Kitas pasaulis – Astralas (I)

Okultizmas pripažįsta trijų pasaulių egzistavimą – dvasinio, astralinio ir fizinio. Pirmąjam atstovauja dvasia, antrąjam – energija, trečiąjam – materija. Antrasis pasaulis – tarpininkas tarp pirmųjų dviejų. Tačiau visi pasauliai prasiskverbia vienas į kitą tam tikra prasme. Energijos principas yra dvasia, o energija pasireiškia materijoje, kurią išjudina.

 

Mūsų protu suvokiamas pasaulis – tai realusis, fizinis.

 

Materija ir jos rūšys

 

Pasak fizikų, visi kūnai skaidosi į molekules, o molekulės – į atomus. Yra paprasti kūnai, kurių atomai skiriasi nuo kitų kūnų atomų ir negali daugiau skaidytis: auksas, geležis, tokios dujos kaip, pavyzdžiui, vandenilis. Tuo tarpu alchemikai mano, jog atomai gali skaidytis į dar mažesnius atomus ir kad visų kūnų ir visų rūšių materijos pagrindą sudaro vieni ir tie patys pirminiai aromai. Tokiu būdu geležies atomus galima privesti iki šių pirmųjų atomų, o paskui iš šių pagaminti aukso atomus, kas ir vadinama įžymiąja metalų transmutacija. Tokiu būdu, materijos rūšys skiriasi viena nuo kitos ne atomų kokybe, o tik jų tankiu, susijungimo būdu ir skirtingomis kombinacijomis.

X
f
Prisijunk prie mūsų ir Facebook'e! Spausk

 

Materija turi keturias rūšis: tankūs kūnai, skysčiai, paprastos dujos (kaip oras) ir eterinės dujos, kurių molekulės sklaidosi su milžinišku greičiu, tarsi kulkos, paleistos iš kulkosvaidžio (šis palyginimas priklauso fizikams Kruksui ir Teslai).

 

Senovėje išminčiai ir magai turėjo labai rimtų žinių fizikos srityje, tačiau dalis jų prarasta, o dalis išliko vien simbolių, kurių mes dažnai nebesuprantame, pavidalu. Senovėje buvo pripažįstamos keturios stichijos – žemė, vanduo, oras ir ugnis. Tačiau šie pavadinimai turėjo ir simbolinę prasmę ir vaizdavo aukščiau minėtas keturias materijos formas.

 

Be to, senovėje buvo pripažįstama dar subtilesnę materiją, kuri jau perėjo į energiją – eterį. (Indijoje – akasa, akaša). Tai penktasis elementas – astralas, arba astralinė šviesa.

 

Žodžiu, kai pasiekiame pirminį fizinį atomą, po jo seka dar smulkesni atomai, jau astraliniai. Astralas – irgi materija, tačiau labiau dvasinga.

 

Tokiu būdu gaunasi ištisa matrijos rūšių hierarchija. Po astralinės materijos seka dar dvasingesnė, ir taip iki begalybės.

 

Vadinasi, yra du pagrindiniai poliai – dvasia ir materija, tarp kurių egzistuoja begalė tarpinių lygmenų. Jei paimsim kaip išeities tašką dvasią ir imsim leistis žemyn per šią skalę, gausim involiuciją, arba dvasios materializaciją. Jeigu kilsim nuo materijos į viršų, gausim evoliuciją, arba materijos dvasingėjimą. Tačiau sąvokos “leistis” ar “kilti” čia tik vaizdingas palyginimas, kadangi iš tiesų materija, astralas ir dvasia yra persismelkę vienas kitame, ką galima paaiškinti indo, pripildyto akmenų pavyzdžiu. Tarp akmenų galim pripilti smėlio, į smėlį įpilti vandens, o tarp vandens dalelių bus dar ir oras.

 

Astralas visur įsiskverbęs ir supa visą pasaulį, jungia tarpusavyje saulės ir žvaigždžių sistemas, jungdamas žvaigždes šviesos spinduliais, traukos jėga ir, galbūt, kitais mums nežinomais faktoriais. Būdamas eterine medžiaga, astralas turi normalios materijos savybių, būtent: bet kokios materijos atomai yra vibracijos būsenoje, be to vieno kūno atomų vibracijos pranešamos kitų kūnų atomams. Vibracijos arba judesio (kitaip sakant – gyvybės) rezultatas – įvairūs reiškiniai ir jėgos. Žymusis Kruksas sudarė tokią lentelę:

 

32 – 32 768 vibracijos per sek – garsas.
1 048 576 – 34 359 738 368 per sek – elektra.
1 125 899 906 842 624 – 36 028 707 018 963 963 per sek – šiluma ir šviesa.

