolė lyg kirviu nukirto: „Nėra tau ko kišti nosies kur nereikia”.

 

Visi, kurie pažinojo Baranovą, vienu balsu tvirtina, kad už gydymą ir ateities spėjimą ji užmokesčio neprašydavo. Atnešė — gerai, ne: atnešė — ir nereikia. Vienas palikdavo kepaliuką duonos ir 50 kapeikų, o kitas, žiūrėk, — prabangų kilimą ir didelę sumą pinigų. Sklandė gandai, kad lankytojai dovanodavo Valentinai nemažai aukso žiedų ir auskarų, tik niekas tokių brangenybių jos namuose neregėjo. Du nedideli jos pirkios kambarėliai buvo užversti pramoninėmis ir maisto prekėmis. Ko tik čia nebuvo: audinių atraižų, skarelių, indų, kvepalų, saldainių dėžučių, kavos, mėsos konservų, naminės uogienės stiklainių, degtinės, šampano, brangių vynų. Visa tai susikaupė per daugelį metų. Pačiai senolei nedaug tereikėjo. Ji maitinosi daugiausia daržovėmis, vilkėjo vis tuos pačius drabužius. Dovanoti nemėgo — nebuvo itin dosni. Kartą Praskovjai Sviatašovai prireikė butelio degtinės. Baranovą davė ir dvi dienas tylėjo, tačiau trečią dieną neišlaikiusi ryžtingu balsu pasakė: „Žinai, Praskovja, padėk tą butelį ten, iš kur paėmei”. Mažai kas žinojo, kad Baranovą pinigų nuolat duodavo tik bažnyčiai. Dovanų siųsdavo ir į moterų vienuolyną. Tačiau Sviatašovai niekaip nepavyko įkalbinti senosios atiduoti maldos namams kilimą — ji atkakliai nenorėjo skirtis su jai nereikalingu brangiu daiktu.

 

Ne vienus metus sklido gandai apie V. Baranovos turtus, tačiau dar ilgai niekas neišdrįso pasikėsinti į senolės „kapitalą”. Pirmą kartą tai atsitiko 1985-ųjų vasarą. Galudaržėmis į senelės Valios pirkią atsibastė moteriškais drabužiais apsitaisęs vyriškis, užsimovęs ant galvos juodą kojinę. Išsitraukęs peilį, jis pareikalavo iš senutės pinigų. Nepažįstamąjį nuvijo kaimynų berniukai, kurie pamatė, kaip jis įėjo.


Facebook komentarai
7 komentarų "Valentina Baranova – Rusijos Vanga"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Alvydas

nieko neįprasto aš čia nematau. Jei neapsirinku, tai panašu į dvasiškai atsivertusi žmogų. Pats didžiausias klausimas – kaip žuvo? Kas padėjo? Juk nerašo, kad dėl senatvės.
Antra – dvasiškai atsivertęs žmogus kuo puikiausiai žino praeitį, ateitį. Kai mums kūnas įsakinėja protui, nors turėtų būti atvirkščiai – protas kūnui.

artas

Idomu o Lietuvoi yra tokia moteris ar vyras? Gal kas zinot?

xxx
Ko cia visi kaip papugos, kartojat? Teko susidurti su moterim skaitancia mintis, is karto krito itarimas, kad sako, ta ka noriu girdeti, bet ji uzsimane paziureti mano akimis, aisku to is karto irgi nesupratau. Ji uzdejo viena ranka ant zemes kita ant mano ir mano kita ranka buvo ant zemes. As uzsimerkiau ir ji uzsimerke, ausyse pradejo spengti ir jauciau kaip visas kunas surakintas. sake, kad is zemes semiasi energijos. O pamaciusi viska pasake vyrui, ka galvojau, daugiau i svecius nekviete, nors ir ne pas juos ejau, o pas drauga. Na kaip bebutu, reikia su savimi tureti talismana blokuojant nuo… Skaityti daugiau »
Greta

Labai idomus straipsinis, tikrai vertas demesio, man labai patiko, kas netingi paskaitykit :)

virginija

tikrai idomu…

Liuda

Man taip pat patiko straipsnis :)

Rytis.N

Labai Idomus Straipsnis ,Buvo Verta Skaityti.Ačiū ;)

wpDiscuz