Paslaptingoji Džuna – kas ji? (I)

Sunku būtų pasakyti, kas dar taip greitai pelnė tokį populiarumą kaip ji. Įžymūs poetai apdainuoja jos gydančias rankas susižavėjimo kupinomis eilėmis. Dailininkai ir skulptoriai tapo ir lipdo jos portretus. Autoritetingi mokslininkai netgi vartoja terminą „Džunos fenomenas”.

 

Ne vienam kyla klausimas: kokia tokio neregėto pasisekimo priežastis? Kaip šiai smulkutei nepaprasto ir savito grožio moteriai pavyko taip greitai ir stipriai prikaustyti daugelio dėmesį, sukelti tiek diskusijų ir ginčų?

 

Vargu ar gali būti vienareikšmis atsakymas. Daug lėmė ir neeilinė Džunos asmenybė, ir jos gydymo metodų efektyvumas, ir nepaprastas nuoširdumas, didžiulis atsidavimas viskam, ką ji darytų.

 

Džunos gyvenimo prasmė — gydyti žmones. Tai turbūt žino kiekvienas. Tačiau visiems įdomu, kuo grindžiamas jos gydymas: burtais ar…

 

Apie tai kalbėsime vėliau, o dabar apie pačią Džuną… Ji asire, o Džuna asirų kalba reiškia Eugenija.

 

Asirai — tauta, gyvenanti Artimųjų Rytų šalyse, JAV, buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Asirų visame pasaulyje tėra apie milijoną. Jie kalba asirų kalba, priklausančia semitų kalbų šakai, ir turi savo rašmenis, panašius į senovės sirų abėcėlę.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

— Aš kilusi iš provincijos, iš Asirijos stanicos Kubanėje, — pasakoja Džuna. — Tik keturios dešimtys trobų. Bet šis kaimelis man yra brangiausias pasaulyje. Aš ir dabar jį dažnai aplankau…

 

— Kaimo žmonės visada tikėjo burtininkais, raganomis, aitvarais. Kas artimiau Džunai — mokslas ar burtai?

 

— Kaimo žmonės ir šiandien tiki. Ir, matyt, ne veltui. Juk iš tiesų, kodėl artimam žmogui mirus, sudužta veidrodis, sustoja laikrodis? Ką aš žinau? Tai, kad turiu energetinį lauką, kurį, anot mokslininkų, turi visi gyvi organizmai. Šiame lauke kaupiasi visos fizikų ištirtos energijos formos. Tik vienų žmonių energetinis laukas būna stipresnis, kitų — silpnesnis.

 

Mūsų kaime buvo papročių ir tikėjimų, atėjusių iš labai senų laikų. Pavyzdžiui, ir dabar, pildama iš virdulio karštą vandenį, aš sakau: „Šimi alla!” („Vardan Dievo!”). Aš tarsi primenu toms po karšto vandens srove esančioms nematomoms būtybėms (jei norite, dvasioms), kad jų neužmiršau. Taip mane mokė tėvai.

 

Senovės Tarpupis, kurio žemėse gyveno karingieji asirai, garsėjo gydytojais. Jų globėju buvo laikomas medicinos dievas Ningišzidas (vaizduojamas kaip gyvatė, apsivijusi lazdą, — šis simbolis lig šiol yra medikų emblema). Gydymo galią turėjo ir kiti asirų bei babiloniečių dievai. Viena iš jų — gyvybės deivė Bau. Senovės asirai tikėjo, kad ji gydanti rankų prisilietimu. Ir mano giminėje buvo moterų, garbinusių šią deivę…

 

Su praeitimi mane siejo prosenelė, kuri gyveno ilgiau nei šimtą metų. Lyg pro rūką regiu jos siluetą. Štai ji daro rankomis kažkokius judesius, glosto, kažką kužda, paskui ima į rankas rykštelę ir suka ją ratu virš ligonio, vėl kužda. Šie ryškūs vaizdai niekada neišdils man iš atminties. Vaikystėje žaisdama aš bandžiau kartoti jos judesius, vis šnabždėdama ar niūniuodama tai, ką man kuždėjo vaizduotė. Kiek ligų galėjo išgydyti mano prosenelė? Niekas negalėjo atsakyti į šį klausi­mą…Bet net aš, tiek daug galinti, lig šiol nežinau, kaip pagydyti išvaržą, o ji mokėjo. Ir jos duktė, mano senelės sesuo, gydo išvaržą delno prisilietimu. O mano mama niekada neturėjo gydymo dovanos, bet užtat labai skaniai gamino…

 

Tėvo protėvių, taip pat gyvenusių prie Urmijos ežero, aš niekada nesu mačiusi ir nieko apie juos nežinau. Mano tėvas, Juvašas Sardis, dar prieš karą atvažiavo į tuometinę Sovietų Sąjungą iš Irano, čia vedė, apsigyveno mūsų kaime ir visą gyvenimą dirbo kolūkyje.

