Žinios iš Anapus

Per visą istoriją žmoniją jaudina klausimas: ar yra gyvenimas po mirties? Religija duoda teigiamą atsakymą, o oficialusis mokslas – neigiamą, kadangi nėra įrodymų. Kaip sakoma, iš ano pasaulio dar niekas nesugrįžo. Tačiau įrodymų yra, ir pakankamai objektyvių. Tai psichografija arba automatinis rašymas, kai žmogus nevalingai fiksuoja ant popieriaus įvairią informaciją, kuri savaime jam patenka.

 

Šis paslaptingas fenomenas žinomas dar nuo biblinių laikų, o jo pasireiškimas neapsiriboja kokiais nors geografiniais rajonais. Tačiau tik palyginus neseniai paranormalių reiškinių tyrinėtojai kartu su nedaugeliu įvairių sričių mokslininkų ėmėsi tai tirti. Nors psichografijos mechanizmas iki galo dar neatskleistas, jo pagrindinės ypatybės išsiaiškintos pakankamai pilnai.

 

Gyvasis rašiklis

 

Principas, nepaisant pasireiškimų įvairovės, iš esmės yra tas pats: pats to nenorėdamas, psichografas būna panaudojamas kaip savotiška “rašymo priemonė”, tarsi rašiklis ar spausdinimo mašinėlė, rečiau – kaip dailininko teptukas. Įvyksta tai skirtingais būdais. Pirmai psichografijos rūšiai priklauso grynai mechaniškas rašymas, kai operatoriui staiga kyla nenugalimas noras rašyti. Jis pasiima rašiklį, bet nesupranta to, ką rašo, be to, dažnai apskritai patenka į transo būseną.

 

Antrą psichografijos rūšį galima pavadinti sąmoninga psichografija. Operatorius puikiai supranta to, ką jis rašo, prasmę ir tuo pat metu suvokia, kad dėsto ne savo mintis. Dažniausiai taip pasitaiko aukšto intelekto psichografams, daugiausia kūrybinių profesijų atstovams: rašytojams, dailininkams, muzikantams.

 

Daug praeities rašytojų tiesiai kalbėjo apie šį jiems nesuprantamą “įsikišimą”, kai jie užsiimdavo literatūrine kūryba.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Kas gi autorius?

 

Dabar pamėginkime išsiaiškinti, kas tiekia informaciją, kurią nuskaito operatorius automatinio rašymo metu. Patys psichografai visiškai nesiekia ją gauti nuolatos ir visada būna tiki pasyvūs įrankiai duomenų perdavime iš kažkokio aktyvaus subjekto ar subjektų. Be to, ateinančių pranešimų turinys varijuoja be galo plačiame diapazone – nuo kosmogonijos iki moralės, nuo gilios senovės įvykių iki kasdieninių smulkmenų, t.y. atspindi mūsų pasaulį visoje jo įvairovėje. Ir visi pranešimai turi vieną bendrą bruožą – virtualusis korespondentas turi žinoti ateitį. Juk psichogramose, kad ir retai, būna pakankamai konkrečių pranašysčių, kurios vėliau išsipildo.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kiek yra žinoma, patikimų pranašysčių užregistruota viso labo… keturios. I-ojo pasaulinio karo išvakarėse Britų psichinių tyrimų draugija atliko tyrimą, ataskaita apie kurį buvo paskelbta draugijos „Užrašuose“ 1923 metais. Dalyvauti eksperimente buvo pakviesti keli žinomi mediumai. Kiekvienas jų įėjo į transą, kuriame pasireiškė sugebėjimas automatiškai rašyti: jų rankos pačios judėjo per popierių, tarsi jas valdytų kažkas nematomas. Kai po seanso pabaigos buvo ištirti tekstai, pasirodė, kad nė vienas jų nebuvo panašus į vienas kitą. Beveik visus juos sudarė tiesiog žodžių kratinys be jokios reikšmės. Pasidarė aišku, kad mediumų sugebėjimas transo būsenoje užmegzti ryšius su mirusiųjų dvasiomis nepasireiškia automatinio rašymo metu.

