Automobilis – žudikas

Iš istorijos žinome, jog Pirmajam pasauliniam karui pretekstą davė Austrijos hercogo Franco Ferdinando nužudymas Bosnijos mieste Sarajeve, kai jis su žmona važiavo prašmatniu automobiliu šio miesto gatvėmis.

Šis įvykis buvo daug kartų įvairiai aprašytas spaudoje. Pasirodė ir tokia nuomonė, jog iš tikrųjų ten žuvo ne hercogas Ferdinandas, o jo antrininkas, nes apie ruošiamą pasikėsinimą buvo sužinota iš anksto ir tokiu būdu hercogui buvo sudaryta galimybė pasislėpti užsienyje… visam laikui.

Kas žino, gal iš tikrųjų tame automobilyje žuvo nekalta, nieko apie tykojusį pavojų nežinojusi auka?

Tačiau faktai byloja, kad tas raudonas hercogo automobilis paskui neturėjo nė vieno šeimininko, kuris… jame nebūtų gavęs galą. Jis buvo pramintas „automobiliu – žudiku“.

Koks buvo tas „žudikas“?

Jį vadino mersedesu, tačiau pagamintas buvo Vienos įmonėje “Automobilfabrik Gref&stift” 1910 metais. Pirmas jį nupirko grafas Francas Marija Alfredas Kara, tačiau juo nevažinėjo, greitai padovanojo savo bičiuliui (gal tai jį išgelbėjo nuo mirties?) Francui Ferdinandui.

Automobilis buvo labai prašmatnus ir pagal tuos laikus – galingas: 65 arklio jėgos. Jo vidų puošė minkštos, natūralia oda apmuštos sėdynės, viduje sienos dengtos brangaus medžio paneliais, ant langų – šilkinės užuolaidos, mini baras.

Visos rankenos buvo paauksuotos. Automobilio spalva buvo ryškiai raudona.

Ferdinando žmona hercogienė Sofija Hogenburgietė automobilį įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.

Deja, jau pats pirmas jų su vyru pasivažinėjimas Bosnijoje baigėsi tokia tragedija, kad net kilo karas.

Šūviai ir avarijos

Kai teroristas serbas Gavrila Principas iš revolverio nušovė Francą Ferdinandą, prašmatnus automobilis perėjo į kito šeimininko rankas. Juo tapo aukštas kariškis – generolas Potiorekas.

Kaip aukštas pareigūnas, generolas retai tepasirodydavo priešakinėse fronto linijose.Tačiau vieno inspektavimo metu jo automobilis buvo apšaudytas priešo artilerijos. Generolas buvo kontūzytas, todėl susirgo psichikos liga ir savo gyvenimą baigė gydykloje. Kol dar buvo sąmoningas, generolas automobilį padovanojo savo adjutantui – kapitonui Elinekui Bravyjui, kuris tokia dovana labai apsidžiaugė. Jis greitai išmoko vairuoti ir į frontą važinėdavo tik su savo „raudonąja prašmatnybe“. Tačiau 1915 metais Elinekas viename kalnų kelyje dideliu greičiu rėžėsi į sunkvežimį. Jis ir dar trys kartu važiavę karininkai žuvo išsyk.

Paskui austrai tą „piktybišką“ automobilį ilgam pastatė į karinį garažą, juo nesinaudojo.

Vienam kainavo ranką, kitam – gyvybę

Pasibaigus I pasauliniam karui, Franco Ferdinando automobilis kaip trofėjus atiteko vienam Jugoslavijos karininkui – Sarajevo miesto komendantui. Tačiau 1919 metais jis per staigų posūkį apsivertė kartu su keleiviais. Du žmonės žuvo, o automobilio savininkas neteko dešinės rankos.

Nukentėjęs komendantas nusprendė to trofėjaus atsikratyti ir pardavė jį akcione. Automobilį įsigijo garsus gydytojas dantistas Serkis.

Tačiau ir šis „kruvinąjį automobilį“ valdė neilgai. Po dvejų metų, važiuodamas užmiesčio keliuku, Serkis nesuvaldė automobilio ir… nuskriejo stačia nuokalne žemyn. Gydytojas žuvo, o jo mašina dar „suskubo“ užmušti du keliu ėjusius vietos gyventojus!..

Įdomu tai, kad pats automobilis tų visų avarijų metu rimtai nenukentėdavo, tik „išsimaudydavo“ kraujuje.

Likimo grimasos

Kitas unikalaus automobilio savininkas buvo kažkoks šveicarų lenktynininkas. Šis lenktynių metu tame pačiame Sarajeve rėžėsi į akmeninį stulpą. Jo palaikus iš automobilio ištraukė su dideliu vargu.

