Savaiminis užsidegimas

Žodžiai “buvo žmogus ir nebėra” kaip jokie kiti puikiai apibūdina vieną paslaptingiausių mūsų pasaulio reiškinių – pirokinezę, žmonių savaiminį užsidegimą, kai per sekundės dalis kūnas pavirsta sauja pelenų. Nemažai mokslininkų kamuojasi, tirdami šį fenomeną, bet kol jie tebedirba, žmonės tebedega. Ir nors pirokinezės atvejų užfiksuota labai mažai – per pastaruosius 300 metų maždaug 100, tai vigdi yra grėsmingas reiškinys. Žurnalo “Discovery” duomenimis, per pastaruosius 12 metų savaiminių užsidegimų padažnėjo dvigubai. Iš viso per XX amžių buvo užfiksuota 19 atvejų. Ir egzistuoja nuomonė, kad gyvųjų fakelų kasmet vis daugės.

 

Sprendžiant iš metraščių, pirmasis žmogaus savaiminio užsidegimo atvejis užfiksuotas dar 1663 metais, tačiau šis faktas nepatvirtintas. Visuomenės susidomėjimą pirokinezės fenomenu sužadino 1763 metais išleista prancūzo Diupono knyga, kurioje detaliai aprašyti keli panašūs reiškiniai. Parašyti knygą diuponą paskatino atvejis, nutikęs Nikolui Milje, kurį apkaltino žmonos nužudymu. Tuomet Reimse, 1725 metais, rado vietinio gyventojo žmoną sudegusią virtuvėje, už pusantros pėdos nuo krosnies. Iš viso kūno išliko tik kai kurios galvos, kojų ir stuburo slankstelių dalys. Įtarimai krito ant vyro, tačiau po kurio laiko Miljė buvo išteisintas – įsikišo kažkoks gydytojas ir netrukus laikraščiai paskelbė: “Ištyrus šią bylą, nustatyta, kad jo žmona mirė nuo savaiminio užsidegimo”.

 

Metais vėliau vieno Prancūzijos miestelio viešbučio šeimininkė Luiza nusileido į rūsį. Ji ilgai negrįžo ir vyras atsigulė miegoti vienas, bet greitai jį pažadino degėsių kvapas. Žakas puolė apačion. Vaizdas, kurį jis pamatė, šokiravo: ant kėdės smilko moters liekanos. Teismas bandė apkaltinti šeimininką žmogžudyste, bet nuo bausmės jį išgelbėjo viena aplinkybė – buvo įrodyta, kad Žako žmona sudegė… iš vidaus. Gydytojas, tą pačią naktį nakvojęs viešbutyje, sugebėjo įtikinti teisėjus, kad nė vienas mirtingasis nesugebėtų sudeginti žmogaus kūno, nepakenkdamas aplinkiniams objektams.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

1776 metais Britų karališkosios medicinos draugijos žurnale daktaras Henris Rokvolas aprašė paslaptingą savo giminaičio mirtį. Jo dėdę serą rokvolą rado sudegusį savo paties lovoje. Ugnis pavertė žmogų apanglėjusiu lavonu, bet kažkodėl nepalietė pižamos ir patalynės. Pirma mintis, kuri šovė į galvą policininkams – žmogžudystė. Kažkas iš nežinomų sero Rokvelo priešų nužudė jį kitoje vietoje, sudegino, o paskui, painiodami pėdsakus, pernešė į lovą. Iškviestas kaip konsultantas Henris atmetė policijos versiją. Reikalas tas, kad jo dėdės kūnas pabuvojo tokioje siaubingo intensyvumo ugnyje, kad pavirto lengvai byrančia anglimi. Pernešti jį į kitą vietą ir, juolab, aprengti pižama, buvo neįmanoma.

