Pasimatymas su vaiduokliu

Užtenka tik paminėti šią temą, kai kiekvienas pokalbio dalyvis būtinai prisimins kokį paslaptingą įvykį arba iš savo gyvenimo, arba ir pažįstamų perpasakojimo. Tačiau aplinkiniai, kaip taisyklė, širdies gilumoje priima šias baisias istorijas su didele abejone. O ar yra tokio pobūdžio stebėjimų, kuriuos pasakotų žmonės, kurių nuomonė verta pasitikėjimo? Yra. Ir labai daug.

Masinis susidomėjimas bendravimu su anapusiniu pasauliu prasidėjo XIX amžiuje, kai visur į madą įėjo spiritizmas. O spiritizmo vystymosi priežastimi tapo vienas nutikimas su vaiduokliu, atsitikęs Ročesteryje. Kadangi jis buvo tegu ir baisokai patvirtintas, tai tiesiogine šio žodžio prasme sukrėtė masinę sąmonę. Viskas vyko štai kaip. Mažame anglų kaime Haidsvilyje, viename iš namų šeimininką naktį pažadino beldimas į duris, tačiau ant slenksčio jis nieko nerado. Tik atsigulė į lovą, kai beldimas pasikartojo. Kiek jie netikrino, suprasti, kas yra to garso šaltinis nesuprato. O truputį vėliau šaukdama pabudo jo duktė – ji pajuto, kaip per veidą nuslydo kažkieno šalta ranka.

Praėjus pusei metų į šį namą įsikėlė gerbiamas bažnyčios tarnautojas su šeima. Ir nesuprantama istorija pasikartojo: vėlų vakarą vėl prasidėjo keistas beldimas. Viena iš dukterų juokaudama pasiūlė nežinomai būtybei: “Skaičiuok kartu su manimi”. Ir ėmė skaičiuoti, plodama delnais. Jai atsakė toks pat skaičius bilsmų. Šeimininkė paklausė nežinomo svečio, ar jis ne dvasia ir pasiūlė, kad jeigu atsakymas teigiamas, stuktelėti du kartus. Tuojau pat pasigirdo du bilstelėjimai. Naudodamasi tokiu kodu, ji išsiaiškino, kad su ja besikalbanti dvasia gyva būdama buvo krautuvininkas, gyveno tame name, kuriame jį nužudė ir užkasė rūsyje. Vaiduoklio pasakojimas pasitvirtino: apžiūrint rūsį, ten iš tiesų aptiko užkastą skeletą.

Po šio nutikimo susidomėjimas spiritizmu, leidžiančiu užmegzti dialogą su dvasiomis, apėmė visą Europą. Spiritizmo seansuose buvo stebimi įvairiausi reiškiniai: daiktai, kurių niekas nelietė, imdavo judėti, muzikos instrumentai savaime imdavo groti ištisas melodijas, mediumai, atliekantys seansą, pasakodavo apie dalykus, apie kuriuos niekaip negalėjo žinoti. Visa tai liudijo apie realų ryšį su anapusiniu pasauliu.

Atsiradus dagerotipijai ypač viliojantis pasirodė sumanymas fotografuoti dvasias ir tuo pačiu dokumentiškai patvirtinti jų egzistavimą. Istorija išsaugojo mums tas nuotraukas, kuriose šalia gyvų žmonių užfiksuotos neryškios vaiduokliškos figūros. Vienais atvejais jos atrodo kaip neryškios šviesios dėmės, kitose aiškiai matosi vaiduoklių veidai, ir artimi žmonės pagal šias nuotraukas atpažindavo savo mirusius giminaičius. Londone viena dama, padariusi fotografo salone savo pačios nuotrauką, aptiko plokštelėje savo mirusio tėvo portretą. Kitu atveju kartu su vidutinio amžiaus pono atvaizdu pasirodė pusiau perregima jo mirusios žmonos figūra, kurios veidas buvo lengvai atpažįstamas plokštelėje.

Mediumai, patraukti idėjos gauti nenuneigiamus ryšio su vaiduokliais įrodymus, mėgino eiti toliau. Žymiausiems iš jų pasisekdavo spiritizmo seansų metu iškviesti regimas dvasias, ką patvirtindavo gerbtinų, autoritetingų žmonių liudijimai. Kai kurie spiritistai bandė eksperimentuoti ir materializuojant dvasias daryti jų rankų ir kojų atspaudus. Pirmą kartą tokį atspaudą gavo amerikiečių geologas profesorius Dentonas. Vieno spiritizmo seanso metu jis padarė parafino pirštų atspaudą, kurio papiliarinių linijų piešinys neturėjo nieko bendro su dalyvavusių seanse žmonių pirštais. Tokiu pat būdu įvairiuose seansuose buvo gaunami dvasių delnų, pėdų atspaudai. Bet ir šitie neva nenuginčijami įrodymai sukėlė skeptikams abejones, kadangi buvo didelė pagunda sumania apgaule sukelti visuomenėje sensaciją.