Tačiau suremontuotas superautomobilis neilgai stovėjo be šeimininko. Jį įsigijo turtingas Sarajevo priemiesčio valstietis.

Šis žmogus žinojo šios mašinos istoriją, todėl prieš pirkdamas ilgai tarėsi su ekstrasensu. Pastarasis priėjo prie išvados, jog „kruvinojo automobilio“ aukos buvo tik inteligentai, o fermeriui jis pavojaus nekels.

Tačiau šio savininko galas buvo dar įdomesnis. Apsidžiaugęs ekstrasenso „garantija“, keletą mėnesių valstietis važinėjo laimingai, kol kartą ta jo „prašmatnybė“, lyg šviežio kraujo ištroškęs žvėris, nei iš šio, nei iš to, nežinia dėl kokios priežasties sustojo tiesiog vidury kelio. Sustojo – ir nė iš vietos!

Fermeris paprašė pro šalį vežimu važiavusį valstietį nutempti automobilį iki jo fermos. Šis sutiko pagelbėti: prikabino mašiną prie vežimo, šeimininkas sėdosi prie vairo.

Bet staiga, dar nespėjus arkliui nė truktelėti, variklis įsijungė pats, ir automobilis šoko į priekį. Taranavęs vežėčias ir arklį, jis apsivertė ir užmušė savo šeimininką… Taigi užmušė kitaip, nei visus prieš tai jį valdžiusius inteligentijos atstovus.

Pagaliau po tokių „kruvinojo automobilio“ nuotykių atėjo laikas, kai šiurpinantys gandai apie jį pasklido gana plačiai, ir norinčių jį įsigyti ne tik Jugoslavijoje, bet ir visoje Europoje neatsirado. Tad jis buvo išgabentas į kitą pasaulio kraštą – parduotas amerikiečiams.

Apsišlakstė amerikiečių krauju

Tačiau ir šioje šalyje „automobilis – žudikas“ tebetroško kraujo: vienas po kito keistomis aplinkybėmis žuvo net trys jį bandę įsigyti Amerikos piliečiai.

O ketvirtas savininkas – turtingas Niujorko juvelyras – baigė gyvenimą nepaaiškinama savižudybe.

Paskutinis „automobilio-žudiko“ savininkas buvo Tiboras Chiršfildas.

Bet ir jam ši transporto priemonė lėmė žiaurią žūtį: skubėdamas prašmatniu automobiliu į savo paties vestuves, jis kaktomuša susidūrė su maršrutiniu autobusu. Kartu žuvo dar keturi su juo važiavę vestuvių svečiai.

Sudaužytą automobilį nutempė į remonto dirbtuves, tačiau bebaigiantį remontą jų savininką nutrenkė elektros srovė…

Tada jau ne juokais pasklido labai rimtai gąsdinantys gandai apie „automobilį – žudiką“, nes tiek mirčių toje pačioje mašinoje, kaip kalbėjo žmonės, net įsivaizduoti nebuvo įmanoma.

Ir šioje šalyje ne tik jo niekas nenorėjo pirkti. Automechanikai atsisakydavo jį remontuoti, bijodavo net prie jo prisiartinti, apžiūrėti

Galiausiai „automobilis – žudikas“ buvo pastatytas saugojimui viename iš municipaliteto garažų, nes niekas iš privačių asmenų 20 žmonių „nužudžiusio” gražuolio nenorėjo priimti.

Taip daugiau nei 30 metų Franco Ferdinando automobilis rūdijo tamsiame garaže. Tik po Antrojo pasaulinio karo Amerikos valdžia jį kaip relikviją atidavė Austrijai.

Egzistuoja mechanizmai – žudikai

Šiandien tas garsusis automobilis, baigęs savo kruviną veiklą, nurimęs stovi Vienos karo ir istorijos muziejuje.

Beje, pasaulio istorijoje yra išlikę nemažai žinių apie įvairius daiktus, mechanizmus, lėmusius mirtį daugeliui žmonių.

1970 metais JAV teismo medikas-ekspertas Džonatanas Barčas net pateikė šia tema ištisą teoriją įrodinėdamas, jog egzistuoja mechanizmai – žudikai, kuriuos kontroliuoti žmogus nepajėgus.

Jo teorija paremta daugybe faktų iš turtingos juridinės praktikos.

Deja, šio darbo baigti iki galo Barčui irgi nebuvo lemta: jis žuvo po nuosavo automobilio ratais, jį remontuodamas garaže.

klaipeda.diena.lt – Vetusta PRIŠMANTIENĖ