Elmerio Forseto istorija

Londono telepatų draugija 2001 metais paskelbė savo žurnale “Psychic review” ataskaitą, iš kurios matome, kad žvilgsniu galima ne tik nužiūrėti, bet netgi nužudyti.

 

Iš istorijų, pirmąsyk paskelbtų viešai ataskaitoje, išsiskiria Elmerio Forseto atvejis, apie kurį jis papasakojo artimiausiems giminaičiams mirties patale. Forsetas tarnavo anglų konsulate Pietų Afrikoje. Po kalėdinių švenčių jis kartu su dviem vedliais išvyko medžioti. Medžioklė buvo sėkminga, Forsetas nušovė raganosį. Ir čia jis susigriebė, kad nepasiėmė peilio, kuriuo galėtų nupjauti ragą kaip trofėjų. Neturėjo rekiamo įrankio ir palydovai. Palikęs juos saugoti grobio, Elmeris nuėjo į artimiausią gyvenvietę. Šeimininkas namų, į kurių duris pasibeldė, buvo jo pažįstamas. Pamatęs ant slenksčio Forsetą, jis iškart nukūrė prie šaldytuvo pasiimti viskio.

 

Kaip po trijų valandų Elmeris sugrįžo, pamatė, kad persigandę vedliai slepiasi krūmuose, o keletas žemaūgių laukinių pjauna ragą nuo raganosio. Pasipiktinęs Elmeris įsakė jiems tučtuojau nešdintis, tačiau šie tik nusijuokė. Anglas žestu pakvietė vedlius, tačiau tie dalyvauti kovoje kategoriškai atsisakė.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

– Taru-katurų negalima skriausti, kitaip jie atsiųs mirtį. – drebėdami iš baimės įtikinėjo pasipiktinusį anglą.

 

Jų nevykęs paaiškinimas įsiutino Elmerį. Pyktį dar sustiprino išgertas viskis. Elmeris čiupo vieną neūžaugą už ilgų plaukų, pakėlė ir trenkė ant žemės, po to įspyrė koja.

 

– Įžūlus bjaurybė pašoko ant kojų, bet, mano nuostabai, nespruko šalin, o ėmė įdėmiai žvelgti į mane. – papasakojo Elmeris giminaičiams. – Nuo šito žvilgsnio aš iškart išblaivėjau, o paskui pajutau blogulį. Vėmiau dvi valandas, paskui praėjo.

 

Tą patį vakarą Elmeris skundėsi draugams bare, kai sunku dirbti su vietiniais besmegeniais vedliais. Vietoje to, kad dirbtų darbą, jie paisto nesąmones ir deda į kelnes iš baimės.

 

Kitą dieną anksti besikeliantis Elmeris vos ne vos praplėšė akis vidudienį. Vakarop smarkiai įsiskaudėjo dešinė koja, kuria jis spardė neūžaugą. Trečią dieną anglas išvis atgulė. Jį užvaldė silpnumas ir apatija. Valdininką skubiai išsiuntė lėktuvu į Londoną, paguldė į ligininę, tačiau gydytojai jokios ligos neaptiko.

 

– Jaučiuosi taip, tarsi man vietoj kraujo būtų įlieta sieros rūgšties. – skundėsi Elmeris.

 

Jo būklė staigiai blogėjo. Dingo apetitas, prasidėjo nemiga, paskui – stiprūs skausmai. Sveikas, rausvaskruostis, atletiškas Elmeris per mėnesį pavirto skeletu. Paskui prarado kalbą, o po pusantro mėnesio jis mirė.

 

Kaip išsiaiškino laikraščio “Gardian” žurnalistai, Elmeris Forsetas buvo ne vieninintelė paslaptingų neūžaugų auka. Vietiniai tos vietovės gyventojai laikė juos burtininkais. Pvz., vienas prancūzų turistas pamatė upėje besimaudančią nuogą merginą, taipogi pagal kai kuriuos požymius priklausančią taru-katurams. Jis pabandė ją paimti jėga. Ji netgi nepradėjo šaukti ir priešintis, tik įdėmiai pažvelgė į prievartautoją. Šis prarado sąmonę. Kai turistą atgaivino, pasirodė, jog jam paralyžuotos abi kojos. Vėliau paaiškėjo, jog jis tapo dar ir impotentu.

 

Kitas atvejis. Vienas iš neūžaugų priėjo prie automobilio ir įsispoksojo į atgalinio vaizdo veidrodėlį. Tikriausiai savo atvaizdą palaikė priešu, mat netrukus susmuko nebegyvas.

 

Dar vieną faktą pateikia laikraštis “Kanadien Tribiun”. 55 metų Stivą Makkelaną medžioklės metu užpuolė lokys grizlis. Gulėdamas ant žemės, Stivas instinktyviai ištiesė prieš save ranką su peiliu, o pats įbedė žvėriui į akis kupiną neapykantos ir nevilties žvilgsnį. Lokys apmirė vietoje, kaip paralyžuotas. Medžiotojas toliau žvelgė tiesiai jam į vyzdžius, kadangi instinktyviai jautė, jog tik šitaip galės išsigelbėti. Staiga žvėris griausmingai suriaumojo ir sudribo ant žemės. Vėliau, apžiūrint grizlį, nebuvo aptikta nė įbrėžimo. Tik tada buvo nutarta, jog mirties priežastimi buvo galingas bioenergetinis impulsas, išėjęs iš žmogaus akių ir sugriovęs žvėries smegenyse nervines ląsteles.

 

Londono telepatų draugijos tyrinėtojų nuomone, atpažinti pagal kokius nors požymius žmogų, kuris sugeba energetiškai atakuoti, neįmanoma. Nieko ypatingai keisto čia nėra. Nuo žilos senovės buvo manoma, kad žmogaus, stovinčio ant mirties slenksčio, žvilgsnis turi kolosalią emocinę jėgą, kuri gali pakenkti tam, į kurį ji nukreipta. Būtent todėl ir užrišamos akys sušaudomiems nusikaltėliams.


wpDiscuz