Astrologija ir mokslas

Astrologiškai kvalifikuoti galima ne tik emocinį pasaulį, bet ir mąstymo metodus. Mokslinės ir filosofinės idėjos, keliamos mąstytojų, išreiškia jų Zodiako ženklus. Trumpai apžvelgsime ženklų charakteristikas jų mokslinėje veikloje.

Mokslo planetos – tai visų pirma Uranas, o taip pat Saturnas ir Merkurijus. Marsas padeda Uranui nuosekliai sukurti ir “prastumti” idėją, kas irgi svarbu. Pagal statistiką, daugiausia mokslininkų gimsta Mergelėje (valdo Cerera), Vandenyje ir Ožiaragyje (Uranas), o taip pat Skorpione (Uranas egzaltacijoje), Vandeniai kiek atsilieka nuo Ožiaragių, matyt, dėl tendencijos nebaigti savo idėjų realizacijos, todėl žmogus su stipriu Saturnu, mokantis pasiekti tikslą, gali aplenkti tą, pas kurį stiprus Uranas – daug idėjų, bet neužbaigtų. Šiuos ženklus seka Žuvys, paskui Avinas ir Dvyniai.

Idealistai Avinai, mentalinis Dvynių ir Svarstyklių ženklas – nemėgdami liestis prie materijos, jie labiau už kitus linkę į matematiką. Žuvys, priešingai, labiau mėgsta fiziką. Dvyniams, kaip ir Mergelėms, Šauliams ir Vandeniams būdingas susidomėjimas klasifikacija (Karlas Linėjus – Dvynys). Liūtai, kurių ženkle Uranas yra tremtyje, mažiau už kitus linkę į grynus mokslus ir ypač humanitarinius. Fizika ir matematika juos domina labiau.

Humanitarinę orientaciją turi Jaučiai, Vėžiai ir Šauliai. Jaučiai domisi gamtos mokslais (Mečnikovas), bet taip pat ir fizika. Vėžiai – biologija, fiziologija (Mendelis, Lurija), taip pat tyrimais, susijusiais su kelionėmis (Amundsenas). Šaulys mažiau nei kiti linkęs į tiksliuosius mokslus, šis ženklas davė tik vieną žymų matematiką Lobačevskį. Šauliai tampa geografais, etnografais, kalbotyrininkais (žodyno sudarytojas Dalis). Įgyvendintos Šaulio idėjos gali tapti pasaulinės reikšmės simboliais, kaip Eifelio bokštas arba Zamenhofo dirbtinė kalba esperanto.

Keturi pagrindiniai moksliniai ženklai – Mergelė, Skorpionas, Vandenis, Ožiaragis – duoda visų sričių mokslininkus. Neginčijama Mergelės sritis yra cheminiai ir fiziologiniai procesai (Butlerovas, Pavlovas, Botkinas). Užsiima Mergelės ir auklėjimo klausimais (Semaška). Bet Mergelės absoliutizmas sugeba ją atplėšti nuo žemės. Mergelė buvo Ciolkovskis, pasižymėjęs kraštutiniu racionalumu savo gyvenime, o savo idėjomis sukūręs starto aikštelę ateičiai, kas ir yra Mergelės mokslinis Zodiako uždavinys.

Skorpionams, besiskverbiantiems į visas sritis, nesvetimos kelionės (Kukas, Kruzenšternas) ir pats gyvenimiškas procesas (Mičiurinas). Vandenį natūralu sieti su elektra (Amperas, Volta). O Ožiaragiai buvo tokios asmenybės kaip rusų kosmonautikos kūrėjas Koroliovas, branduolinės fizikos pagrindinė figūra Kurčiatovas. Ožiaragio tikslo siekimo pavyzdys yra Šampiljonas, kuris vaikystėje nusibrėžė tikslą iššifruoti Egipto raštą ir šį tikslą pasiekė. Skorpiono ir Ožiaragio ženkle gimė žymios moterys mokslininkės – Kiuri (Skorpionas), Kovalevskaja (Ožiaragis).

Galima pridurti, kad Nobelis siekė įkūnyti savo ženklo – Žuvų – teisingumą, įsteigdamas premiją už kultūros pasiekimus.

Kiek smulkiau panagrinėsime matematikų ir fizikų kūrybą, kas mums parodys, kad mokslininkų mokslinė pasaulėžiūra yra susijusi su jų Zodiako ženklu.