 

Šie skaičiai neaprėpiami vaizduotės, tačiau negalime nurodyti jų ribos, kadangi visur pasaulyje susiduriame su begalybe.

 

Tarp arba už šių vibracijų ribų turi būti X spinduliai, N spinduliai, gyvūninis magnetizmas ir kt.

 

Jau elektros srityje vibruojanti materija, okultistų manymu, gali vadintis astralu. Tokiu būdu astralo vibracijos duoda šviesą, šilumą, x ir n spindulius ir magnetizmą.

 

Gyvūninis magnetizmas, pagal Diurvilio bandymus, yra būdingas visiems kūnams, o kūnai turi teigiamą arba neigiamą polius.

 

Astralas taip pat poliarizuojasi teigiama ir neigiama kryptimis.Tuo pat metu jis randasi nuolatiniame judėjime ratu, panašiai kaip elektros uždara srovė. Astralinio sūkurio greitis neįsivaizduojamas, kaip ir aukščiau nurodyti astralo vibracijos skaičiai, todėl mūsų laiko ir erdvės supratimas visiškai nepritaikomas astralo atžvilgiu.

 

Paklusdamas fizikos dėsniams, astralas paklūsta išcentrinės ir įcentrinės jėgos poveikiui, kurių kovos rezultate ir gaunamas pusiausvyroje esantis judėjimas ratu.

 

Teigiamų astralo spindulių simbolis – saulė ir raudona spalva. Žydiškai vadinamas aod. Neigiamų spindulių simbolis – mėnulis ir žydra spalva. Žydiškas pavadinimas – aob. Aod ir aob, būdami pusiausvyros būsenoje, kartu vadinami aor, kas ir reiškia astralą arba astralinę šviesą.

 

Aod pagrinde yra “jona” – erdvės ir gyvybės plėtimosi jėga (simbolis – balandis), o aod pagrindas – “ereb” – susitraukimo, laiko ir mirties jėga (simbolis – varnas).

 

Magijos adeptai moka valdyti astralo sroves ir taip atlikti nuostabius stebuklus. Taip per aod galima eksterizuoti tankų daiktą, t.y. išsklaidyti jo materiją, o per aob galima sutirštinti dujas ar netgi materializuoti astralą savo sugalvota forma. Magijos ar spiritizmo seansų metu kartais vienas kūnas pereina per kitą, pavyzdžiui, stiklinė su vandeniu, buvusi ant stalo, netikėtai atsiduria po stalu, tarsi pereidama kiaurai jį. Kitais atvejais turime reikalą iš pradžių su eterizacija, o paskui su materializacija. Stiklinė ir vanduo, atomų pavidalu perėję kiaurai stalą, atsistato jau ant grindų.

 

Senovės magai vaizdavo astralą gyvatės ar dviejų gyvačių, spirališkai susisukusių viena apie kitą pavidalu. Iš čia ir Hermio kaducėjus, ant kurio pinasi dvi gyvatės.

 

Astralas užpildytas įvairiais kūnais, iš dalies sąmoningais, iš dalies nesąmoningais. Pagal Marijaus Dekrespo hipotezę, astraliniai kūnai, arba astrosomai, susidaro kondensuojantis astralo dalelėms, panašiai kaip ore, prisotintame elektros, susidaro kamuoliniai žaibai. Tačiau elektros kamuoliai kaupiasi šalia teigiamų, o astrosomai – šalia neigiamų centrų. Kaip ir fiziniuose kūnuose, astrosome vyksta astralo molekulų pritraukimo prie savęs ir atsiskyrimo procesai. Molekulių potencialumas visoje šioje srityje turi būti daugmaž vienodas, kitaip, smarkiai skiriantis astrosomo ir astralo aplinkui jį potencialams, astrosomas plyšta, suyra, kadangi jo molekulės pralaužia apvalkalą, verždamosis į išorę, arba išorinės molekulėss įsiveržia į apvalkalo vidų.

 

Trys pasauliai ir evoliucija

 

Dvasiniame pasaulyje egzistuoja tik dalykų idėjos ir principai. Šie principai iki savo fizinės realizacijos randasi galimumo,virtualioje būsenoje, o ne esamumo, realios būties. Tam, kad realizuotusi, dvasia arba principas sukuria sau astralinį kūną iš astralo, o astralinis kūnas astrosomas susikuria fizinį kūną iš materijos ir nuo šio momento pasireiškia fizinė būtybė. Ir dvasia, ir astralas turi plastines, formuojančias savybes, ir to dėka, rinkdami aplink save astralines arba fizines molekules, jie priduoda joms formą, kuri atitinka jų principą. Tokiu būdu visi žmonės, gyvūnai, augalai ir net mineralai turi savyje ir astrosomą, ir dalelę arba monadą dvasios.

