Ką daryti su mirusio žmogaus daiktais?

Visa, kas gyva ir negyva, sukuria aplink save aurą. Jos pėdsakas kurį laiką išlieka net pašalinus patį daiktą. Lukiškių aikštėje ekstrasensas ir dabar dar gali įžvelgti energetinį Lenino paminklo antspaudą. Kurį laiką jautresni praeiviai intuityviai vengė kirsti aikštę ten, kur stovėjo skulptūra, nes jos auroje esama tų pačių juodulių, kurie gaubia originalą.
 
Mus tarsi kas stumia šalin nuo vietų, kur buvo atliekamos bausmės, darosi nejauku prie kalėjimo sienų, prie ligoninių – visur, kur daug skausmo, nevilties. Pyktis, liūdesys, pavydas, apmaudas bei kiti blogi jausmai, negeros mintys sukuria stabilius energetinius darinius, kurie persmelkia aplinką lyg radiacijos spinduliai. Suprantama, kad ir meilė bei kiti šviesūs jausmai pasklinda aplinkui tarsio saulės spinduliai.
 
Energetinis purvas prilimpa prie aplinkui esančių daiktų, bet žmonės gali iš dalies nuo to apsisaugoti. Daiktus galima apvalyti nuo energetinių teršalų skalbiant arba palaikant šalia degančios ugnies. Tačiau ankstesnio šeimininko palikto energetinio pėdsako iki galo nesunaikinsime, nes energetiniai dariniai – ne dėmės, jie tampa nematoma sudėtine daikto dalimi.
 
Energetiniu požiūriu saugiausia pirkti masinės gamybos naujus daiktus, nes prie jų mažiausiai lietėsi žmogus. Kas kita – rankų darbo kūrinys. Jei kūrėjo siela siuvant, tapant, tašant, mezgant yra pritvinkusi sunkių, negerų jausmų, jei jis prislėgtas rūpesčių ar graužiamas pavydo, savimeilės, tai ir dirbinys energetiniu požiūriu bus labai prastas, nors meniniu požiūriu jį gali pripažinti šedevru.
 
Daikto energetinis poveikis priklauso ir nuo jam naudotų medžiagų, be to, čia turi įtakos spalva, forma, apdaila bei daug kitų dalykų, kurių poveikį intuityviai jaučiame, nes dažniausiai renkamės tos, o ne kitos spalvos daiktą.
 
Jei paimtume du vienodus fabrikinius daiktus, tik vieną dėvėtą, o kitą naują, jų energetinis užtaisas bus skirtingas. Dėvėtas daiktas gali skleisti netgi šviesesnę energiją, negu naujas – viskas priklauso nuo to, kas buvo jo šeimininkas.
 
Nenoras prisiliesti prie svetima energetika sutepto drabužio dar nereiškia, kad jis skleidžia teršalus. Jų gali nebūti, o daiktas vis tiek nemielas, nes priklausė žmogui, kurio energetika nesuderinama su mūsiške.
 
Daikto blogos energijos poveikį galima palyginti su tuo, kaip žmogų su žemu kraujospūdžiu veikia nepalankios oro sąlygos ar su piktų, paniurusių traukinio kupė kaimynų poveikiu savijautai.Tai negali įvaryti ligos, jei esame jauni, jei psichika lengvai ištveria nemalonius dirgiklius. Kas kita – jautrūs, linkę sirgti ar jau sergantys chroniškomis ligomis žmonės. Jiem derėtų vengti to, kas gali dar labiau pabloginti sveikatą.
 
Ką daryti su mirusiojo daiktais?
 
Daug ką lemia santykiai su velioniu bei jo mirties aplinkybės. Štai vienos moters akyse automobilis mirtinai sužalojo mylimą vyrą. Našlė pasikabino velionio kostiumą su kraujo dėmėmis ir kasdien žiūrėdama į jį tarsi iš naujo išgyvendavo baisią netekties sceną.Toks elgesys nieko gero nedavė nei tolesnei velionio dvasinei raidai, nei našlei. Ji akyse tirpo iš skausmo, tad artimieji paėmė drabužius, kad jie neaitrintų moters širdies.
 
Natūrali mirtis irgi skausminga artimiesiems, todėl velionio daiktus kuriam laikui reikėtų padėti nuošaliau. Vėliau, išblėsus aštriam netekties skausmui, vėl gera matyti ir liesti viską, kas išsaugojo išėjusiųjų šilumą, šviesą.
 
Senelių, tėvų, artimųjų bei mūsų pačių dėvėti daiktai yra tarsi energijos akumuliatoriai, reikalui esant, pakraunantys mus. Todėl, norint taupyti energiją (o sykiu ir sveikatą), reiktų riboti apetitą daiktams. Ypač daug energijos paima ryškūs, gausiai išpuošti drabužiai, juos patartina vilkėti tik itin iškilmingomis progomis. Kasdien juos mėgsta dėvėti nestabilios, agresyvios ir vampyriškos prigimties žmonės.