AVINAI yra determinuoto požiūrio šalininkai, sielos gilumoje jie įsitikinę, kad bet kokia sistemą galima pateikti paprastų dėsnių pavidalu. Matematikoje determinizmo principą suformulavo Avinas Dekartas, kuris rašė, kad “dieviškajam protui” visi reiškiniai egzistuoja vienoje matematinėje struktūroje. Nuo Dekarto prasidėjo visiems žinoma koordinačių sistema (x, y), kurioje visos lygtys turi patį paprasčiausią pavidalą. Determinizmo teoriją kūrė kitas matematikas Avinas – Laplasas, kuris manė, kad ir Visata visais laikais eina vienu keliu, panašiai kaip tiesmukas Avinas. Kiti žymūs matematikai – Fredholmas, Čaplyginas, iš fizikų tik Hiuigensas – labiau linkę mąstyti abstrakčiai. Jiems lemta sukurti loginę grandinę, bet paprastai jų kredo – būti specialistu savo siauroje srityje.

Skirtingai nei Avinai, JAUČIAI įvaldė labai plataus profilio žinių spektrą, domisi įvairiausiomis sritimis. Paprastai nesukurdami naujos krypties jie yra universalūs specialistai, sugebantys savo nuojautos dėka rasti teisingą praktinį sprendimą. Jaučiai užsiima patirties analize, kuri jiems leidžia statyti tiltus tarp gretimų sričių ir požiūrių į situaciją. Šiam ženklui priklauso diferencialinių lygčių pradininkas Hausas, Pjeras Kiuri, Frenelis, Puankare, Plankas ir kiti. Jaučių dėmesio gyvenimiškoms realijoms iliustracija gali būti pavyzdys iš kitos mokslo srities – istorija, kaip buvo sukurta lingvistinio realiatyvumo hipotezė (žmogus mato pasaulį per savo kalbos žodžių reikšmių prizmę). Šios teorijos pradininkas Vorfas iš pradžių būdamas sąžiningu saugumo technikos inžinieriumi, atkreipė dėmesį į tai, kad žmonės elgiasi aplaidžiai šalia panaudotų dujų balionų, ant kurių kaba lentelė “tuščias”, nei šalia pilnų, nors yra žinoma, kad balionas su dujų likučiais užsidega lengviau. Tai paskatino Vorfą rimtai užsiimti lingvistika.

Įdomius matematikus gimdo oro ženklas DVYNIAI. Jie sukūrė naują požiūrį, po determinuioto apibūdinimo tapę tikimybių teorijos kūrėjais. Ši teorija aprašo sprendimų daugybiškumą. Prieš tai buvo pastovumo – nepastovumo, stabilumo – nestabilumo sąvokos, kurias įvedė Maksvelas. Kartais tikimybių teorijos pradininku laikomas Paskalis. Be Maksvelo, tikimybių teorija užsiėmė Dvyniai Markosas, Liapunovas ir Čebyševas. Dvynys – fenomenalus mokslininkas Kleinas, su kurio vardu mes siejame “akivaizdų” požiūrį į keturis išmatavimus (“Kleino butelis”). Jis pabandė iš aukštosios matematikos pozicijų pamatyti elementarumą.

VĖŽIAI linkę spręsti labai sudėtingus uždavinius ne mažiau sudėtingais metodais. Jiems svarbu ne metodą sukurti, bet gauti aiškų sprendimą, ką patvirtina Boselio ir Puasono vardai. Iš Vėžių žinomiausias Leibnicas – “lošimų teorijos” kūrėjas. Ši teorija leido atsirasti daugybei matematinių uždavinių ir padėjo vystytis nelinijinei analizei. Nelinijinės lygtys, skirtingai nei linijinės, sudaro sudėtingą visumą, nedalijamą į dalis. Jos panašesnės į tą gyvenimišką psocesą, kurį visada nesąmoningai nukopijuoti bando Vėžys.

LIŪTUS domina ne uždavinio sprendimas, o pats tokio sprendimo egzistavimo klausimas. Visa eilė matematikų Liūtų (Abelis, Teiloras, Fermis) užsiėmė egzistavimo teorijomis, spręsdami klasikinę dilemą “Būti ar nebūti?”, kuri visais atžvilgiais yra būdinga Liūtui. Prie jų galima priskirti ir Košį, kuris sukūrė integralą, kaip kai kurių be galo mažų dydžių sumos ribą, prieš tai įrodęs egzistavimą tokios ribos nepriklausomai nuo funkcijos. Pati integralo sąvoka, apjungianti ir nubrėžianti ribą, irgi atitinka Liūto idėją apie visaapimamumą. Liūtus traukia klasikinis fizikinio pasaulio vaizdo supratimas, ką patvirtina Šredingerio kvantinė teorija, grindžiama tradicine bangine šviesos teorija.