 

Pagal Marijaus Dekrespo hipotezę, nesąmoningieji astrosomai, egzistuojantys astrale, evoliucionuoja šitaip: dvasios monados, sklisdamos erdvėje, įeina į juos, suteikia jiems energijos ir daro poveikį jų formai. Paskui šie astrosomai įeina į kokį nors apribotą kūną, pradedant nuo mineralų, ir sukelia minerale tą asimiliacijos procesą, kuris vyksta ir formuojantis pačiam astrosomui, t.y. molekulių išsiskyrimo ir pritraukimo procesą. Šio proceso metu astrosomas įgauna organinės gyvybės pripratimą arba instinktą. Kai mineralo gyvybės procesas baigiasi ir jisai tampa vien negyva materija, astrosomas atsiskiria nuo jo: pripratęs prie organinės gyvybės, jis ieško naujo susijungimo su organiniu kūnu, tačiau, besivystant jame organiniam instinktui, įeina vis į aukštesnio lygio kūnus.Taip iš mineralų jis pereina į augalus, o paskui į gyvūnus. Jei pratęsti šią hipotezę logiškai, tai astrosomas, kuris jau pakankamai evoliucionavosi, galų gale įeina į žmogaus užuomazgą. Tokiu būdu gaunasi begalinis kilimo kelias nuo mineralo iki dvasios.

 

Reikia pažymėti, kad net minerale yra užuomazginis instinktas, kuris pasireiškia mineralų simpatijomis ir antipatijomis. Jei į dviejų mineralų kombinaciją įvesim trečiąjį, tai du pirmieji atsiskiria ir vienas jų prisislenka prie naujojo. Ir priešingai – kiti mineralai niekaip nenori jungtis vienas su kitu.

 

Kaip matome, žmogus evoliucionuoja dvasiniame plane, tačiau neabejotina, kad už pirmojo dvasinio plano seka kiti, dar dvasingesni, kuriuose žmogus ir turi kilti, nuolat tobulėdamas.

 

Fizinėje gamtoje matome tris pagrindinius pasaulius – mineralų, augalų ir gyvūnų. Kiekvienoje šioje karalijoje yra trys elementai, atitinkantys jų planą – dvasinis, astralinis ir materialus. Taip minerale dvasiai atstovauja mineralo principas, astralui – mineralo energija arba jo organinės gyvybės dėsnis, o materijai – pats mineralo kūnas – faktas.

 

Astrosomas

 

Astralinis kūnas astrosomas tarnauja žmoguje kaip tarpininkas tarp dvasinio principo ir fizinio kūno, kadangi jis pernelyg skiriasi nuo materijos, kad galėtų daryti įtaką jai tiesiogiai.

 

Kaip jau buvo kalbėta, žmogaus dvasia iš pradžių susikuria sau astrosomą, o paskui astrosomas susikuria sau fizinį kūną, savo plastinių sugebėjimų pagalba priduodamas jam formą, duotą principo.

 

Astrosomas valdo mūsų kūno gyvenimą, vykstantį be mūsų valios: valdo kvėpavimą, kraujo apytaką, virškinimą ir visą maisto apytaką, jis keičia sugedusias ląsteles naujomis, atstato audinius, esant lengviems sužeidimams, naikina bakterijas.

 

Pagrindinis astrosomo organas – didysis simpatinis nervas, su savo trimis centrais (plexus cervical, plexus cordiaque, plexus solaire). Astrososmo atstovas – instinktas.

 

Miego metu mūsų astrosomas nemiega, toliau kontroliuoja mūsų kūno organines funkcijas. Jei kas nors, užmigdamas, nutars atsibusti tam tikru laiku, astrosomas pažadins.

 

Kad aiškiau įsivaizduotume tris žmogaus dalis ir jų savitarpio santykius, paimkim kaip pavyzdį ekipažą. Vežikas – tai dvasia, valia, protas, aktyvusis pradas. Arklys – astrosomas, instinktas, pasyvusis ir judinantis pradas. Vežimas – fizinis kūnas. Tarp vežiko ir arklio yra ryšys – vadžios, tarp arklio ir vežimo – pakinktai, tarp vežimo ir vežėjo – pasostė.

