Būti palaidotam gyvam, arba letargo miegas

Kas yra miegas? Anksčiau buvo tikima, kad miego metu siela palieka kūną ir keliauja per pasaulį. Jei staiga pažadintume miegantį žmogų, jo siela gali nespėti sugrįžti į kūną, pasiklystų kažkur toli ir žmogus numirtų. Nors dabar pasaulyje dygsta miego laboratorijos, somnologijai (miego tyrimui) skirti trys moksliniai žurnalai, tačiau apie šį reiškinį žmonija žino ne ką daugiau nei prieš tūkstantį metų.
 
Letargo miegas: Nuo neatmenamų laikų žmonės bijo užmigti letargo miegu, kad jų nepalaidotų gyvų. Medicinoje tokios diagnozės nėra, tačiau kiekvienas žino, ką tai reiškia. Tai būsena, kai žmogaus gyvybinės funkcijos yra sustojusios, bet smegenys veikia, lyg jis miegotų.
 
Įžymusis italų poetas Frančeskas Petrarka, gyvenęs XIV a., būdamas 40-ies sunkiai susirgo. Kartą jis neteko sąmonės, jį palaikė mirusiu ir ruošėsi palaidoti. Laimė, to meto įstatymai draudė mirusiuosius laidoti anksčiau, nei praeis para po mirties. Petrarka nubudo, kai jo karstas stovėjo ant duobės krašto. Po to jis pragyveno dar 30 metų.
 
Gerai žinoma, kad rusų rašytojas Nikolajus Gogolis bijojo būti palaidotas gyvas. Po mylimos moters mirties rašytojas susirgo ir jau neatsigavo. Jį palaidojo vienuolyno kapinėse. Kai 1931 m. bolševikai nusprendė kapines panaikinti ir ekshumavo N.Gogolio kūną, šis gulėjo ant šono, o karsto vidaus apmušalai buvo sudraskyti.
 
Letargo miego priežastys ir gydymas medicinai tebėra neišspręsta problema. Taip pat negalima nustatyti, kada žmogus atsibus. Letargo būsena gali tęstis nuo kelių valandų iki dešimčių metų. Miegančiojo organizme senėjimo procesas labai sulėtėjęs ir net 20 metų kūnas nesikeičia. Tačiau nubudus, jau po 2-3 metų biologinis amžius sugrįžta ir žmogus per trumpą laiką tampa seniu.
 
Paties ilgiausio letargo miego atvejis užregistruotas Gineso rekordų knygoje. 1954 m. Mogilovo kaimo gyventoja Nadežda Lebedina po ginčo su vyru užmigo ir atsibudo tik 1974 m. Gydytojai nustatė, kad ji visiškai sveika.
 
1976 m. vieno Serbijos miestelio lavoninėje sargą ištiko širdies smūgis, kai vienas numirėlis staiga atsisėdo ir paprašė užrūkyti.
 
Praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pabaigoje Anglijoje buvo sukurtas aparatas, sugebantis fiksuoti silpniausius širdies elektrinius impulsus. Per pirmąjį bandymą lavoninėje tarp mirusiųjų buvo aptikta dar gyva mergina.
 
Tariamos mirties baimė paskatino žmones išradinėti neįprastus prietaisus. Dar 1880 m. Hamburge buvo siūloma į karstą dėti „gelbėjimo įrangą“: veido srityje tvirtinamą vamzdelį, kad atsigavęs žmogus galėtų kvėpuoti. Prie rankų ir kojų buvo rišamos virvelės, sujungtos su varpeliu. Tereikėjo „numirėliui“ pasijudinti, kad signalą išgirstų kapinių sargas ir nedelsiant atkastų kapą. Mūsų laikais į karstus tam tikslui įdeda mobilųjį telefoną.