 

Po 11 metų nelaimė nutiko italų šventikui Bertoliui. Žmonės, atlėkę į kambarį, kuriame pasigirdo triukšmas ir riksmai, ir kuriame ką tik meldėsi kunigas, pamatė jį išsikėtojusį ant grindų, apimtą blausia liepsna, kuri slopo artėjant žmonėms ir galiausiai išvis išnyko. O kitą dieną atidžiai apžiūrėjęs kūną gydytojas aptiko, kad dešinės viršutinės galūnės dangalai kabojo atšokę nuo kūno, kaip ir oda erdvėje tarp pečių ir klubų. Tuo metu nosinė, kurią šventikas, atėjęs į namus, lierpė padėti sau ant pečių tarp kūno ir marškinių, buvo rasta visiškai sveika, be mažiausio požymio, kad kažkas būtų degęs.

 

 

Iki XIX amžiaus vidurio jau buvo užfiksuota apie 50 savaiminio užsidegimo atvejų, o kaip jau buvo rašyta aukščiau, per paskutinį pusantro šimtmečio – dar tiek pat. Papasakosime apie keketą atvejų iš praėjusio šimtmečio.

 

1950 metais Meksikos teismui teko nagrinėti gana keistą kriminalinę bylą: teisė marijų Oroską, viešbučio šeimininkės vyrą, kaltinamą tuo, kad gyvą sudegino savo žmoną Manolą daugybės žmonių akivaizdoje. Marijui grėsė mirties bausmė. O įvyko viskas štai kaip. Tą vakarą, kaip visuomet, klientai vakarieniavo salėje pirmame viešbučio aukšte, blausiai apšviestame kelių lempų ir židinio, kuriame kepė žąsis, ugnies atšvaitų. Šeimininkės vyras lėtai suko iešmą, jauna padėjėja nešiojo patiekalus ir butelius, o pati šeimininkė, stebėdama, kad viskas būtų tvarkoje, sėdėjo masyviame odiniame krėsle. Netikėtai vakaro ramybę pažeidė riksmas. Manola trūkčiojo krėsle, išpūtusi akis ir pražiojusi burną, o jos kūnu bėgiojo ugnies liežuviai. Po akimirkos moters nebeliko, o ant sveikutėlio krėslo gulėjo tik pelenais apibirę, bet nė kiek nenukentėję jos drabužiai. Įsiveržusi į viešbutį policija tuojau pat areštavo vyrą ir išvežė į kalėjimą.

 

Dara Metcel 1969 metais sėdėjo savo automobilyje vienoje iš Liuksemburgo gatvių ir, netikėtai užsiliepsnojusi, visiškai sudegė vos per kelias sekundes. Keli žmonės bandė jai padėti, bet nesėkmingai. Kai viskas buvo baigta, paaiškėjo, kad mašinos vidus ir sėdynės nė kiek nenukentėjo. Neilgai trukus visai kitame pasaulio gale teksasietis Maiklas Lifšinas buvo aptiktas negyvas savo automobilyje. Veidas ir rankos buvo apdegę, o štai plaukų ir antakių ugnis kažkodėl nepalietė. Kadangi jo automobilis buvop garaže, policija nusprendė, kad nelaimingasisi nusižudė, apsinuodydamas išmetamosiomis dujomis. Tačiau kėbulas buvo toks karštas, kad degino pirštus.

 

 

Neįmanoma paaiškinti ir atvejo, nutikusio Albertos provincijoje Kanadoje, kai dvi sutuoktinių Melbių dukros užsiliepsnojo tą pačią akimirką, būdamos skirtingose miesto vietose, kilometro atstumu viena nuo kitos.

 

1991 metais Dižono gyventojas Šarlis Djutejė, dirbęs metalo parduotuvėje, priklausančioje Vernėjų šeimai, sutiko Naujuosius metus kartu su šeimininkais. Išgėręs vyno, jis užlipo viršun, į savo kambarį miegoti, o ryte surado šeimininką negyvą. Apatinio aukšto grindis buvo padengęs suodžių sluoksnis. Aštrus nemalonus kvapas gniaužė kvėpavimą. Policija aptiko šalia virtuvės stalo madam Vernėj liekanas – apanglėjusius kaulus ir pelenus. Kitų ugnies pėdsakų namuose surasti nepavyko.

