Tikros siaubo istorijos: Košmarų vienkiemis

Atrodo, kai kurie vaiduokliai vis pasirodo toje vietoje, kur mirė, ir rodo, kaip tai atsitiko – gyvūjų siaubui.
 
Bretanės pusiasalis, Prancuzija,
1951 metų rugpjūtis.
 
“Viena beda – ne bėda,” – pamanė Džonas Alenas. Jis padino pažliugusiu Prancuzijos kaimo keliuku ir keikė nusigręžusią nuo jo fortūną. Tą rytą jis atplaukė į Prancuziją keltu – ketino smagiai paatostogauti keliaudamas dviračiu. Pirmiausia nuotaiką sugadino prapliupęs lietus. Paskui visus drabužius permerkė vanduo, tyškantis iš po automobilių ratų.
 
Džonas išsuko iš pagrindinio kelio į kaimo keliuką kuriame beviek nebuvo eismo, vildamasis, kad keliauti juo bus lengviau. Tai buvo pirmoji jo klaida.Ėmė smarkiau lyti, bet jis buvo atvirame lauke ir pasislėpti nebuvo kur.
 
Važiuodamas per purvinas balas, jis nepastebėjo vienoje gulinčio sudaužyto butelio. Jis išgirdo dūžtantį stiklą ir pokštelėjimą – Sprogo dviračio padanga.
 
Džonas nusprendė stumdamas dviratį nusigauti iki artimiausio kaimo. Paskutinis liko už 8 kilometrų – kitas, be abejo bus arčiau. Džonas patraukė į priekį. Tai buvo antroji jo klaida.
 
Praėjo dvi valandos, o jis taip ir nepamatė nei žmogaus, nei namo. Jo batai ir blauzdos buvo aplipę purvais, o dviratis nuo kelionės pradžios, rodės, pasunkėjo penkis kartus.
 
Pakėlęs akis, nubraukė nuo veido lietaus lašus – išvydo vienišą namą. Pastogė ir šuluma, pagalvojo. Nors ir ne kaimas su dviračių taisykla, bent jau bus kur pailsėti.Išsukęs iš pažliugusio keliuko, patraukė namo link. Tai buvo trečioji ir didžiausia Džono klaida.
 
Prie namo vedantis takelis buvo užžėlęs. Nors buvo nyki, apniukusi pavakarė languose nedėgė šviesos. Namas buvo didelis, su gražiais, aukštais kaminais, bet iš jų nerūko dūmai. Aiškiai buvo matytim kad čia ūkininko namas: prie jo šliejosi klojimai ir daržinė. O ūkininko būta turtingo, mat Džonas pamatė soduose telkšantį tvenkinį.
 
Džonas nusiminė: namas aiškiai buvo negyvenamas, bet čia galės išsidžiovinti drabužius ir sulaukti, kol nustos lyti.
 
Džonas pabeldė į priekines duris. Beldimas nuaidėjos per tusčius namus.Paklebino durų rankeną.Vaikino nuostabai jos buvo neužrakintos. Stumdamas dviratį Džona įėjo į niurų prieškambarį.
 
– Ar čia yra kas nors? – sušuko. Niekas neatsiliepė.
 
Atrėmęs dviratį į sieną, nuėjo į svetainę.Kažkodėl baldai buvo likę. Viską nustelbė pelėsių ir puvėsių tvaikas. Tik židinys masino. Per pliaupiantį lietų Džonas nubėgo į baržinę ir susirado sausų malkų bei šiaudų ugniai užkurti.
 
Grįžęs į svetainę, iš baimės vos neišmetė malkų. Mat grindis nuklojusiose dulkėsę aiškiai buvo matyti pėdsakai. Jie vedė nuo užrakintų stiklintų durų prie sofos. Net blausiame kambaryje pėdsakai aiškiai žvilgėjo. Tai buvo tirštas, drėgnas dumblas.
 
Apėjęs pėdsakus, Džonas sudėjo malkas į židinį. Bandant uždegti degtuką, jam drebėjo rankos. Galų gale pliuptelėjo liepsna. Vaikinas pamatė, kad pėdsakai baigiasi prie sofos. Mirgančioje šviesoje dabar įžvelgė kažką ant jos gulint.
 
Jis nusilaižė nuo smakro lietaus lašus, nes staiga burna keistai perdžiuvo. Įsitebeilijo į skarmalus gulinčius ant sofos. Tai buvo dvokiantys pižamos likučiai – dumblini, apsitraukę pelėsiais. O blogiausia, kad Džonas staiga pajuto baimę.
 
Staigus vėjo gūsis užgesino liepsną, ir kambarys vėl paskendo pavakario prieblandoje. Išgirdęs prieškambaryje kažkokį garsą, stvėrė žarsteklį. Atrodė, tarsi ant grindų kristų kažkas šlapias ir minkštas.
 
– Kas čia?
 
Džonas prislinko prie durų ir staigiai jas atidarė. Nieko – tik varvantis dviratis stovėjo ten, kur jį paliko.
 
Juokdamasis iš savo baimės, skubejo vėl užkurti ugnį.
 
“Sušilsiu, išsidžiovinsiu drabužius ir viskas bus gerai, – niurnėjo jis. – Bet nemanau, kad liksiu čia nakvoti.”
 