 

Anapusiniai korespondentai negalėjo ar nenorėjo bendrauti su mediumais rašiklio ir popieriaus pagalba. Tik viename tekste buvo paminėtas „karštas karo alsavimas“ ir „jūra ašarų ir kraujo“.

 

Antrojo eksperimento su mediumais metu (1915 metų gegužės 24), praėjus beveik metams po karo pradžios, jokių užuominų apie jį psichogramose nebuvo. Užtat tekstuose atsirado kelios keistos frazės, kurių draugijos ekspertai niekaip negalėjo susieti su tais laikais vykusiais mūšiais: „Ranka išsitiesė ir sustojo Bergeshadene… Miuncheno susitarimas… Jūs išvysite baisius dalykus… Nemezidė vis arčiau ir arčiau. Niekas jos nesustabdys…“ Ir tik prasidėjus II Pasauliniam karui, tie žodžiai įgavo prasmę: Bergeshadene buvo Hitlerio vadavietė, o nacių agresijai kelią atvėrė Miuncheno paktas.

 

O dabar grįžkime prie informacijos, esančios psichogramose, šaltinio. Remiantis visu tuo, kas buvo parašyta aukščiau, galima daryti prielaidą, kad šaltinis gali būti tik globalus informacinis laukas, kuriame saugomos žinios apie viską, kas buvo praeityje, vyksta dabartyje ar įvyks ateityje mūsų planetoje, o gal ir Visatoje.

 

Tokiu staveju kyla dėsningas klausimas: kas tie virtualūs korespondentai, turintys priėjimą prie globalinio informacinio lauko? Dabartiniais laikais daug mokslininkų mano, kad kiekvienas žmogus kaip biologinė sistema turi energoinformacinį antrininką. Jis susidaro gimimo metu kaip savotiška kompiuterinė matrica, kuri užtikrina patikimesnį biologinio subjekto egzistavimą. Kad apsaugotų žmogų, šis antrininkas gali egzistuoti ir nepriklausomai nuo biologinės sistemos, t.y. būti ne fizinio apvalkalo viduje, bet išorėje. Dar daugiau, energoinformacinis antrininkas, arba, kaip jis dar vadinamas – energetinė esybė, nežūsta mirus mūsų laikinam kūnui, jis ir toliau lieka aktyviu subjektu. Religijos požiūriu tai yra ne kas kita kaip siela.

 

Suprantama, apie jokį rojų ar pragarą čia neina kalba. Esybė greičiausiai „gyvuoja“ globaliniame informaciniame lauke ir yra šio gigantiško duomenų banko dalimi. Žmogui gyvam esant toks antrininkas nuolat gauna duomenis apie viską, kas vyksta su „ globotiniu“ ir jį supančiu pasauliu. Būtent šios žinios sumoje ir sudaro bekraštę jūrą informacijos, laikomos globaliame lauke, iš kur jos aptenka į psichogramas.

 

Kadangi mūsų antrininkas egzistuoja amžinai, galima daryti prielaidą, kad po kūno mirties jis gali užmegzti informacinį kontaktą su kitais gyvais žmonėmis – su jų sankcija arba ir be jos. Virtualūs korespondentai yra linkę pasirodyti inkognito, tarsi duodami suprasti, kad jiems nesvarbu, ką apie juos pagalvos žmonės.

 

Tačiau būna ir išimčių, kai jie praneša adresatams savo vardus.

 

Glastonberio abatijos stebuklas

 

Tarp sugriautų Anglijos architektūros paminklų vieną žymiausių vietų užima Glastonberio abatija, kuri yra laikoma švenčiausia Britanijos vieta. Pagal legendą, Kristus jaunuolio amžiuje lankėsi čia. 597 metais šventasis Augustinas rašė popiežiui Grigorijui, kokį didžiulį įspūdį jam pasarė tada jau egzistavusi abatijos bažnyčia, kur suplūsdavo minios maldininkų. Vėliau abatija virto karalių kapais, kur buvo palaidoti karalius Artūras ir jo mylimoji Grineverė.

