Vaiduoklių namai

Palei kelią, einantį į Bugenvilį, esantį į šiaurę nuo Mančesterio Konektikuto valstijoje, 1862 metais stovėjo medinis pastatas, pasižymėjęs geresnėmis savybėmis nei dauguma gyvenamų to krašto namų. Statinys buvo sugriautas kitais metais, tai padarė, matyt, atsilikę generolo Džordžo Morgano kolonos kareiviai. Tai įvyko kaip tik tuo metu, kai jo kariuomenė buvo atstumta nuo Kemberlendo slėnio link Ohajo upės, tai padarė generolas Kirbis Smitas.

Iki gaisro namas stovėjo tuščias keturis ar penkis metus. Laukai aplinkui apžėlė piktžolėmis, tvoros sugriuvo, netgi negausios lūšnos negrams dalinai suiro dėl nepriežiūros ir apiplėšimų, kadangi negrai ir skurdūs baltieji, gyvenantys apylinkėse, rasdavo pastate ir už jo tvorų dideles kuro atsargas, kuriomis jie ir naudojosi vidury baltos dienos. Tačiau tiktai dieną. Kai tik sutemdavo, nė vienas žmogus, išskyrus keliavusius pro šalį kareivius, nesiartino prie tos vietos.

Namą vadino “vaiduoklių namu”. Tuo, kad jame apsigyveno piktos dvasios, kuris galima buvo pamatyti, išgirsti ir pajusti, niekas visoje apylinkėje neabejojo. Savininko nuomonė apie visa tai nebuvo žinoma. Jis su savo šeima vieną naktį pradingo ir jų neliko nė pėdsako.

Jie paliko viską: namų apyvokos daiktus, drabužius, proviziją, arklius arklidėje, karves laukuose, negrus priestatuose – viskas liko kaip buvo, niekas nedingo, išskyrus vyrą, moterį, tris mergaites, berniuką ir kūdikį. Nieko nuostabaus, kad šį pastatą taip pavadino, juk namas, kur tuo pat metu iškart galėjo išnykti septyni žmonės ir niekas dėl to iš aplinkinių gyventojų nebuvo apkaltintas, išties buvo vaiduoklių namas.

Vieną naktį 1859 birželyje du Frankforto gyventojai – pulkininkas Džėjus Si Makardlas ir teisėjas Maironas Vėjus iš nacionalinės gvardijos – važiavo iš Bunevilio į Mančesterį. Jų reikalai buvo skubūs, tad abu nusprendė tęsti kelionę, nežiūrint į tamsą ir arti griaudėjantį artėjantį griaustinį, kuris užgriuvo juos kaip tik tada, kai jie sustojo ties “vaiduoklių namu”.

Žaibai tvyksčiojo taip dažnai, kad keliautojai lengvai radi kelią į klojimą, kur iškinkė arklius. Paskui per lietų nuėjo prie namo ir beldė į visas duris, bet taip ir nesulaukė atsakymo. Pamanę, kad nebuvo išgirsti dėl garsaus griaudėjimo, pastūmėjo vienas duris ir tos atsivėrė. Jie be ceremonijų įėjo vidun ir uždarė duris. Tuo pat momentu atsidūrė tyloje ir tamsoje.

Žaibų nė atšvaitų nesimatė, anei jokio garselio, atrodė, jie staiga apako ir apkurto. Paskui Makardlas kalbėjo, kad sekundei jis palaikė save užmuštu žaibo, kai peržengė slenkstį. Toliau Makardlo nuotykį galima nupasakoti jo žodžiais, pasakytais laikraščiui “Advokatas” 1876 metų rugpjūčio 6:

“Kai truputėlį atsipeikėjau nuo stulbinančio efekto – staigaus perėjimo iš griausmo į tylą, mano pirmas noras buvo praverti duris. Rankeną tvirtai spaudžiau rankoje. Ketinau įsitikinti, vėl pakliuvęs į lietų, ar tikrai netekau klausos ir regėjimo. Aš pasukau rankeną ir patraukiau duris. Tačiau jos vedė… į kitą kambarį.

Toji patalpa buvo užlieta silpna žalsvoka šviesa, kurio šaltinio nesugebėjau nustatyti. Šviesa leido man viską daugiau ar mažiau įžvelgti, nors aiškiai įžiūrėti nepavyko. Pasakiau “viską”, bet išties vieninteliai daiktai, kurie buvo vidury kambario akmeninių sienų, buvo žmonių lavonai. Viso jų buvo aštuoni, o gal dešimt – turbūt, suprantama, kodėl nepradėjau jų skaičiuoti.

Jie buvo įvairaus amžiaus, ar, tiksliau, skirtingo dydžio, nuo kūdikio ir daugiau. Visi gulėjo išsikėtoję ant grindų, išskyrus jauną moterį, kuri sėdėjo, remdamasi nugara į kambario kampą. Kita moteris, vyresnė, laikė ant rankų kūdikį. Jaunuolis ar paauglys gulėjo veidu žemyn palei barzdoto vyro kojas. Vienas ar du lavonai buvo beveik nuogi.jaunos merginos rankoje buvo suspausta chalato skiautė, kurią ji nuplėšė sau nuo krūtinės. Kūnai buvo įvairiu laipsniu suirę, visi sudžiūvusiais veidais ir kūnais. Kai kurie jau nesiskyrė nuo skeletų.