 

Kiekvienas vaikas ką nors paveldi ir iš tėvo, ir iš motinos. Aš, kaip teigia giminės, esu tiksli tėvo kopija. Mama laikė mane per daug keista, ją gąsdino dažni mano išsišokimai, už kuriuos neretai gaudavau pylos, o tėvas mylėjo be galo be krašto.

 

Tėvas kartais pranašaudavo ateitį. Kartą sėdėdamas prie stalo su vyresniais už save bičiuliais, jis netikėtai tarė (beje, ištarė tuos žodžius rimtu ir liūdnu veidu), kad mirs anksčiau už juos. Bičiuliai juo nepatikėjo, bet būtent taip ir jvyko…

 

Niekas kitas taip nesuprato manęs kaip tėvas. Kai išgirdau, jog kaimo žmonės apšaukė mane „šida”, t.y. ragana, neištvėrusi pasiguodžiau tėvui, kad pabėgsiu iš namų. Jis mane nuramino. Prisimenu, kai sutemo, tėvas pradėjo pasakoti apie žvaigždėtą dangų. Po tomis didelėmis ir ryškiomis nakties žvaigždėmis pirmą kartą pajutau, kad aš gyvenu ne tik Žemėje, bet ir tūkstančiuose kitų planetų, todėl niekaip negaliu „surinkti” savęs į vieną vietą…”

 

Vaikystėje Džuną ištiko nelaimė, kuri galėjo baigtis tragiškai. Apie ją Džuna papasakojo medicinos ir parapsichologijos daktarui B. Kuznikui:

 

— Mūsų šeimoje augo daug vaikų. Ypač man įkyrėdavo jauniausias brolis. Tada jam buvo tik dveji metukai, ir mama liepdavo jį prižiūrėti. O aš taip norėdavau žaisti su savo bendraamžiais. Bet brolis yra brolis. Kartą nešiojau jį ant rankų po mūsų kiemą. Eidama pro gilų šulinį pajutau, kaip kažkokia nematoma jėga ištraukė brolį man iš rankų ir nusviedė į tamsią gelmę!.. Aš nedelsdama šokau iš paskos. O šulinys gilus ir siauras, net apsisukti nėra kur… Išstūmiau mažąjį iš šulinio, bet pati išsikepurnėti niekaip negaliu. Nežinau, kiek laiko ten ištupėjau, gal kokias penkias minutes. Broliukas nubėgo namo pašaukti mamos. Ji nieko negali suprasti, ką brolis aiškina, nes jis tuomet ir kalbėti dorai nemokėjo. Išpuolusi į kiemą mama ėmė šaukti mane. O mažasis pribėgo prie šulinio ir piršteliu žemyn rodo — žiūrėk, ji ten. Pagaliau supratusi, kad aš įkritau į šulinį, motina nualpo. Gerai, kad namie buvo Volodia (brolis). Jis ir ištraukė mane. Ir, žinote, keista tai, jog į mano plau­čius nepateko nė lašas vandens! Aš net sąmonės nepraradau…

 

Tai ne vienintelis stebuklas, kurį patyriau vaikystėje. Kai aš išpranašavau žemės drebėjimą, manimi niekas netikėjo. Ir skaudžiai už tai sumokėjo.

 

Po žemės drebėjimo kaimo žmonės ėmė j mane piktai žiūrėti. Vaikėzai pravardžiavo ragana, praeiti neduodavo.

 

O kiek aš patyčių kentėjau, kai mokiausi Liaudies universitete. Dėstytojai niekaip negalėjo susitaikyti su ta mintimi, kad aš galiu gydyti be vaistų. Per valstybinį egzaminą vienas profesorius man ir sako:

 

— Jei nori gauti diplomą, susiūk žaizdą be adatos ir perrišimo siūlo.