 

1993 pavasarį nedidelio Peru miestelio Oreljano gyventojai, susirinkę bažnyčioje į sekmadienio pamaldas, tapo siaubingo reginio liudininkais. Pamokslą sakantis kunigas buvo nepaprastai įsijautęs. Jo pikta ir emocinga kalba, skirta beviltiškiems nusidėjėliams, kurių laukia pragaro liepsna, sukėlė tikintiesiems virpulį… Netikėtai pamokslą nutraukė nežmoniškas riksmas. Šaukė kunigas, sustingęs nenatūralia poza, iškeltomis į dangų rankomis. Tiesiog per akimirką apstulbę parapijiečiai pmatė kaip iš jo krūtinės išsiveržė liepsnos liežuviai, o kunigas pavirto į ugninį fakelą. Žmonės puolė bėgti iš bažnyčios, trypdami vienas kitą ties įėjimu, ir nė vienas nepamatė to, ką paskui aptiko tyrėjai. Sakykloje gulėjo visiškai sveiki šventiko drabužiai, kuriuose buvo rasta pelenų – viskas, kas liko iš aršaus pamokslininko. Įvykis sukėlė gandų ir spėlionių bangą. Tikintieji neabejojo, kad Dievas nubaudė šventajį tėvą už sunkias nuodėmes, mat buvo kalbama, kad celibato besilaikantis kunigas negalėjo atsispirti aistrai slapta žiūrėti pornofilmus. Kiti neabejojo, kad jis paprasčiausiai pardavė sielą velniui. Atsirado netgi tokių, kurie manė, jog vietoje kunigo pamokslą tą dieną rėžė patsai persirengęs šėtonas. Visai nenuostabu, kad gavę tokius liudininkų parodymus, policininkai nusprendė uždaryti šią keistą bylą.

 

 

Tačiau ne visos “pragaro ugnies” aukos žūsta arba sudega visiškai. Mongolijoje kaimo keliuke nuo ugnies nukentėjo vietinis piemuo Aržanda. “Juodas manekenas” buvo aptiktas sėdintis. Jo kūnas, galva ir rankos sukepė į vientisą smalingą masę. Tačiau, kaip minima kituose atvejuose, nuo ugnies nenukentėjo drabužiai. Jokių liepsnos pėdsakų aplinkui irgi nerasta, o oro temperatūra buvo 15 laipsnių žemiau nulio. Įdomią smulkmeną papasakojo žuvusio piemens porininkas: “Aš nuvariau dalį bandos į priekį. Kai sugrįžau pas Aržandą, rdau jį tupintį šalia kelio su nuleistomis kelnėmis. Jis tuštinosi. Priėjęs arčiau, pamačiau, kad jis juodas kaip anglis, o tarp jo kojų rūko šviežia išmatų krūvelė. Šokau bėgti į artimiausią kaimą pagalbos. Aržando giminaičiai bandė paguldyti jį ant medinių neštuvų, bet jie užrūko. Kai nuėmė jo kūną, pasirodė, kad lentos buvo apanglėjusios. Teko truputį palaukti, kol Aržanda atvės”. Žuvusiojo porininkas buvo sulaikytas ir apkaltintas žmogžudyste. Tačiau kai į kalėjimą atėjo tardytojas, tai vietoje įtariamojo jis rado krūvą apanglėjusių kaulų su dalinai išlikusios mėsos gabalėliais. Paaiškinti šios tragedijos nepavyko…

 