 

Miego, o kartais ir nemiegojimo būsenoje astrosomas išeina iš kūno ir gali gana toli nukeliauti, tačiau tarpusavio ryšys vis tiek išlieka. Šį subtilų fluidinį ryšį nutraukia tik mirtis. Vežėjas persėda ant arklio ir galutinai palieka vežimą – nebegyvą kūną.

 

Tokios ligos kaip isterija paaiškinamos astralinio kūno nenormalia būsena. Kai kas galvoja, kad isteriškas kamuolys, kuris priepuolio metu kyla gerklėje ir dusina ligonį, yra ne kas kita, kaip susikondensavęs astrosomas.

 

Kai žmogui nupjauna ranką ar koją, atitinkama astrosomo dalis lieka žmoguje ir dėl jos simpatinio ryšio su fiziniu kūnu žmogus kartais jaučia skausmą pašalintame organe, tarsi jis tebebūtų. Tomas Lermina savo “Magijoje” pasakoja apie pacientą, kuris skundžiasi skausmu nuo vinies savo nupjautoje rankoje. Ranką atkasė ir pamatė, kad dedant ją į dėžę ir užkalant, į ją įkaltas vinis.

 

Kadangi astrosomas sudarytas iš astralo, t.y. iš eterinės materijos, tai jo molekulės gali išeiti iš kūno. Šis astralinių molekulių išėjimas vyksta pagrindinai iš pirštų ir aplink galvą, bet galima teigti, jog visas žmogaus kūnas skleidžia iš savęs spindulius.

 

Reichenbachas vienas pirmųjų pastebėjo žmogaus kūno spinduliavimą, pavadinęs spindulius odinias (rus. одический). Paskui šiuo klausimu užsiėmė pulkininkas Roša, Baradiukas ir daugelis kitų. Baradiukas padarė nemažai fotografijų su žmogaus kūno emanacijomis, pavyzdžiui, rankos emanaciją, kuri pilnai išsaugojo rankos formą, taip pat nervinės ir odinės jėgos iš galvos emanaciją, ėjusią netikėto pykčio priepuolio metu – matomas tarsi apvalus dujų debesis. Pulkininkas Roša nustatė, jog gilioje hipnozės stadijoje iš žmogaus išeina fliuidas, pasižymintis jautrumu ir išsidėstęs juostomis aplink subjekto kūną 4-5 cm atstumu viena nuo kitos. Kaip ir Reichenbachas, Roša pavadino šį fliuidą odiniu. Vanduo, vaškas, želatina gali prisisotinti šiuo fliuidu. Jei oro juostoje, pripildytoje odiškųjų spindulių, pastatysim stiklinę vandens, jis prisisotina šiais spinduliais ir tarp žmogaus bei to vandens atsiranda ryšys. Vandens atšaldymas sukelia žmogui šiurpą, panardintas peilis – skausmą ir pan. Kartą Roša padarė figūrėlę iš vaško ir pridėjo prie jos plaukų sruogą, priklausančią poniai L., paskui užhipnotizavo ponią ir prisotino figūrėlę jos odiškaisiais spinduliais. Prisilietimas prie figūrėlės iššaukė atitinkamus moters pojūčius. Dūris adata į figūrėlės ranką sukėlė skausmą rankoje, netgi atsirado dūrio ženklas.

 

Įdomius eksperimentus Roša darė su nuotraukomis. Jis prisotindavo jų želatininį paviršių odiškaisiais asmens spinduliais, o paskui fotografuodavo ant šių fotoplokštelių tą asmenį. Ryškinant ir fiksuojant plokštelės negatyvą, Roša (bet tik Roša) prisilietimai sukeldavo asmens pojūčius atitinkamoje vietoje.

 

Poveikis astrosomui atsiliepia ir jo fiziniam kūnui. Tuo paaiškinama nėščios moters vaizduotės įtaka kūdikiui, kurį ji nešioja, taip pat visokie ženklai (stigmatos), atsirandančios ant žmogaus kūno. Žinoma, kad viduramžiais, dėl kai kurių vienuolių religinės egzaltacijos, ant kojų ir rankų atsirasdavo stigmos.

 

Astralo gyventojai

 

Astralinė atmosfera pripildyta astralinių kūnų, kuriuos pagimdo tiek astralo judėjimas, tiek poveikis astralui iš valios ir dvasios pusės. Astrale randasi:

 

1) elementalai, arba gamtos ir stichijų dvasios.
2) astroidėjos, t.y. žmogaus mintys, norai, vaizdiniai.
3) astralinės klišės – veiksmų ir reiškinių atspaudai.
4) egregoriai – žmogiškųjų bendrijų dvasios.
5) laurai – astralinės būtybės, pagimdytos aistrų ir neigiamų žmonių jausmų.
6) žmonės, išėję į astrosomą iš savo fizinio kūno (laikinai).
7) elementerai – mirusių, galutinai palikusių savo kūną žmonių, kuriuos sudaro vien dvasia,siela ir astrosomas.