MERGELĖS – tai sistematizatoriai. Jie enciklopedistai, kaip ir Jaučiai, tačiau Jautis savo žinias taiko faktinėje gyvenimo realybėje, o Mergelė kuria teoriją, parinkdama jai faktus. Klasikiniu Mergelės pavyzdžiu fizikoje yra Rezerfordas, kuris, atrinkęs visus žinomus faktus, sukūrė apibendrinantį atomo modelį. Mergelės – subtilūs eksperimentatoriai ir tam pačiam Rezerfordui pavyko pirmajam suskaldyti atomo branduolį. Kitas fizikas Mergelė – Faradėjus, kurio idėjos apie elektros savybes buvo nesuskaičiuojamų eksperimentų rezultatas.

Darbo metodus irgi nulemia Zodiako ženklas. Jeigu Rezerfordas savo laboratorijoje įvedė tikslų tvarkaraštį ir nepasižymėjo ypatingu svetingumu, tai Nilsas Boras, kuris gimė po SVARSTYKLIŲ ženklu, palaikė labai daug kontaktų ir glaudžiai bendravo su darbuotojais. Mokslininkai Svarstyklės nelinkę dirbti vienumoje, jiems būtina dalintis bet kokia savo idėja su kolegomis. Svarstyklės – puikūs logikai ir tirdami reiškinį ar objektą, jie kuria modelį, kuris logiškai “paaiškintų” to reiškinio ar objekto savybes. Jie nepasiekia reiškinio fizinės esmės, bet remiasi savo saiko ir harmonijos jausmu. Harmonija leidžia jiems teisingai pagauti bendrus dėsningumus. Nilsas Boras, sukūręs atomo modelį, formaliai sujungė klasikinį Rezerfordo požiūrį į atomo struktūrą su Planko kvantine idėja (atomas spinduliuoja porcijomis). Fizinės atomo esmės Boro modelis iki galo neatskleidžia. Tačiau sujungęs tai, kas nesujungiama ir atsisakęs eilės ankstesnių klasikinių teiginių, Boras nulėmė tolimesnį fizikos vystymąsi (kvantinės mechanikos sukūrimas).

Čia galima nutolti nuo matematikos ir fizikos ir prisiminti kitą Svarstyklių atstovą, istoriką etnografą Gumiliovą, kuris, sujungęs dvi anksčiau nesusijusias sritis – istoriją ir geografiją – sukūrė pasionaraus impulso modelį, kuris leidžia apibūdinti istorinio vystymosi visumą, neatskleidžiantį, visgi, fizinės pasionarumo reiškinio esmės.

Boro idėjas išplėtojo mokslininkai, priklausantys dviems ženklams, sudarantiems su Svarstyklėmis harmoningą “pagalbos” aspektą – sekstilę. Tai artimesni materijai Šredingeris ir Šaulys Heizenbergas. Analogiškai galima teigti, kad koks nors Liūtas padės atskleisti Gumiliovo teorijos fizinę prasmę.

Žymiausias Svarstyklių matematikas – Kardano, kuriam buvo duota matyti dėsnį išorinėje formoje ( jis užsiėmė formulių, skirtų lygčių sprendimui paieška). Galima paminėti ir Ostrogradskį.

SKORPIONO ženklą mokslo sferoje labiausiai domina metodologija. Tai iliustruoja Galua grupių teorija ir Bulevo algebra. Skorpionai ieško galingų teorijų, kurios taptų raktais įvairių rūšių uždaviniams spręsti, prasiskverbtų į dalykų giluminę sandarą ir suteiktų galimybę tuo pasinaudoti. Šiame ženkle gimė Lomonosovas, iškelęs sau uždavinį atskleisti universalius vidinius dėsnius, pagal kuriuos egzistuoja pasaulis, bet taip pat domėjęsis ir konkrečiomis metodologijomis (pvz., mozaikos gaminimu). Transformuojančiam Skorpionui, kaip ir Mergelei, artima chemija. Skorpionai buvo žinomas fizikas Jofė, žymus matematikas Mebijus.

ŠAULIAI išsiskiria novatoriškumu (Lobačevskis) ir mokėjimu stoti mokslinio judėjimo priešakyje (Vavilovas). Šaulys yra puikus mokytojas ir į jo uždavinį įeina mokyklų bei institutų organizavimas. Iš kitų sričių čia galima prisiminti chirurgą Pirogovą ir kalbotyrininką F. Sasiūrą, sukūrusį struktūrinės lingvistikos kryptį, tiriančią kalbos reiškinį kaipo tokį. Šaulys žvelgia į į visą problemą, mažiau dėmesio kreipdamas į konkretiką. Žinomas neapibrėžtumo principas, kalbantis apie tai, kad remdamiesi reiškinio vieningumu mes negalime tiksliai aprašyti konkrečių visų jo dalių parametrų (vieno parametro aprašymas sukelia kito parametro neapibrėžtumą), buvo suformuluotas Heizenbergo.