Visame pasaulyje žinomas Aleksandro Šliadinskio vardas – tai žmogus, išvarantis iš namų poltergeistus. Kartą jis mėgiono išguioti ugninį poltergeistą iš vieno buto maskvoje. Viskas klostėsi normaliai, daiktų savaiminio užsiliepsnojimo atvejai ten vis retėjo, bet vieną naktį Aleksandrui prisisapnavo sapnas. Jis atsidūrė kapinėse, kur jo laukė kažkas, apsirengęs juodai, su veidu, kuris atrodė kaip plokščia kaukė. Šis žmogus įtikinėjo Šliadinskį mesti pradėtą darbą ir nešdintis iš to buto. Iš pradžių prašė, paskui ėmė grasinti “ugniniu kerštu”. Vyras nepakluso, o po kelių dienų tiesiog gatvėje jam užsidegė rankos ir striukės rankovės. Į kliniką Šliadinskį atvežė su sunkiais plaštakų nudegimais, pirštų išgelbėti nepavyko. Štai toks “pranašingas sapnas” gavosi…

 

 

Vienas paskutinių užfiksuotų pirokinezės atvejų įvyko biškeke, 2003 metų vasario23. atrodė viskas maždaug taip. Tą vakarą šeima atsigulė miegoti po vidurnakčio. 20 minučių po pirmos Valentiną pažadinos jos vyras ir pasakė, kad girdi kažkokius balsus vaikų kambaryje. Užsimiegojusi moteris atsimena, kaip įėjo pro duris ir pastebėjo trijų lieknų vyrų šėšėlius. Toliau jos atmintis nutrūksta. Tačiau 20 minučių po trečios nakties, t.y. lygiai po 2 valandų, bute pasigirsta siaubingas riksmas. Vyras ir vaikai mato, kaip moteris akimirksniu atsiduria stiprios ugnies žiede ir pavirsta gyvu degančiu fakelu.

 

Pati Valentina atsimena, kad netikėtai atsimerkė ir pamatė save stovinčią vaikų kambaryje. Priešais akis jau degė ugnies liežuviai. O jausmas buvo toks, tarsi iš širdies srities veržiasi karštas ugninis srautas, palaipsniui apimantis viusą kūną.

 

Vyrui pavyko užgesinti ugnį. Bet tai, kas po jo liko, šokiravo visus liudininkus. Visa moters krūtinė ir ypač kairioji pusė, pasidengė neįprastomis pūslėmis, visiškai nepanašiomis į buitinių nudegimų žymes. Plaukai ant galvos buvo apsvilę, bet antakiai ir blakstienos nepaliestos. Naktiniai marškiniai iš įprasto trikotažo, kurie savaiminio užsidegimo metu pavirto plastikiniais šarvais, dabar tapo panašiais į tinklą su didžiulėmis skylėmis. Nežiūrint į tai, kad liepsna lyg ir apėmė visą audeklą… Antrą parą prie stiprių nudegimų ant kūno prisidėjo nauji nemalonumai: alkūnės ir peties srityje ėmė ryškėti nesuprantami ženklai, labai primenantys pravoslaviškus kryžius, kurie atsiranda ant Valentinos kūno ir iki šiol…

 

Ir visa tai, kaip jau buvo sakyta, visiškai nepaaiškinama šiuolaikiniam mokslui. Tiksliau, paaiškinama, bet nė viena iš daugybės teorijų nepasitvirtino iki galo ir nebuvo pripažinta pagrindine. Juolan nerastas ir būdas kaip kovoti su pirokineze. Mokslininkams apie tokius savaiminius užsiliepsnojimus beveik nieko nežinoma. Pirma – neįtikėtinas degimo greitis. Kai kurie liudininkai pasakojo, kaip tiesiog jų akyse žmogus per kelias sekundes suanglėdavo arba pavirsdavo krūvele pelenų. Antra – aukšta ugnies temperatūra, siekianti daugiau kaip 3000 laipsnių. Tokio efekto krematoriume, kur temperatūra siekia 2000 laipsnių, nepavyksta pasiekti netgi per kelias valandas, ir dar vienas dalykas – kaulus ten tenka traiškyti papildomai, kai tuo tarpu pirokinezės atveju jie patys subyra į dulkes, kas iš principo paprasčiausiai neįmanoma. Ir trečia – neįtikėtina degimo židinio lokalizacija. Praktiškai visais atvejais sudegdavo tik žmogaus kūnas, o jo drabužiai, daiktai, esantys šalia, likdavo absoliučiai sveiki, tarsi nė nepaliesti ugnies.