 

Elementalai – stichijų ir gamtos dvasios

 

Visi organiniai kūnai turi savo principą ir astrosomą, kurie iš pradžių randasi potencialioje būsenoje astrale, o paskui įeina į mineralus ir augalus, ir tampa tarsi pastarųjų sielomis. Panašios astralinės būtybės esti ir stichijose. Visos jos kartu vadinamos elementalais.

 

Įvairių dalykų kombinacijos pagimdo naujus elementalus. Taip deguonis ir vandenilis turi savo atskirus elementalus, o šioms dujoms susijungus, gaunasi vanduo, kuris turi nuosavą astralinį principą.

 

Iš elementų galima išskirti stichijų dvasias, kurias viduramžiais vadino gnomais, undinėmis, silfais ir salamandromis, priklausomai nuo to, kam atstovauja – žemei, vandeniui, orui ir ugniai.

 

Žmogui elementalai dažniausiai priešiški, kadangi žmogus stengiasi pajungti sau stichijas ir tvarkyti organinio pasaulio dalykus. Su šiais dalykais reikia elgtis atsargiai, kadangi jie nuolat pasiruošę atkeršyti. Tereikia chemikui užsižiopsoti ir dujų elementalai suorganizuos sprogimą ir užmuš jį. Elementalai sukelia sprogimus šachtose, griūtis, uraganus, ciklonus ir kt.

 

Elementalai įeina į žmogaus kūno sudėtį, atstovaudami įvairių organų, bacilų ir ląstelių, kurios gyvena savo organinį gyvenimą dvasias.

 

Elementalai yra įvairios jėgos ir įvairaus dydžio, pradedant žolelės dvasia, baigiant sūkūrio, apjungiančio miriadus oro elementalų dvasia.

 

Veikdamas elementalus žmogus gali valdyti stichijas. Magas priverčia tarnauti sau elementalus, burtininkas irgi naudoja juos savo tikslams, bet dažnai pats tampa jų žaisliuku ar net auka, kadangi, kartą iššaukęs, nebegali daugiau jų pažaboti. Kad vadovautų elementalams, žmogus pirmiausiai turi priversti paklusti sau savo kūną ir materialius norus, kadangi elementalai yra tarsi materijos dvasia, o paskui reikia nugalėti savyje stichijos baimę. Senovės Egipte, įšventinant į magus, neofitas privalėdavo įrodyti savo galią stichijoms. Tam jis turėjo prasigauti siaura ir žema eiga į požemį, kaboti virš bedugnės, šokti į siautėjančias bangas ir, galiausiai, pereiti per liepsną. Šie išbandymai ne tik atrodo, bet iš tiesų pavojingi ir tam, kad juos išlaikytum, reikėjo šaltakraujiškumo ir vyriškumo. Kaip sako Elifas Levis, jei kas nors nori valdyti stichijas, tai privalo įrodyti elementalams, kad jų nebijo ir dėl to įveikti egiptietiškus išbandymus.

 

Astroidėjos – Žmogaus mintys astrale

 

Astroidėjos sąvoka plačiąja prasme reiškia žmogaus norus, kadangi bet koks noras įgauna kad ir neaiškios minties formą, taip pat tai ir vaizduotės sukurti vaizdiniai, esantys astrale.

 

Reikia pastebėti, kad žmogaus norai astrale gyvena intensyvesnį gyvenimą nei paprastos mintys, ir kad bet kuris noras – tai astralinė būtybė, kuri stengiasi realizuotis materijoje, t.y. įgyvendintį tą norą, kuris yra jos principas ir kuris iššaukė ją gyvenimui.

 

Kai dėl vaizduotės vaizdinių ir paveikslų, tai jie atsispaudžia astrale, tad ką nors įsivaizduoti reiškia – sukurti astrale atitinkamą vaizdinį. Tam žmogus turi turėti pakankamą kiekį astralinio fliuido (arba gyvybinės jėgos pranos) ir sugebėjimą skleisti jį, kad kondensuotusi astralinėje atmosferoje.

 

Vadinasi, vaizdiniai ir vaizduotės paveikslai iš tiesų egzistuoja astrale ir svajodami mes aiškiai matome juos su mūsų astrosomo jausmų pagalba. Mūsų nervinio fliuido pagalba astralas kondensuojasi ir astralinis vaizdinys materializuojasi tiek, kad matome jį fiziškai. Tokia yra haliucinacijų kilmė. Žmonės su didele vaizduote pasižymi tuo, kad jų nervinė jėga išeina iš jų didesniais kiekiais dažnai net prieš jų valią ir įkūnija astrale jų mintis ir vaizdinius.