 

Tačiau vėliau Glastonberio abatija palaipsniui nusmuko. XVII amžiuje, kai ji jau buvo apgailėtiname stovyje, karalius Henrikas VIII padėjo paskutinį tašką jos ilgaamžėje istorijoje, pakoręs vienintelį likusį abatą ant kalvos priešais bažnyčią. Pačios bažnyčios pastatas ir kiti statiniai buvo susprogdinti, akmenys sumalti ir sudeginti į kalkes.

 

1907 metais anglų archeologas ir architektas Frederikas Blajus Bondas išsikėlė sau tikslą atkasti abatijos griuvėsius, o taip pat nustatyti dviejų varpinių, pastatytų Edgaro-kankinio ir Dievo Motinos iš Loreto garbei, vietą. Šie statiniai buvo minimi ankstyvuosiuose abatijos aprašymuose, bet kur jie stovėjo ir kaip atrodė, niekas nežinojo. Pagrindinis sunkumas buvo tas, kad archeologas neturėjo pradinio taško savo kasinėjimams, o be šito pradėti darbus nebuvo prasmės. Paieškos senuose archyvuose nieko nedavė. Ir tada Blajus Bondas nutarė eksperimento dėlei pasitelkti į pagalbą savo seną draugą kapitoną Bartletą, kuris tvirtino, kad gali gauti žinių apie praeitį automatinio rašymo pagalba.

 

1907 lapkričio 7 archeologas pakvietė Bartletą į savo Bristolio kontorą ir paprašė paimti į ranką pieštuką. Po to, prisilietęs pirštais prie mediumo rašiklio, Blajus Bondas kreipėsi į nematomą korespondentą ir paklausė: „Ar negalėtumėte mums papasakoti ką nors apie Glastonberį?“ Tačiau atsakymo nebuvo.

 

Kol archeologas ir Bartletas prisiminėjo įvairias istorijas iš medžiotojų gyvenimo, pieštukas, kurį psichografas tebelaikė rankoje, staiga nubrėžė vienintelę nelygią eilutę: „Visos žinios yra amžinos ir prieinamos nuoširdiems proto ketinimams“.

 

Draugužiai buvo nustebę ir susirūpinę. Vėliau jie prisipažino, kad nežinojo, kaip vertinti šį trumpą pranešimą: kaip pabaigą ar kaip pradžią? Ką tai galėtų reikšti? Ar jie turi patys ieškoti atsakymo, ar klausti ir laukti atsakymo? Jie nusprendė klausti.

 

Tą pačią dieną į klausimus, užduotus Blajaus Bondo, Bartletas automatiškai užrašė kreipimąsi vulgaria lotynų kalba, kuri buvo vartojama prieš daug šimtmečių. Ten buvo kalbama, kad Edgaro-kankinio varpinę pastatė abatas Beeras, o paskui ji buvo perstatyta. Tuo užsiėmė abatas Vaitingas, paskutinis Glastonberio šeimininkas.

 

Paskui Bartleto ranka ėmė lėtai braižyti kontūrinį aukštutinės abatijos dalies žemėlapį, kur buvo keista savo forma figūra. Blajus Bondas įtarė, kad tai ir bus jo ieškomas objektas. „Ar tai ne varpinė?“ – paklausė jis.

 

Labai lėtais, tarsi specialiai bandant jų kantrybę, pieštukas Bartleto rankoje raidė po raidės parašė atsakymą: „Taip, tai Edgaro-kankinio varpinė, seniai sugriauta ir pasimetusi. Įėjimas į ją eina per duris į altoriaus galinę dalį, atstumas 5 pėdos, varpinė eina 30 jardų į rytus, mūrųta iš akmenų, skliautai vėduoklės formos…“

 

Nejaugi žinios, kurias kažkas padiktavo iš Anapus, yra tikros? Patvirtinti tai galėjo tik kasinėjimai. Laikydamasis nurodymų, Blajus Bondas su darbininkais greitai atkasė statinio, kurio ilgis 30 pėdų, t.y. lygiai 30 jardų, griuvėsius. Buvo aptiktos vėduoklės pavidalo skliautų ir akmenų mūro liekanos. Vadinasi, tai, ką kažkieno diktuojamas Bartletas užrašė popieriuje, buvo visiškai patikima informacija.

