Dingusių laivų fenomenas

Kiekvienais metais pasauliniame okeane dingsta dešimtys laivų. Tai ne tik trapios valtys, elegantiškos jachtos ir pramoginiai kateriai. Tarp visų be žinios dingusiųjų yra ir keleivinių lainerių, ir krovininių laivų. Kas atsitiko? Kur jie prapuolė? Bet kuris jūreivis jums atsakys, kad viskas čia labai paprasta – jie susitiko su “Skrajojančiu Olandu”.

 

Legenda byloja, kad kažkada gyveno olandų kapitonas Van der Dekenas. Buvo jis girtuoklis ir šventvagis. Kartą netoli Gerosios Vilties iškyšulio jo laivas pateko į stiprų štormą. Šturmanas patarė jam pasislėpti vienoje iš įlankų, tačiau kapitonas nepaklausė patarimo, išsitraukė pistoletą ir iššovė.

 

Su kiekvienu, kas man prieštaraus, bus tas pats. – urzgė kapitonas, kreipdamasis į persigandusius jūreivius ir spyrė koja šturmano kūną. Matyt, šis grasinimas neapramino komandos, nes kapitonui vėl teko griebtis pistoleto. Nuo to laiko taip ir klaidžioja po jūras Van der Dekeno laivas. Su supuvusiu korpusu jis, visgi, puikiai laikosi ant bangų. Savo komandą prakeiktas kapitonas surenka iš skenduolių ir kuo bjauresni buvo jų poelgiai gyviems esant, – tuo geriau.

 

Yra ir kita “Skrajojančio Olando” kilmės legenda. Ji byloja, kad visa komanda olandų prekybos laive susirgo baisia liga. Iš baimės, kad ji gali persimesti į krantą, nė vienas uostas nepriėmė laivo. Pagal šią legendą, kuri, matyt, labiau artima tiesai, laivas su mirusiais nuo ligos, bado ir troškulio jūreiviais iki šiol klajoja po jūras ir vandenynus. Susitikimas su laivu vaiduokliu, pramintu “Skrajojančiu Olandu”, gresia geriausiu atveju nelaime, bet dažniausiai – mirtimi.

 

Ir esmė čia, turbūt, slypi ne piktojoje dvasioje, kuri valdo laivą vaiduoklį, o ta, kad laivai, plaukiantys visomis burėmis, bet neturintys komandos – anaiptol ne retenybė.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Vieną ankstų 1850 metų rytą laivas “Jūrų paukštė” pasirodė palei JAV Rod Ailendo valstijos krantus, netoli Niuporto. Susirinkę ant kranto žmonės matė, kad laivas iškėlęs visas bures plaukia tiesiai į rifus. Kai iki jų liko keli metrai, didžiulė banga pakėlė burlaivį ir atsargiai pernešė jį į sausumą. Nusikapstę iki laivo miestiečiai buvo apstulbę: laive nebuvo nė gyvos dvasios. Ant krosnies kambuze virė arbatinukas, kubrike tvyrojo tabako dūmai, ant stalų buvo išdėliotos lėkštės.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Navigaciniai prietaisai, žemėlapiai, locijos, laivo dokumentai – viskas buvo savo vietoje. Iš laivo žurnalo paaiškėjo, kad burlaivis plaukė iš Hondūro į Niuportą su kavos kroviniu. Laivui vadovavao kapitonas Džonas Daremas. Paskutinis įrašas budėjimo žurnale skelbė: “Išėjom į Brentono rifo traversą”. Šis rifas buvo vos už kelių mylių nuo Niuporto. Žvejai, grįžę tą pačią dieną iš jūros pasakojo, kad anksti ryte matė burlaivį jūroje ir kapitonas juos pasveikino. Kruopščiausias tyrimas, kurį atliko policija, taip ir nepaaiškino kodėl ir kur pradingo žmonės.

 

Kai kurie specialistai mano, kad eilę komandos išnykimo atvejų galima paaiškinti staiga įsiplieskusiomis epidemijomis. 1770 metų pabaigoje į maltos salą atplaukė laivas, kurio kapitonas ir 14 jūreivių sirgo geltonąja karštlige. Kai apie tai buvo pranešta Didžiąjam Maltos ordino magistrui, jis įsakė išbuksyruoti laivą su 23 žmonėmis iš uosto. Laivas pasuko į Tunisą, tačiau vietinis valdovas buvo laiku įspėtas ir jis uždraudė įsileisti laivą į uostą. Komanda nusprendė plaukti į Neapolį. Ten laivo irgi nepriėmė, baimindamiesi epidemijos. Nepriėmė laivo ir Prancūzijoje bei Anglijoje. Galiausiai laivas dingo be žinios.

 

Kitas paaiškinimas – infragarsas. Ką mes apie jį žinome? Infragarsas – tai žmogaus ausimi negirdimos žemo dažnio bangos (žemiau 16 Hz). Štormų ir stiprių vėjų virš jūros paviršiaus metu ore atsiranda tokie virpesiai. Esant vėjo greičiui 20 m/sek, “jūros balso” galia pasiekia 3 vatus kiekvienam jūros paviršiaus kvadratiniam metrui. Palyginti nestiprus štormas generuoja infragarsą, kurio galingumas pasiekia dešimtis kilovatų 6 Hz diapazone, jo poveikis organizmui gali pasireikšti kaip laikinas apakimas, pavojaus jausmas, nereti ir beprotybės priepuoliai. Ištikus tokiems priepuoliams, žmonės šokinėja per bortus ar virsta žudikais, po ko ir patys suveda sąskaitas su gyvenimu. Jeigu dažnis pasiekia 7 Hz, mirtis ekipažą ištinka beveik akimirksniu, kadangi širdis nepajėgia atlaikyti tokio spaudimo.