 

Eilė vaizdinių, iššauktų žmogaus, sukuria taip vadinamus astralinius miražus. Visi romanai, poezija, dramos ir kiti žmogaus vaizduotės kūriniai rodosi astrale astralinio miražo pavidalu.

 

Magiškoji grandinė

 

Kai keletas žmonių sujungti vienos valios, jų mintys, norai ir vaizdiniai atsispindi ir gyvena astrale su ypatinga jėga. Todėl malda tikinčiųjų, kurie įkvėpti vieno ir to paties noro, turi milžinišką jėgą ir sugebėjimą atlikti stebuklus.

 

Lygiai taip pat vaizdiniai, sukurti religijų, pavyzdžiui, Kristaus, Mergelės Marijos ir įvairių šventųjų, nepriklausomai nuo jų tikrosios asmenybės egzistuoja astrale sukurti milijonų žmonių vaizduotės ir valios, semdami šioje valioje savo gyvenimo principą ir kryptį, taip įgydami milžiniškų jėgų. Todėl žmonės, neigiantys velnio egzistavimą, truputį skuba su išvadomis. Astralinis velnio vaizdinys neabejotinai egzistuoja ir netgi turi ragus ir uodegą,visai kaip jį vaizduoja bažnyčia ir liaudies prietarai.

 

Kadangi šie pavidalai semia savo jėgas žmonių valioje ir vaizduotėje, tai jie ir priklauso nuo tikėjimo į juos ir reikia manyti, jog dabar velnio ragai jau ne tokie baisūs, kaip viduramžiais. Pvz. kai magai iškvietė Olimpo dievų šėšėlius, šie dievai turėjo išsekusią ir iškankintą pavidalą. Tais laikais jais niekas nebetikėjo.

 

Bet kuri kolektyvinė astroidėja, sukurta kelių žmonių, yra stipresnė už vieno žmogaus astroidėją. Tuo remiasi magiškosios grandinės sandara ir veiksmas. Magiškoji grandinė sudaroma susijungiant žmonėms, susietiems vienosidėjos ir vieno žmogaus valios. Visi grandinės nariai turi būti neigiami, išskyrus vadą, kuris yra teigiamas, t.y. visi nariai turi tik priimti šefo valią ir ją įsisavinę, sugrąžinti jam atgal astralinių srovių pavidalu. Šefas tokiu būdu tampa tam tikra astropsichine baterija ir gali savo nuožiūra nukreipti sukauptą energiją.

 

Visos draugijos, kurias apjungia vidinė disciplina ir vieninga valia, yra magiškosios grandinės. Žmonės sudaro šias grandines nė neįtardami, kad seka magijos dėsniais. Tačiau jei teigiami ir neigiami elementai, t.y. bendrijos nariai išsidėstę nemokšiškai, tai vieni kitus neutralizuoja ir bendrijos valia negali pasireikšti astrale su pakankamu kryptingumu ir jėga. (Demokratinė anarchija).

 

Astralinės klišės

 

Taip pavadinti žmogaus veiksmų ir kitokių reiškinių žemėje atspaudai astrale. Kadangi bet kuri mūsų mintis ir bet kuris veiksmas atsispaudžia astrale, tai jame išsaugomi visi įvykiai ir jų klišės juda astraliniame sūkūryje, paklūsdamos jo srovėms.

 

Astralinės klišės gali susidaryti ne tik praeities, bet ir ateities įvykiams bei veiksmamas. Kaip ir viskas, kas žemiška, veksmas iš pradžių randasi potencialioje būsenoje ir jo principas iš pradžių realizuojasi astraliniame, o jau paskui materialiame pasaulyje. Priklausomai nuo žmogaus valios ir įvairių įvykių, ateities klišės gali daug kartų pasikeisti, kol galiausiai realizuosis žemėje.

 

Egregoriai

 

Astralinės būtybės, pagimdytos bendrijos žmonių, kuriuos jungia viena mintis ir valia. Šios bendrijos siela. Egregoriaus susidarymas remiasi magiškosios grandinės principu. Kai magiškoji grandinė atkakliai veikia tam tikrą laiką ir atstovauja didelę bendriją, kurios visi nariai laikosi tam tikrų principų ir nukreipia savo valią į tam tikrą tikslą, astrale susikuria savarankiška esybė, sudaryta iš bendrijos įsitikinimų ir tikslų sumos. Tai ir yra egregorius.