 

O kurgi antroji varpinė?

 

Bartletas vėl ėmėsi pieštuko. Tačiau dabar jis rašė atsakymus į Blajaus Bondo klausimus XVI amžiaus pradžios anglų kalba. Kai gautos instrukcijos kasti tvirtame grunte šiauriniame abatijos sklype pasirodė jiems abejotinos, draugai nuterė perklausti korespondentą. „Ieškokite mano varpinės ten, kur aš jums nurodžiau“ – patvirtino paslaptingasis informatorius ir pridūrė, kad jie suras tik vieną sieną, kadangi visa kita buvo ištampyta į privačias statybas.

 

Ir vėl kasinėjimai patvirtino gautų duomenų teisingumą. 10 metų, kol vyko kasinėjimai, Blajus Bondas ir Bartletas automatinio rašymo pagalba gavo šimtus tokių žinučių. Stulbino tikslumas, su kuriuo jose buvo nurodomi įvairūs išmatavimai – net iki colio.

 

Suprantama, kad taip ilgai „bendradarbiaujant“, jie negalėjo nepaklausti, kas gi tiekia jiems tokius išsamius duomenis. Pieštukas atsakė, kad tai vienuoliai, gyvenę abatijoje nuo jos įkūrimo laikotarpio. Kiekvienas vienuolis buvo atsakingas už savo gyvenimo periodą. Pasitaikiusios ilgos pauzės, kaip rašė pieštukas, atsirado dėl kai kurių sunkumų. Kai kildavo kokių noprs abejonių, vienuoliai tarėsi tarpusavyje ir stengėsi atsakyti kiek galima tiksliau.

 

1933 metais Frederikas Blajus Bondas išleido knygą „Atminties vartai“. Jije jis pateikė žinias iš „ano pasaulio“, ne tik jau patvirtintas kasinėjimais, bet ir tas, kurias dar reikės patikrinti.

 

Belieka tik spėlioti, kas verčia sielas-antrininkus siųsti žinias į mūsų pasaulį. Čia svarbu kitkas – kodėl psichogramos siunčiamos tiems ar kitiems konkretiems žmonėms?

 

Atsakyti gali naujausi atradimai biofizikos ir neurofiziologijos srityse. Neįklimpstant į neurofiziologines detales, esmė yra ta, kad mūsų smegenys pačios save ekranuoja nuo išorinio elektromagnetinio spinduliavimo, tame tarpe ir nuo bangų, ateinančių iš globalaus lauko. Kitaip jos žūtų nuo informacijos lavinos. Tačiau pas kai kuriuos žmones ši apsauga būna susilpnėjusi, periodiškai ar pastoviai, ir tada jie priima psichogramas, kurių autoriai yra virtualūs antrininkai iš subtiliojo pasaulio. Matyt, jiems yra žinoma, kai jų žinutes kažkas „perskaito“, ir jie vėl ir vėl siunčia jas tiems adresatams.

 

Kaip ten bebūtų, jau pats psichografijos fenomenas nenuginči9jamai liudija, kad gyvenimas po mirties egzistuoja.
 
Сергей ДЕМКИН, 18,Тайная Власть 2004

Rekomenduojami video:


2500
4 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Arnoldy

kai tai jokios prasmes ? gyveni dzeugies , paskui mirsti gimsta nauji zmones ir tt

Ta pati

Pavyzdziui as tikiu kad po mirties manes nelaukia tustuma…..

atsakovas

kas antras gyvena,kad gyventų. prisigimdo, vaikų,kad nepamirštų jo taip greit. taip,tokia ta degradavusi ‘dvasiškai’ visuomenė.

Gintas

Nežinau, kokia prasme tada turi gyvenimas, jeigu žmogus netiki, jog kažkas egzistuoja po mirties? Jokios prasmes.

Taip pat skaitykite