Kol aš stovėjau, apstulbintas šio kraupaus reginio, vis dar laikydamas duris atdaras, mano suvokimas kažkokiu nenormaliu būdu buvo nukreiptas nuo siaubingos scenos į įvairias detales ir smulkmenas. Galbūt, mano protas instinktyviai ir savisaugos labui ieškojo palengvėjimo tarp daiktų, kurie galėtų išblaškyti jo pavojingą ribą pasiekusią įtampą. Tarp viso kito aš pastebėjau, kad durys, kurias laikiau atdaras, buvo padarytos iš sunkių metalinių, tarpusavyje sukniedytų lakštų.

Vienodu atstumu per visą jos kraštą styrojo trys sunkūs varžtai. Aš pasukau rankeną ir jie susilygino su durų kraštu, kai rankenėlę atleidau, jie vėl išniro iš durų. Tai buvo spyruoklinė spyna. Kambario viduje nebuvo nei rankenos, nei kokio iškilumo, tik lygus metalinis paviršius.

Fiksuodamas visa tai su susidomėjimu ir dėmesiu, kurie dabar, kai tai prisimenu, stulbina mane, aš pajutau, kaip mane pastūmė į šoną ir teisėjas Vėjus, apie kurį iš susijaudinimo visiškai pamiršau, šoko, pastūmęs mane šalin, į kambarį. “Dėl Dievo meilės! – šūktelėjau aš. – Neikite vidun! Kuo greičiau nešdinkimės iš šios siaubingos vietos!”

Vėjus neatkreipė dėmesio į mano prašymą, o kaip bebaimis pietietis džentelmenas nuėjo kambario gilumon, nusileido ant kelių šalia vieno kūno, kad geriau apžiūrėtų ir kilstelėjo jo pajuodavusią ir susiraukšlėjusią galvą. Aštrus, nepakeliamas kvapas pasklido pro duris. Man užgniaužė kvapą, pajutau, kad krentu ir griebęsis durų krašto, netyčia užtrenkiau jas!

Daugiau aš nieko nepamenu: po šešių savaičių aš atsipeikėjau viešbutyje Mančesteryje, į kurį mane nuvežė kažkokie nepažįstami žmonės kitą dieną. Per tas savaites kenčiau nervų karštligę, kurią lydėjo nuolatinis kliedėjimas. Mane surado gulintį ant kelio už kelių mylių nuo namo, bet kaip aš jį palikau, kaip papuoliau ant to kelio – taip ir nežinau. Kai pasveikau, t.y. kai gydytojai leido man kalbėti, aš surinkau žinias apie teisėją Vėjų, apie kurį, kad mane nuramintų, man kalbėjo, kad jis sveikutėlis ir gyvena namuose.

Niekas netikėjo nė vienu mano žodžiu, ir kas gi čia keisto? O kas gali įsivaizduoti mano sielvartą, kai grįžęs namo į Frankfortą po dviejų mėnesių, sužinojau, kad nuo tos nakties teisėjo Vėjaus niekas daugiau nematė? Paskui ėmiau karčiai keikti savo išdidumą, kuris neleido man pakartoti savo “neteisingo” pasakojimo ir pareikalauti nustatyti tiesą.

Viskas, kas nutiko paskui – to kraupaus namo tyrimas, bevaisiai bandymai surasti kambarį, kuris atitiktų mano nupasakotajį, ketinimas apskelbti mane bepročiu ir, galiausiai, mano triumfas prieš kaltintojus – su visu tuo “Advokato” skaitytojai jau susipažinę.

Po daugelio metų aš vis dar esu įsitikinęs, kad kasinėjimai, kuriuos daryti neturiu teisės nei jėgų, atskleistų mano nelaimingo draugo dingimo paslaptį – ir jo, ir kitų žmonių, atsidūrusių tame dabar jau sudegusiame name. Aš vis dar viliuosi pradėti paiešką, ir man labai skaudu, kad ją trukdo neužtarnautas ir neprotingas velionio teisėjo draugų ir šeimos priešiškumas bei nepatiklumas.”

Pulkininkas Makardlas mirė Frankforte 1879 metų gruodžio 13.

Perskaičius šią medžiagą, galima spėti, kad pulkininkas ir ir teisėjas pakliuvo į vietą, kur keli žmonės mirė arba atsitiktinai arba pikta valia. Tačiau kelios frazės iš šios istorijos leidžia manyti, kad kambarys buvo kitame išmatavime. Kai naktiniai keleiviai įėjo į namus dėl siautėjančios audros, kaip jau buvo sakoma, per langus ir angas neprasiskverbė žaibų blyksniai, nesigirdėjo nė griaustinio garso. Tai privertė pulkininką rimtai susimąstyti – ar nebuvo jis praradęs klausos ir regėjimo.

Jeigu tai būtų paprastas tuščias namas, galima būtų aiškiai matyti žaibus languose ir, žinoma, išgirsti griaustinį bei lietaus barbenimą į stogą. Tie, kas patekdavo į kitus išmatavimus, dažnai apipasakoja juos panašiu būdu. Juos vadino keistais tyliomis, negyvomis vietomis.

Taip pat svarbu, kad kruopštus namo apžiūrėjimo metu nerastas kambarys, atitinkantis pulkininko aprašymą. Galbūt kambarys randasi kitame išmatavime, kur galima patekti tik tam tikru laiku ir iš kur išeiti beveik neįmanoma. Galbūt teisėjas Vėjus tapo paskutine keistų laiko spąstų, iki tol jau pražudžiusių kelis žmones, auka.

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.