 

Gavęs iš bendrijos narių pakankamą energijos atsargą, egregorius pradeda gyventi savarankiškai, tačiau jis neturi pilnos laisvos valios, kadangi visas jo gyvenimas nukreiptas siekti tikslų, atitinkančių jų principą. Iš kitos pusės, jis ir pats daro įtaką bendrijos nariams ir verčia juos tarnauti bendrijos tikslams. Tokiu būdu tarp egregoriaus ir sukūrusios jį bendrijos atsiranda tarpusavio sąveika.

 

Žemiškoms bendrijoms kovojant tarpusavyje, jų egregoriai, šie astraliniai gigantai, irgi stoja į negailestingą kovą ir atvirkščiai – kartais egregoriai pradeda kovą, įtraukdami į ją žmones.

 

Mirę bendrijos nariai sudaro tarsi egregoriaus dalį, maitindami jį ir po mirties savo psichinėmis energijomis. Todėl jokios idėjos žemėje neįmanoma sunaikinti prievarta. Kankiniai už tą idėją tik sustiprina ją atstovaujantį egregorių astrale.

 

Bendrijai iširus žemėje, egregorius dar ilgai egzistuoja astrale ir stengiasi pasiekti tikslus, kurdamas naują bendriją, tarsi atgimdamas joje. Įdomu pasekti templierių ordino egregoriaus gyvenimą Prancūzijoje. Kaip žinia, XIV a pradžioje Pilypas Gražusis, Prancūzijos karalius su popiežiumi Klemensu V sunaikino šį ordiną, nukankindamas daugelį riterių. Tačiau pralietas kraujas tik sustiprino ordino egregorių ir nuo to laiko jo tikslas tapo nesutaikoma neapykanta prancūzų karaliams ir popiežiams, pasireiškiantis paslaptingu devizu iš trijų raidžių L, P ir D, kas reiškia “Lilia (prancūzų karalių herbas) pedibus destrue” ir “Latro Pontifex deleatur”. Nuo tų laikų šis egregorius pagimdė ir palaikė visas bendrijas ir sąmokslus prieš Burbonus ir popiežius. XVIII ir XIX amžiuose jis kaip uraganas kėlė aršias revoliucijos bangas ir netgi dabar jis įkvepia masonų ložes. Reikia pažymėti, kad masonų devizas – tos pačios trys raidės, kurias jie dabar, tiesa, aiškina kitaip: “libratio, productio, destructio”, arba “liberte, puovoir, devoir”, arba “liberte de penser”.

 

Tarp pasaulinių egregorių reikia pirmiausiai pažymėti du pagrindinius – gėrio ir blogio egregorius.

 

Pirmasis jų sujungia šventuosius, taip pat gyvenančius gerus žmones ir geras mintis, o antrasis – susivienijusius blogus žmones, gyvus ar mirusius, taip pat piktas mintis ir norus. Kabala pirmąjį vadina Michaeliu, antrą – Samaeliu. Pastarasis ir yra ezoterizmo velnias ar šėtonas.

 

Kai žmogus su įsitikinimu taria žodžius ar vartoja ženklus, kurie tarnauja kokios nors bendrijos devizu, tuo jis pritraukia prie savęs ir nuteikia palankiai savo naudai šios bendrijos egregorių. Tuo paaiškinamas stebuklingas maldos poveikis, taip pat įvairūs religiniai ženklai – kryžiai, ikonos ir pan. Reikia pastebėti, kad maldos veiksmingumui reikia ne tik tikėjimo ir valios jėgos, čia turi reikšmę ir maldos tikslas. Kuo malda švaresnė, dvasingesnė, tuo daugiau galios ji turi. O jei ji sukelta žemesnių, materialinių paskatų, egoizmo, tai materijos elementas, įvestas į ją, susilpnina žmogaus valią ir maldos jėgą.

 

Laurai

 

Astralinės būtybės, sukurtos žmogaus norų. Kartą pagimdytas, lauras gyvena pusiau sąmoningai, siekdamas patenkinti jį pagimdžiusį norą. Taip neapykantos lauras stengiasi ir pats savaime tos neapykantos objektui padaryti visokios žalos. Tuo paaiškinamas faktas, kad nervingi žmonės patiria net fizinį negalavimą, jei pašnekovas nusiteikęs priešiškai.

 

Kuo stipresnis ir ilgiau trunkantis noras, pagimdęs laurą, tuo jis gyvybingesnis – jo gyvybė palaikoma žmogaus nervine energija, jis tarsi prisisiurbia prie jį pagimdžiusio žmogaus.

