Žvilgsniu galima ir nužudyti

Susirinkimo metu viršininkas pernelyg grubiai padarė pastabą savo pavaldiniui. Tasai nutylėjo, tačiau įrėmė, kaip vėliau išsireiškė vienas bendradarbis, žvilgsnį į savo skriaudėją. Šefo galva staiga nulinko ant stalo, pats jis net sukriokė. Atlėkusi greitoji pagalba konstatavo mirtį. Patologoanatomas nieko nesuprato: “Širdis nei iš šio, nei iš to nustojo plakusi. Tarsi kažkas būtų ją sustabdęs kaiip laikrodžio švytuoklę”. Milicijos pulkininkas Vasilijus Čiornyj tyrė šią neįprastą bylą. Į ką tik jis nesikreipė, visur sulaukdavo atsakymo: “Mokslui nužudymo žvilgsniu faktai nežinomi”.

Tai ne pavienis atvejis. Laikraštis “Canadian Tribun” rašė, kad medžioklės metu 55 metų amžiaus Stivą Mak Kalaną užpuolė grizlis. Gulėdamas ant žemės Stivas instinktyviai ištiesė į priekį ranką su peiliu, o pats įbedė žvilgsnį, kupiną nevilties ir įsiūčio, į žvėries akis. Ir keistas dalykas – lokys apmirė. Medžiotojas toliau nenuleido žvilgsnio nuo lokio akių, stengdamasis “pataikyti” tiesiai į vyzdžius. Žvėris staiga griausmingai suriaumojo ir susmuko ant žemės. Jis buvo nebegyvas.

Ant lokio kūno nerasta nė vienos žaizdos. Tada tyrinėtojai iškėlė prielaidą, kad mirties priežastis – galingas bioenergetinis impulsas iš žmogaus akių, kuris sugriovė žvėries smegenyse nervų ląsteles. Daugelyje tautų nuo seno buvo manoma, kad žvilgsnis žmogaus, atsidūrusio ant mirties slenksčio turi savyje kolosalią emocinę jėgą, galinčią pridaryti žalos tam, į kurį ji nukreipta. Būtent tuo, beje, ir paaiškinamas senovinis paprotys užrišti akis pasmerktam mirti žmogui.

Daug kam pažįstamas jausmas: kažkas žvelgia į pakaušį. Mokslininkai iš amerikiečių Kvinzo universiteto nutarė patikrinti tai eksperimentiškai. 100 savanorių pasodino po vieną vidury kambario ir jiems į pakaušį žvelgė kas nors iš bendradarbių. Paaiškėjo, kad 95 proc atvejų svetimas žvilgsnis jaučiamas pakankamai aiškiai. Dauguma pajunta tai kaip lengvą vėjelio dvelktelėjimą. Išvada peršasi viena: žvilgsnis, tiksliau, žmogaus akys, skleidžia kažkokią energiją.

1925 metais anglų fizikas Č. Rosas padarė seriją eksperimentų. Bandomieji mėgino paveikti žvilgsniu miniatiūrinę metalinę spiralę, pakabintą ant šilkinio siūlo. Daugeliui pavyko: žvilgsnis suko spiralę pagal taip vadinamus regos spindulius. Šiuo pagrindu mokslininkas padarė prielaidą, kad akis spinduliuoja elektromagnetines bangas.

Panašaus požiūrio laikosi ir šiuolaikiniai mokslininkai. Pvz., akademikas V. Kaznačejevas iš Žmogaus bendrosios patologijos ir ekologijos instituto (Rusijos Mokslų Akademijos Sibiro skyrius) mano, kad “sudėtinguose akies tinklainės lazdelėse atsiranda kažkas panašaus į rentgeno biolazerį, veikiantį labai trumpais tvyksniais”. Ar ne tas pats “lazeris” sukelia liūdnai pagarsėjusį nužiūrėjimą?

Paskutiniai eksperimentai parodė, kad daugelis senovinių “prietarų” turi pakankamai rimtą pagrindą. Taip vadinamų diskantinių tarpusavio sąveikų faktai jau pripažinti, bet dar nepakankamai paaiškinti šiuolaikinio mokslo. Tas pats Kaznačejevas įrodė, kad tam tikro diapazono lazerio spindulys gali nešti informaciją, galinčią nuotoliniu būdu apkrėsti virusais visiškai izoliuotą aplinką (net užlituotame stikliniame inde). Jeigu “regėjimo spinduliai” yra bent kiek panašūs į lazerio spindulius, gali būti, kad ir jie gali pernešti virusinius susirgimus. Kitaip sakant, mūsų organizmui anaiptol ne vis vien, kas ir kaip į mus žvelgia.

Kokios būtent energijos rūšys yra atsakingos už minčių perkėlimą dar teks sužinoti. Be elektromagnetinės dabar tikrinamos ir kitos hipotezės. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai savarankiška spinduliavimo rūšis – torsioniniai laukai. Tyrimai tęsiasi.