 

Viskas, galvoju, prapuoliau. Diplomo negausiu. Staiga išgirdau tėvo balsą. Taip, taip, nesistebėkite. Aš aiškiai girdėjau jo balsą:

 

— Ženia, sulipink. Ženia, sulipink.

 

Supratau, kad reikia sulipinti kraštus. Laimė, ligonio žaizda buvo pjautinė, lygiais kraštais. Ėmiau spausti juos vieną prie kito, tyliai šnibždėdama:

 

— Limpa, limpa, limpa.

 

Nežinau, kiek laiko taip šnibždėjau palinkusi prie ligonio, bet žaizdos kraštai sulipo. Visa valstybinė egzaminų komisija matė. Ir aš gavau diplomą…

 

— O kaip Jūs atsidūrėte Maskvoje? — tęsia pokalbį B. Kuznikas.

 

— Tai atskira istorija. Mano vyras Tbilisyje ėjo gan aukštas pareigas. Jo ir labai įtakingų žmonių padedama aš patekau j Maskvą. Iš pradžių gyvenau viešbutyje. Kai apie mane palankiai atsiliepė Brežnevas, paskyrė butą. Matote, butas neblogas, miesto centre, bet labai ankštas. Kartais atvažiuoja tiek giminaičių, kad atsigulti nėra kur. Miega ne tik kambaryje ant grindų, bet ir koridoriuje…

 

— Aš labai myliu Vacho. Kartą, kai jam buvo tik šešeri metukai, jis susirgo. Aš iš karto nustačiau diagnozę — šlaunies piktybinis navikas. Tada nusprendžiau, kad mirsiu kartu su sūnumi. Dabar net prisiminti nenoriu. Dešimt dienų nuo jo nesitraukiau. Kartu miegojome. Nė kąsnio praryti negalėjau. Glosčiau glosčiau jo nesveikąją koją, kiauras paras rankos neatitraukdama. Dešimtąją dieną žaizda prakiuro. Būtumėt matę, kiek tekėjo pūlių! Paskui Vacho ėmė sveikti. Pamažu žaizda išsivalė, ir dabar — tfu, tfu, tfu! — mano sūnus sveikas…

 

— Tačiau Vacho tada išgelbėjo ir mane. Mažas buvo, o suprato, kad aš galiu mirti. Juk tiek dienų nieko nevalgiau. Pamenu, kartą netekau sąmonės. Vacho nesitraukė nuo manęs, apsikabino rankytėmis kaklą ir nepaleido. Kai atsipeikėjau, pamaniau, kad tik kelios minutės praėjo. Pasižiūrėjau j laikrodį — vidurnaktis. Tik pagalvokit, kiek valandų jis taip sėdėjo, bijojo palikti. Manau, kad tada jis, nors ir labai silpnas, atidavė man dalį savo energijos. Todėl ir nenumiriau”.

 

Kaip žinome, teisę gydyti Rusijoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, turi tik diplomuoti gydytojai. Džuna baigė Tbilisio liaudies universiteto Sveikatos apsaugos fakultetą. Gavo medicinos sesers diplomą. Bet gydytojos diplomo Džuna neturi.

 

Kaip ji pradėjo gydyti? Neturėdama diplomo? O ji ir ne gydo kaip gydytoja. Džuna — profesionali masažistė. Jos pirštai nepaprasti — ilgi, lankstūs, stiprūs, labai plastiški ir nuostabiai gražūs.

 

Ji daro masažą, bet — bekontaktį. Beje, kartais masažuoja tradiciniu būdu. Taip masažuodama ji diagnozuoja ligą ir gydo neduodama jokių paliepimų, neskirdama vaistų, tablečių ar žolelių, nekeisdama prieš tai ligonį gydžiusio gydytojo nurodymų. Tačiau juridiškai — ji ne gydo… O iš tikrųjų.

 

Pirmos dalies pabaiga.


Facebook komentarai
2 komentarų "Paslaptingoji Džuna – kas ji? (I)"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
mari

Labas. Tai dievo dovana, tokiu kaip ji vienetai pasauli.Yra ir Lietuvoje viena moteris tokiu paciu principu gydanti, ir mane gyde visas ligas ,ka tik skaudejo viska issigydziau, Jei ka sudomino klauskite ie nurodisiu kontaktus. Ji tik antrus metus gydo , pradedanti ,bet veiksminga .

meow

kur ją rasti?

wpDiscuz