Seniausia pasaulio religija

Afrikoje gyvena gentis, kurios religija – pati seniausia planetoje. Patys jie to nė nenutuokia, tačiau mokslininkai nustatė, kad jų kultas atsirado 30 000 metų anksčiau už laikus, kai žemėje atsirado vos ne pirmieji dailininkai ir, neabejotinai, tikri akmeninių įrankių ga,mubos meistrai – kromanjoniečiai, kuriuos galima laikyti šiuolaikinės civilizacijos pradininkais.

 

Profesorė Šeila Koulson iš Oslo universiteto padarė atradimą, kuris gali pakeisti visas mūsų pažiūras į žmogaus ir žmonių kultūros istoriją.

 

Mokslininkė tyrinėho šiuolaikinę afrikos gentį san, gyvenančią Botsvanoje, Nga milendo srityje. Ši gentis turi šventą vietą – Tsodilo kalvas, kurias jie vadina „Dievų kalnais“ ir „Uola, kuri šnabžda“. Būtent ten 10-ame dešimtmetyje buvo atrastas urvas, kurio kruopščius ir sensacingus kasinėjimus Šeila su savo studentais atliko tik 2008 metų vasarą.



REKLAMA Dėl reklamos…

 

Urve yra gigantiškas pitonas, iškaltas tiesiog uoloje. Jo galva ir dalis kūno siekia 6 metrų ilgį ir 2 metrų aukštį.

 

„Jūs galite matyti gyvatės burną ir akis. Ji panaši į tikrą pitoną. Saulės šviesos ir daugybės nedidelių įgilinimų žaismas daro ją panašią į tikrą gyvatę. O naktį ugnies mirganti šviesa sukuria jausmą, tartum gyvatė juda.“ – pasakoja Šeila. Taip, pitonas buvo padarytas meistriškai – tyrinėtojai aptiko ant jo paviršiaus apie 400 smulkių įdubimų, matomai, dirbtinės kilmės. Naktį pitonas atrodo dar įspūdingiau. Be to, tada geriau matyti jo akis ir burna. Čia reikia pasakyti, kad san genčiai pitonas – vienas svarbiausių gyvūnų. Jie tiki, kad visi žmonės kilo iš pitonų. Ir kad netgi seni sausringi slėniai, vinguriuojantys tarp vietinių kalvų, taip pat padaryti pitono, nuolat šliaužiojusio ir ieškojusio vandens. Koulson logiškai padarė prielaidą, kad akmeninis pitonas urve susijęs su šiuo senu kultu. Tačiau išliko svarbus klausimas: kada buvo iškaltas šis monstras? Galbūt tai palyginus nesenas kūrinys.

 

Mokslininkai ėmė svarstyti, kam buvo naudojamas tasai urvas, kaip seniai žmonės čia lankosi. Pitonas buvo labai smarkiai suėstas erozijos, kas bylojo apie jo įspūdingą amžių. Ir visgi… Kad sustatyti visus taškus ant „i“, mokslininkai ėmė kasinėti tiesiai priešais pitoną. Ir štai siurprizas: apačioje jie surado daugybę akmeninių įrankių, kurių pagalba buvo padaryti tie patys įgilinimai gyvatės „odoje“. Taip pat kartu su įrankiais (kai kuriems iš jų buvo daugiau kaip 70 000 metų) tyrėjai rado gabalėlį buvusios olos sienos, kuri buvo iškirsta darbo procese.

 

Kasinėjimo metu Šeila ir kolegos surado daugiau kaip 13 000 artefaktų. Tai buvo iečių antgaliai ir ritualinės paskirties daiktai, o dar – įrankiai akmeniui apdoroti. Niekasnerodė, kad galėjo būti alternatyvus olos panaudojimas – jokių buities daiktų, jokių normalaus būsto požymių. Taip pat svarbu, kad akmenys, iš kurių buvo padaryti iečių antgaliai, buvo paimti ne Tsodilo srityje, o atgabenti iš vietų, esančių už šimtų kilometrų nuo urvo. Tarp antgalių buvo labai gražių raudonos spalvos egzempliorių – vienintelių iš visų radinių, ant kurių buvo ugnies pėdsakų. T.y., kaip svarstė mokslininkai, šie įrankiai buvo sudeginti kažkokio ritualo metu. Koulson taip pat aptiko slaptą kamerą už pitono akmens.

 

Kai kurios vietos įėjime į šią nedidukę kamerą buvo nušlifuotos itin smarkiai – tai liudija,kad per visus tuos metus čia praėjo labai daug žmonių.

 

„Šamanas, kuris vis dar tebėra labai svarbi figūra san genties kultūroje, galbūt slėpėsi šioje slaptoje kameroje. Jis galėjo gerai apžvelgti vidinė olos erdvę, o pats likti nematomas. Kai jis kalbėjo iš savo slaptos vietos, senovės žmonėms turbūt atrodė, tarsi balsas eitų iš pitono. Taip šamanas galėjo valdyti visą ritualą. Tai buvo nuostabu. Šamanas, greičiausiai, taip pat paslaptingai „išnykdavo“ iš savo kameros, iššliauždamas ant kalno keteros per mažą šachtą kameros gale“ – papasakojo norvegų tyrinėtoja.



REKLAMA Dėl reklamos…

 

Įdomu, kad tuo metu, kai akmens amžiaus uolų tapyba Tsodilo kalvose buvo labai gausi, šiame urve tėra vos keli paveikslai: dramblys ir žirafa. Šie paveikslai buvo padaryti ten, kur, atkreipkite dėmesį, vanduo pragraužė sau kelią iki sienos. Šeila mano, kad paaiškinimus piešiniams galima rasti vėlgi san genties mitologijoje. Vienoje vietinėje legendoje pasakojama, kaip pitonas krenta į vandenį ir negali savarankiškai išsikapanoti. Galiausiai jį ištraukia į krantą žirafa. Na, o dramblys su savo ilgu straubliu dažnai naudojamas kaip pitono metafora.

 

Koulson aiškina: ‚Urve mes randame tik tris pačius svarbiausius san genčiai gyvūnus – pitoną, dramblį ir žirafą. Tai neįprasta. Atrodo, tai ypatinga vieta. Juk šie žmonės sudegino savo iečių antgalius neatsitiktinai. Jie atnešė juos iš už šimtų kilometrų ir specialiai sudegino. Labai daug mįslės sudėtinių dalių yra čia, vienoje vietoje. Tai turi būti kažkoks ritualas“.

 

Tokiu būdu išeina, kad ištisus 70 000 metų prieš mus, kažkokia ikiistorinė gentis, tolimi san genties protėviai, sukūrė patį seniausią iš iki šiol esdančių kultą ir senaiusią religiją.