 

Dėl astralo plastiškumo, laurai įgauna visokiausias formas ir gali susitraukti, išsiplėsti ir aplamai keisti pavidalą. Paprastai laurai randasi žmogaus auroje, astraliniame apskritime aplink galvą, tačiau stipresnieji prasiskverbia netgi į astralinį kūną ir žymiai pakeičia jį, o per jį ir fizinio kūno linijos, ypač veido bruožai pasikeičia. Tokiu būdu žmogus paprastai nešioja savo aistrų ir įpročių antspaudą.

 

Jei laurą pagimdęs noras užgęsta, tai ir lauras greitai miršta, bet jis kabinasi į gyvenimą ir smarkiai stengiasi pratęsti savo efemerišką egzistenciją. Tam jis stengiasi palaikyti ar užkurti žmoguje norą, kuris jį pagimdė ir tokiu būdu padeda formuotis žmogaus įpročiams.(Alkoholizmas).

 

2 dalis.


Facebook komentarai
14 komentarų
2500

Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Vilius
2 years 9 months ago

Koks gali buti salutinis poveikis?

atsakovas
5 years 6 days ago

egregoro puikus pavyzdys- bažnyčia. kas dėl atomo,tai jį juk jau yra pavyke suskaldyt į dar mažesnius.. pff, tie bulvariniai skaitalai.

deep space
5 years 6 days ago

Aciu uz straipsni ! Buvo idomu paskaityti

alchemikas
5 years 6 days ago

kai patenki astralini pasauli, tu viska matai, tik belieka uzsirasyti pabudus ir publikuoti anomalija.lt

Jonas
5 years 6 days ago

Gerbiamas, straipsnio autoriau,
Gal galite pasakyti iš kur gavote šitą informaciją ?
Kažkaip šiuolaikiniai Astralo erdvės tyrinėtojai apie tokius dalykus nekalba, na gal ir kalba, bet kitaip, bet aš tikrai esu plataus mąstymo žmogus, todėl nieko neatmetu, tik įdomu iš kur šita informacija gavote ?

Anonimas
3 years 7 months ago
Jonas
5 years 5 days ago

Juokinga, kai gaunu 2 neigiamus įvertinimus už nieką. Ačiū, kad pralinksminate. :)

alchemikas
5 years 6 days ago

kaI baiksit oxworda, gausit nobelio premija, nutrenks zaibas, netycia palaidos, o po 2valandu atkase ras be samones, kai bandys atgaivinti, bet busi patyres Klinikine mirti, o kai atsigausi, isgersi alaus, o po to stipriau, suprasit

115616511541631561
5 years 6 days ago

matrica

opc
5 years 6 days ago

paini schema…

alchemikas
5 years 6 days ago

aplink zmogu skraido daug subatomu, ir kitu daleliu, jie mazesni uz atomus ir lieka mums net mirus, tai ir yra siela. yra ir kitu daleliu, kaip dieviskooji higso bazonas, kuri gali keliauti laiku ir t.t. Taigi ‘astralinis pasaulis’ ir yra sudarytas is subatomu.
beto ten sviesa skleidzia neutrinai, kurie gali skrieti greiciau uz sviesa, stai kaip astralas gali atsidurti kur tik nori per sekunde;D

viskas logiskai ir moksliskai paaiskinta.

Made by
EMC

I don’t like you

Einšteinas
1 year 3 months ago

Laikas yra reliatyvus. Kadangi jis yra reliatyvus, tai taip pat realiatyvu viskas kas su juo susiję: erdvė, greitis, pagreitis…
Realiai tie dalykai neegzistuoja!

Vaidas
5 years 7 days ago

Paskaičiau pradžią, supratau, kad rašė visiškas humanitaras. Labai daug teksto apie nieką.
Taigi, autoriau, atomas yra sudarytas iš branduolio, kurį sudaro protonai ir neutronai. Aplink atomo branduolį skrieja neigiamą krūvį turintys elektronai, o pats branduolys turi teigiamą krūvį. Kiekvieną atomą sudaro skirtingas skaičius elektronų, protonų ir neutronų. Va tau ir „mažesni atomai“. Šitos dalelės dar sudaromos iš smulkesnių, apie kuriuos mokykloje nepasakojo, bet gali pasiskaityt internete.

Čia 8 klasės chemijos ir 9 klasės fizikos kursas (na bent prieš 10 metų toks buvo)

Refaim
4 years 16 days ago

Kill yourself, čia esmė ne apie atomus, žmogus parašes šį straipsnį daug informacijos rado, man nesvarbu kur ir iš ko, bet informacija įdomi

wpDiscuz