 

1894 netų rugsėjį Indijos vandenyne iš garlaivio “Pikubenas” buvo pastebėtas tristiebis burlaivis “Ebijus Esas Hartas”. Ant jo stiebo plėvėsavo nelaimės signalas. Kai jūreiviai išsilaipino denyje, pamatė, kad visi 38 ekipažo nariai negyvi, o kapitonas išprotėjęs. Mirusiųjų veidai, tie, kurie dar nebuvo smarkiai sunaikinti puvimo, buvo iškreipti siaubo grimasų.

 

Tačiau pasitaiko atvejų, prieš kuriuos protas pasuoja. Mistika, ne kitaip! Žmonės, pasigavę ligas – tai normalu, bet juk ir laivai turi senti, jie ilgai neišgyvena be reikiamos priežiūros.

 

1913 metų spalį gelbėtojų komanda iš anglų garlaivio “Džonsons” išsilaipino dreifuojančiame burlaivyje, ant kurio borto buvo sunkiai įskaitomas užrašas “Marlboro”. Laivo burės ir stiebai buvo padengti žalsvų pelėsių. Denio lentos supuvusios. Palei trapą pusiaugula drybsojo skeletas, apdengtas sudūlėjusiais skarmalais. Ant kapitono tiltelio ir kajutėse buvo aptikta dar 20 skeletų. Budėjimo žurnalo puslapiai buvo sulipę, rašalas išsiliejęs ir ką nors perskaityti buvo neįmanoma. Artėjo štormas, tad garlaivio kapitonas, neturėdamas galimybės, o ir noro, paimti laivą vaiduoklį buksyru, pažymėjo žemėlapyje susitikimo su paslaptingu burlaiviu vietoje ir nuplaukė. Uoste kapitonas pranešė valdžiai apie savo radinį. Greitai paaiškėjo, kad “Marlboras” 1890 metų sausyje išplaukė iš Litltono uosto naujojoje Zelandijoje su vilnos ir šaldytos avienos kroviniu. Ekipažui vadovavo kapitonas Hirdas. Jis buvo žinomas kaip patyręs ir sumanus jūrininkas. Paskutinį kartą burlaivį matė 1890 metų balandžio 1 dieną Ramiąjame Vandenyne netoli Ugnies Žemės. Neįtikėtina, bet burlaivis bet 23 metus klajojo jūromis. Tai atrodė neįmanoma, bet visgi buvo faktas.

 

Mūsų dienomis irgi galima sutikti tokį “Skrajojantį Olandą”, susitikimas su kuriuo štormo metu, o dar ir naktį, gresia nelaime. Štai palei Australijos pietvakarinę pakrantę neseniai buvo aptikta dreifuojanti žvejybos škuna be ekipažo ir degalų. Laivas “Kai Eim 6” buvo registruotas Indonezijoje, bet jo savininkai gyvena Taivanyje. Šiuo metu jų ieško australų policija, praneša agentūra AAP. Laive, kurį sausio 4 aptiko kranto apsaugos lėktuvas, turėjo būti 10-12 jūreivių. Laivo būklė gera, jo triumai pilni sugautos žuvies. Ekipažo paieškos jūroje buvo nesėkmingos, nieko nedavė ir kruopšti laivo apžiūra. Laive nebuvo nė vienos gelbėjimosi valties. Be to, nepavyko rasti dokumentų, pagal kuriuos galima būtų nustatyti ekipažo narių asmenybes. Australijos valdžios atstovai tvirtina, kad jokių gamtinių kataklizmų, dėl kurių galėtų dingti jūreiviai, tame rajone nebuvo. Orų sąlygos irgi buvo pakankamai švelnios.

 

Kad neužbaigti pasakojimo labai jau niūriai, galima paminėti pasakojimą apie “Skrajojantį Olandą”, sutiktą 1986 metais, Atlanto vandenyne. Filadelfijos apylinkėse jį aptiko pramoginio laivo keleiviai. Tai buvo senovinis burlaivis suplyšusiomis burėmis. Ant denio grūdosi žmonės su trikampėmis skrybelėmis ir špagomis. Pastebėję pramoginį laivą, jie susibūrė palei bortą ir ėmė šaukti, pyškindami iš senovinių muškietų. Turistai gi pyškino fotoaparatais. Pramoginiame laive buvo vieno populiaraus laikraščio reporteris. Už padorią sumą jam leido perduoti informaciją apie sensaciją į savo leidinį. Štai čia viskas ir paaiškėjo. Holivudas filmavo eilinį filmą apie… “Skrajojantį Olandą”. Pūstelėjus stipriam vėjo gūsiui, nutrūko trosas, laikęs laivą prie prieplaukos ir laivas, prisikimšęs statistų, “pagavęs” vėją, trūktelėjo į atvirą jūrą.

Rekomenduojami video:


2500
4 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Julius

Daug įdomiau nei Delfi skaityt :) o dar ir kur tiesos daugiau drysčiau suabejoti.

Jaunelis

Esu girdejas dar viena Skrajojancio Olando legenda,van Der Dekenas audros metu mete issuki Dievui,sakydamas,kad jokia audra jo nenugales,taip ir liko jis plaukioti per audringas juras iki pat pasaulio pabaigos.Tik viena nakti metuose jam grazinamas materialus kunas ir leidziama pasilinksminti pakrantes uzeigose.

geras

Nu ir kas kad BUVO tipo tik tu vienas cia skaitai?:D

buvo

Buvo jau sitas arba kur kitur skaiciu:)

Taip pat skaitykite