 

 

Dar XIX amžiuje atsirado versija, kad savaiminio užsidegimo aukomis tampa chroniški alkoholikai, kurių kūnai kiaurai persisunkę spiritu, todėl užsiliepsnoja nuo atsitiktinės kibirkšties, ypač jeigu velionis būna rūkantis, tačiau mūsų dienomis ši versija atmesta – net sunkiausiuose atvejuose alkoholio kiekis yra nepakankamas, kad šitaip nutiktų.

 

O šiuolaikinių mokslininkų versija atrodo taip. Kai kurie iš jų bando susieti savaiminį užsidegimą su vidine žmonių būsena. Kiti tyrėjai sieja pirokinezę su netoli aukos atsiradusiu kamuoliniu žaibu, kurio energija prasiskverbia į žmogaus biolauką, kas ir sukelia užsiliepsnojimą. Treti tvirtina, kad žmogaus organizme yra cheminiai elementai, pvz., fosforas, kurie gali užsidegti susilietę vieni su kitais ar su oru. Gali būti, kad tam tikroms sąlygoms susidaręs grynas fosforas reaguoja su deguonimi ir… sprogsta.

 

Labiau populiarios, visgi, kitos teorijos. Štai šveicarų mokslininkas Liudvigas Šumacheris sako: “Kodėl nepadarius prielaidos, kad egzistuoja dar nežinomas mokslui spinduliavimas, egzistuojantis šalia mūsų. Tam tikromis sąlygomis šios energijos sąveika su organizmo biolauku sukelia galingą energetinį pliūpsnį – savotišką sprogimą, kuris ir sukelia savaiminį kūno užsidegimą. Atsiradęs energijos srautas griežtai apribotas erdvėje ir veikia pasirinktinai. Nukentėjusiojo kūno dalys, nepakliuvusios į spinduliavimo sferą, išlieka neliestos”. O japonas Harugis Ito tvirtina, kad pirokinezę sukelia laiko tėkmės pasikeitimas. Normalioje būsenoje žmogaus kūnas kuria ir spinduliuoja į aplinką tam tikrą šilumos kiekį, bet jeigu organizme dėl kokios nors priežasties netikėtai smarkiai sulėtėja gamtoje vykstantys fiziniai procesai (iki pat atomų judėjimo), o odos paviršiuje jų greitis išlieka nepakitęs, tai sukurta šiluma paprasčiausiai nespėja išsispinduliuoti į aplinką ir tokiu būdu sudegina žmogų.

 

Įdomi prancūzo Žako Milono, vieno žymiausių šios srities specialisto, versija. Jis savaiminį užsidegimą aiškina tokiu būdu: “Visiems žinoma, kad gamtoje egzistuoja įvairių rūšių laukai – elektrinis, magnetinis, gravitacinis, pagaliau, biolaukas. Pridursiu, kad visos išvardintos laukų rūšys sąveikauja viena su kita… Tačiau mes iki šiol negalime normaliai paaiškinti, kodėl normaliam žmogui paros bėgyje temperatūra svyruoja plius minus puse laipsnio. Kodėl nervinio streso metu žmonėms staiga pakyla karštis? Tai štai – aš drįstu spėti, kad gamtoje yra dar viena lauko rūšis – taip vadinamas pirolaukas. Jis turi savybę kaitinti baltyminę materiją. Bet ne bet kokią, o tiki materiją su galingu biolauku, t.y. žmogaus ir daugiau niekieno kito kūną. Tada paros temperatūros svyravimas – tai pirolauko svyravimas apie savo vidutinį lygį. O karštis streso metu – tai pirolauko sąveikos su mūsų susilpnėjusiu organizmu rezultatas.