OŽIARAGIŲ moksline tema galima laikyti materijos organizavimą. Juos labiau traukia fizika negu matematika ir, kaip žemės ženklui, jiems būdingas rėmimasis eksperimentu. Ožiaragis buvo klasikinės mechanikos kūrėjas Niutonas, kuris parodė žmonijai Visatos sandaros pastovumo paveikslą, bei astronomas Kepleris, kuris aukojo daug žadančias teorijas, jeigu matydavo, kad jos nesiderina su bandymų duomenimis. Kurdamas teoriją, Ožiaragis atsispiria nuo priežasties ir siekia tobulo užbaigtumo, taip Niutonas rėmėsi tuo, kad planetų judėjimo priežastis yra Saulė ir tai padėjo jam sukurti visuotinės traukos teorijas (nors taip nėra: Saulė veikia tik planetų judėjimo kryptį). Materijoje Niutonas matė kaip substanciją ir jo materialistinis mechaniškasis požiūris ilgai viešpatavo moksle.

Tarp Ožiaragių matematikų figūruoja Borelis, kuris užsiėmė kokybinio kiekybės įvertinimo klausimais. Jis netgi įrodė, kad bet kokį begalinį kontinuumą galima matematiškai apibrėžti daugybės atkarpų (intervalų) pagalba. Tai primena apie tai, kad Saturnas – tai baigtinumo, užbaigtumo planeta, o Ožiaragio uždavinys – gyvenimo neaprėpiamumo suvedimas į griežtą apibrėžimą.

VANDENIS net moksle tampa legendine asmenybe: visiems žinoma Darvino teorija, Mendelejevo lentelė, Edisono lemputė (beje, padovanoti mums elektros šviesą Vandenios tiesiog privalėjo). Labai populiarus buvo rusų fizikas Landau – bepinigis, pasiklydęs tarp gyvenimiškų smulkmenų (žinomas atvejis, kai kartą, nesant žmonos, jis tris dienas nieko nevalgė, kadangi paprasčiausiai užmiršo, kad reikia maitintis), bet tikėjęs žmonių laisve ir lygybe, todėl priėmes 1917 metų revoliuciją. Tačiau jo širdis nepriėmė egzistavimo teoremų, sukurtų priešingo ženklo Liūto. Jis laikė jas tuščiu laiko švaistymu ir net išbraukė iš savo kurso lekcijų, skaitomų studentams. Vandenis matematikas Lagranžas, padaręs pradžią integraliam ir diferencialiam skaičiavimui (kaip perėjimas nuo sudėtingesnių funkcijų prie paprastesnių ir atvirkščiai: čia atsispindėjo Vandeniui būdingas įvairių egzistavimo lygmenų supratimas).

ŽUVYS – anras po Ožiaragio ženklas, kurios užsiima Visatos paveikslu. Žuvimis buvo Kopernikas, Galilėjus ir Enšteinas, o taip pat Vernadskis. Žuvys – fatalistai ir priežastingumo bei nulemtumo teorija, kurią sukuria Ožiaragis ir atmeta Dvyniai ( po to, kai ją techniškai atskleidžia Avinas ir praktiškai naudoja Jautis), Žuvyse pasiekia savo kulminaciją. Žuvys remiasi požiūriu apie pasaulio harmoniją kaip vientisumą ir kiekvieną dalį atskirai. “Dievas nežaidžia kauliukais” – sako Enšteinas, ginčydamasis su Šaulio Heizenbergo neapibrėžtumo principu. O Kopernikas, nors jo heliocentrinis Saulės sistemos modelis buvo sudėtingesnis už Ptolemėjaus modelį ir kai kuriais atvejais nelabai derėjo su astronominių stebėjimų duomenimis, šventai tikėjo savo teorijos teisingumu, remdamasis santykio tarp planetų judėjimo ir jų orbitų dydžio (kas yra pažeista geocentrinėje sistemoje) harmonija ir grožiu. Toks požiūris gali iliustruoti Veneros egzaltaciją Žuvyse.

Sąlyginumas – visų dalių lygus išsidėstymas vientisumo viduje – irgi Žuvų idėja. Tikimybių principą iškėlė Galilėjus ir išplėtojo enšteinas. Pas Galilėjų laikas dar turi absoliutų charakterį, o pas Enšteiną visa gamta yra kaip viena visuma, kur erdvė, laikas ir materija susiliejusios į viena. Vernadskio noosferos sąvoka prideda tam dvasią. Tas pats siekio viską privesti iki vieningo pavidalo momentas randamas ir matematiko Furjė eilėse. Jis parodė galimybę pateikti bet kokią funkciją begalinės eilės pavidalu. Žuvų ženklas, naikindamas ribas ir užlygindamas skirtumus, įveda mus į begalybę.

Šaltinis: visokybes.com