Gerokai patikimiau už bet kokius materialius patvirtinimus atrodo tie bendravimo su dvasiomis atvejai, kurie vėliau buvo realiai įrodyti. Vienas įdomesnių kontaktų įvyko XX amžiaus pradžioje su ganėtinai originalia rusų dama Aleksandra Fiodorovna Kachovskaja. Pasirodęs jai vaiduoklis padėjo atskleisti nusikaltimą. Kachovskaja ruošėsi aplankyti savo brolį, tačiau pakeliui artėjantis griaustinis privertė ją ieškoti atsitiktinio prieglobsčio. Netoliese buvo seno pažįstamo – atsargos praporščiko Jesipovo dvaras. Tasai buvo aistringas sceninio meno mėgėjas ir ėjo iš proto dėl primadonos – baudžiauninkės aktorės Grušos Meškovos. Atvažiavus į dvarą Kachovskają pasitiko seniūnas ir pranešė, kad nuo to laiko, kai Grušenka pabėgo, šeimininkas iš liūdesio išvažiavo iš dvaro į Kazanę. Taip kad dvaras buvo tuščias. Kachovskaja įsakė jį atidaryti, tačiau seniūnas dar labiau ėmė ją atkalbinėti nuo nakvynės: nuo to laiko, kai ponas išvažiavo, tarnai ne kartą matė pastate vaiduoklį. Kachovskaja buvo ne pėsčia dama, nutarė patikrinti, ar tai tiesa. Naktį, likusi name viena, ji pamatė duryse permatomą moterišką figūrą, apsirengusią baltai. Vaiduoklis pakvietė ją ir, sekdama paskui jį, Kachovskaja išėjo į sodą. Staiga, tarsi parodydama, kad atvyko prie tikslo, figūra sustojo ir išnyko. Ryte Kachovskaja įsakė kasti toje vietoje. Greitai iš po žemių pasirodė drabužiai, pusiau sutrūnijęs lavonas, plaukų liekanos. Dvariškiai atpažino velionę – baudžiauninkė aktorė ne pabėgo, ji buvo nužudyta. Rasti žudiką buvo nesunku – atvykusi pas dvaro šeimininką, Kachovskaja privertė jį prisipažinti. Išties, pavydo priepuolio metu jis užmušė Grušą Meškovą ir užkasė sode. Nusikaltimo liudininkų nebuvo ir jeigu ne vaiduoklis, visa tai būtų likę paslaptimi.

Ne tik tolimoje praeityje žmonėms pavykdavo pasimatyti su ateiviais iš ano pasaulio. Savo prisiminimuose Levo Tolstojaus dukra pasakoja apie paslaptingus atvejus, kuriuos stebėjo vieno iš stalinistinių konclagerių gyventojai. Lageris buvo įrengtas seno vienuolyno su kapinėmis teritorijoje. Daug kalinių ne kartą matė, kaip po langais tamsoje nuslysdavo vaiduokliška žmogaus figūra. Kartais ji sustodavo palei langus, įgydavo vienuolio su pilku apsiaustu formą, per geležines grotas lėtai įplaukdavo į kamerą. Paslaptingą vienuolį matė tai šen, tai ten, jo egzistavimu tikėjo ne tik kriminaliniai, bet ir politiniai kaliniai, tarp kurių buvo nemažai išsilavinusių, anaiptol ne prietaringų žmonių. Tolstajos liudijimu, vienuolis žvelgdavo ir į kamerą, kurioje sėdėjo ji. Sunku patikėti, kad to lagerio kalinius būtų apėmusi masinė haliucinacija. Vadinasi, gyventojai išties susidūrė su paslaptingu vaiduoklišku reiškiniu.

Daug tyrinėtojų bandė paaiškinti vaiduoklių fenomeną. Ir tasai paaiškinimas yra, jei tik tikima religiniu postulatu apie sielos nemirtingumą. Jeigu siela mirties momentu palieka kūną ir įgauna kitą egzistavimo formą, tai ar galima tai patvirtinti fiziškai? Buvo atliekami žmogaus svorio priešmirtinėje būsenoje ir po mirties, matavimai, ir išties buvo pastebėtas svorio sumažėjimas, tiesa, labai nedidelis, matuojamas miligramais. Tyrinėtojai, tikintys dvasios materialia prigimtimi, laiko šį faktą patvirtinimu, kad siela taip pat turi svorį, vadinasi, egzistuoja ir gali ir po mirties įgauti kažkokias kitokias formas. Yra ir kitų, netiesioginių patvirtinimų, kad vaiduokliai – ne fantazija. Žmogų dar galima įtarti, kad jam įsisiautėjo fantazija, tačiau gyvūnams fantazijos nebūdingos. O juk gyvūnai aiškiai reagauoja į kontaktą su anapusiniu pasauliu. Agresija, baimė – naminių gyvūnų elgesį vaiduoklio pasirodymas smarkiai pakeičia. Beje, nuo senų laikų buvo priimta nustatyti pagal šunų, arklių, kitų gyvūnų elgesį, kad namie ne visai “švaru”. Pagal liaudišką tikėjimą, bet koks kontaktas su anapusiniu pasauliu gali turėti liūdnas pasekmes ir to reikėtų kiek įmanoma vengti. O svarbiausia – nereikia iš smalsumo ir siekiant aštrių pojūčių patiems ieškoti kontaktų su dvasiomis, rengiant su kompanija spiritizmo seansus ar įvairiausius būrimus. Tai tiesiausias kelias į beprotnamį. Anapusinis pasaulis anaiptol nėra saugus.