Tuomet nuo durų vėl pasigirdo tas keistas, bauginantis garsas. Atrodė tarsi jis sklistų iš arčiau!Ant tako driekėsi storas dumblopėdsakas. Bet blogiausia kad jis artinosi prie kambario.
 
Džonas ėmė traukis. Dumblo pėdsakas sekė jam įkandin. Nugara atsirėmė į židinį. Tačiau atrodė, kad pėdsakų jis nedomina… Bent jau kol kas.
 
Pėdsakai pasuko sofos ir sudriskusios pižamos link. Jiems priėjus prie sofos, atrodė, tartum pižama staiga virto gyva būtybe, Iš pradžių ji pakilo, pakelta nematomos rankos, o paskui ėmė pūstis, tarsi į ją būtų įlindęs koks gyvas padaras.
 
Bet tas kūnas buvo nematomas ir labai šlapias – iš pižamos ėmė varvėti vanduo.
 
Džonas nelaukė, kad pamatytų, ką pižama rengiasi daryti toliau. Spruko pro duris, pro prieškambarį, palikęs dviratį. Lauke pliaupė lietus, bet to nė nepastebėjo. Pakniopstomis nulėkė užžėlusiu taku į pažliugusį keliuką.
 
Palenkės galvą, nieko nematydamas bėga tirštėjančia sumeta. Nubėgęs beveik du kilometrus pasiekė kaimelį. Pirmas pastatas buvo smuklė. Įpuolęs pro duris priejo prie baro. Akyse spindėjo baimė, keliai linko. Su gailesčiu nužvelgęs anglą, smuklininkas pasodino ir įspraudė į ranką didelį stiklą konjako. Džonas mielai jį išlenkė. Šiltoje, šviesioje smuklėje Džonas staiga pamanė kvailai išsigandęs.
 
– Atleiskit, tarė. – Neturiu pinigų. Jie prie dviračio… Viename name.. Prie šito kelio.
 
Smuklininkas patapšnojo jam per petį:
 
– Oui, monsieur. Šiąnakt likite čia.
– Mano dviratis..
– Pargabensime jį rytoj. Šiąnakt privalote pailsėti.
– Bet tie namai..!
– Viską apie jos žinome, pone. – atsakė smuklininkas, – Bet šiąnakt jus ilsėsitės.
 
Šiltame smuklės kambaryje Džonas miegojo išsekusio žmogaus miegu. Kitą rytą jis ėmė aiškintis baisią tiesą apie tą vienkiemį. Džonas šiek tiek mokėjo prancuziškai, smuklininkas kiek geriau angliškai. Pasitelkę į pagalbą 3 metų senumo laikrasčių iškarpas, jie atkūrė vienkiemio istoriją.
 
Vos prieš šešerius metus, per antrajį pasaulinį karą, vienkiemis priklaisė vienišam keistuoliui dainlininkui Markui Bausui. Tuo metu krašte viešpatavo vokiečių armija. Prancuzai buvo verčiami dirbti ir tarnauti užkariautojams. Daug narsių prancūsų priešinosi vokiečiams ir su jais kovėsi. Kažkas išdavinėjo pasipriešinimo karius vokiečiams. Visi kaimiečiai įtarė Marką Bausą.
 
Karui pasibaigus, Bausas buvo teisiamas už išdavystę. Kaimiečių pasipiktinimui jis gavo tik dvejus metus kalėjimo. 1948 metais jis grįžo į vienkiemį Prisiminę žuvusiuosius, kaimynai užvirė neapykanta Bausui. Atėję į jo vienkiemį, grąsino nudėsią. Išdaužė akmenimis langus. Tik atvyke policininkai išgelbėjo jam gyvybę.
 
Bausas išsigando, be to, neturėjo draugų. Niekas daugiau nebematė jo gyvo. Praėjus dviem savaitėms po to kai buvo išdaužyti langai, jo lavoną rado tvenkinyje už namo. Policininkai atnešė šlapią lavoną į namus, norėdami apžiurėti.
 
Ant svetainės liko vandens ir dumblinų augalų pėdsakų. Lavoną paguldė ant sofos. Mirdamas Bausas vilkėjo pižama.
 
Gydytojas nustatė, kad dailininkas paskendo, tik nežinia kaip. Gal įvyko nelaiminga satsitikimas. Gal sivižudybė… O gal nekenčiamiausias apylinkių žmogus buvo nužudytas. Jį palaidojo kape, ant kurio niekas nesodindavo gėlių.
 
– Jus nenustebote, kai vakar atėjau, – tarė Džonas Alenas.
 
Smuklininkas papurtė galvą.
 
– Jūs ne pirmas, spėpęsis nuo lietaus tame sename name.
 
Prieš metus ten per lietų užėjo du darbininkai. Jie matė tą patį ką ir jus, monsier. Dabar niekas neužeina į ta namą. Drąsesni vyrai atgabens jums dviratį – tik ne aš! Prie to namo niekada neprieisiu. Net už dvidešimt milijonų frankų!
 
– Aš taip pat, – linksėdamas galvą tarė Džonas ir jį nukrėtė šiurpas, – AŠ taip pat!
 
Vaiduoklio lankoma namą nugriovė, kai buvo tiesiamas naujas kelias. Nuo to laiko, pasak legendos, vaiduoklis daugiau nebesirodė.