 

Bet kuris mums žinomas Žemės laukas (elektrinis, magnetinis) kartais nepaaiškinamu būdu “įsiaudrina”, išleidžia galingą savo energijos pliūpsnį ribotoje erdvės vietoje. Lygiai taip pat, mano manymu, veikia ir pirolaukas. Labai retai, bet kartais įvyksta galingi pliūpsniai, kai pirolaukas išmeta siaurus savo energijos srautus, panašius į nematomo žaibo žybsnius. Tai mirtinai pavojinga žmonėms. Žmogus, papuolęs į tokį žybsnį, turėtų užsiliepsnoti ir akimirksniu sudegti, kas ir nutinka pirokinezės atvejais. Jeigu žybsnio kelyje atsidurs keli žmonės, aukų bus daugiau. Gali kilti klausimas: kodėl pirokinezės atvejais nesudega drabužiai ir kita negyva materija? Ogi dėl to, kad ji – negyva. Pirolaukas nesąveikauja su ja. Laukas, kaip ugnis, prinešta prie spirito balutės ant stalo, sudegina spiritą, o stalas nė neįkaista… O pirokinezės atvejų gausėjimas pastaraisiais dešimtmečiais paaiškinamas greičiausiai tuo, kad žmogus per tą laiką pasidarė gerokai protingesnis, “apaugo” galingesniu biolauku. Ir natūraliai tapo labiau viliojančiu deginančių gamtos jėgų taikiniu. Kaip ne liūdnai skambėtų, bet pirokinezės tyrinėjimai reikalauja aukų. Ir ne bet kokių, bet žmogiškų.”

 

Tačiau egzistuoja ir diametrialiai priešinga visoms čia išdėstytoms versijoms nuomonė. Prisiminkite, kiek pasakų ir legendų pasakojama apie burtininkus, raganas, herojus, galinčius iššaukti ugnį ir valdyti šią nepaklusnią stichiją. Štai ir kalbama dabar, kad pirokinezė – tai užmirštas visų žmonių sugebėjimas, kurį kada nors vėl galima išmokti valdyti. Na o kol mokslininkai laužo galvas spręsdami šią mįslę, motulė gamta pateikė mums dar vieną – kelių pastarųjų metų bėgyje visame pasaulyje ėmė savaime degti augalai, o šalia jų esantys daiktai išlieka visiškai sveiki ir nepaliesti.

Rekomenduojami video:


2500
11 Comment threads
2 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
blmb

Visai ne. Lb retai zmogaus kune del ivairiu priezasciu, metabolizmo, ligu, alkoholizmo ir pan po visokiu virsmu ir skilimu padaugeja acetono koncentracija, kazkada esu skaites, ir skaites ne sarlataniskam idiotiskam puslapi, o mokslo pasiekimu. skiltyje.

bellatrix

turetu but teisybe

Doom guy

My work here is done.. (walks away)

set

Gerai cia, na mikro bangom galima pakaitint gyva materija neblogai :) Bet jei dege pries 100 metu, tai ten kazkas kita suveike

Dragon

Vikingas, tai vadinama žaltvyksle. Apie tai daug kur rašoma.

muzikas

as zinau is kur usidega,kai daug kopustu priedi virsta dujos viduje,ojai subinej da maza skyle neina isbezdeti gaunasi galingas vandenilio usidegimas ir kartu galinga energija degimui,

tiksliai

pasakyta, butent taip ir yra ;)

you_know

pigūs narkotikai

Vikingas

O man dar senolis pasakojo apie ugni kuri nedegina. Gal turit ka nors apie toki fenomena? O buvo kaip: Ejo jis su draugu nakti is sokiu, ir staiga aplinkui viskas pradejo liepsnot. Is pradziu issigando, bet pastebejo jog ugnis buvo salta. Nieks nesudege. Net zole sveika liko. Senelis kaip skeptikas turejo nuomone, jog gal tai dujos is po zemes. O kaip jus manot, kas tai buvo?

to scary

per didele trinti sukele turbut

Scary

daugaiusia moteru lavonu

Scary

daugiausia*

Taip pat skaitykite