Platonas ir Biblija teisūs

Sinajaus pusiasalyje mokslininkai aptiko šviesią pemzą, atneštą čia iš Egėjo jūros vidurio, sprogus vulkanui XVII amžiuje pr. Kr. Ši katastrofa siejama tiek su Atlantidos žūtimi, tiek su žydų kelione per Raudonają jūrą.

Daug archeologų, ypač graikų, laiko vulkano sprogimą Santorino saloje prieš daugiau kaip 3,5 tūkstančius metų Platono minėtos Atlantidos žūties priežastimi. Ši sala, kuri dar vadinama Tira arba Fera, yra beveik Egėjo jūros viduryje ir šiandien savo forma primena pusmėnulį. O prieš tūkstančius metų tai buvo kalnas, iškilęs virš jūros per kelis šimtus metrų. Archeologų nuomone, kuri remiasi kasinėjimų duomenimis, čia buvo galingos jūrų valstybės sostinė. Ši valstybė apėmė daugumą pietinės Egėjo dalies salų, visų pirma Kretą. Sostinė vadinosi kaip ir pati valstybė – Atlantida.

Iš tikrųjų tai buvo ugnikalnis, kuris vienąsyk pabudo. Atlantai Santorine žuvo kaip ir Pompėjos gyventojai, lavos ir įkaitusių pelenų srautuose. Ir jie vargu ar pamatė, kaip kalnas skilo į dvi dalis ir į plyšį siūbtelėjo jūros vanduo.

Vandens ir magmos susidūrimo pasekmės akivaizdžios – įvyko milžiniškas sprogimas, kuris, savo ruožtu, sukėlė didžiulę bangą, iki 100 metrų aukščio. Banga, kurią dabar ne visai tiksliai vadina cunamiu, praūžė per visą Viduržemio jūrą ir nuplovė į jūrą didžią Mino civilizaciją – ji ir laikoma Atlantida. Kretoje liko didžiulių Mino rūmų, kurių labirinte “gyveno” žmogus-jautis minotauras, kurį įveikė Tesėjas, griuvėsiai.

Dabar gi paaiškėjo, kad ši banga įveikė 850 km atstumą ir pasiekė Sinajaus pusiasalį Egipte, kur archeologai aptiko šviesią vulkaninę pemzą, datuojamą būtent XVII šimtmečiu prieš Kristų. Vyriausias Egipto archeologas Zachi Havasas, pagarsėjęs, tarp viso kito, terminu “piramidiotai”, apibūdinančiu piramidžių paslapčių ieškotojus, laiko šį atradimą vienu iš svarbiausių faraonų laikų Egipto tyrinėjimui.

Faraonų ir bibliniais laikais Raudonoji jūra praktiškai nebuvo atskirta nuo Viduržemio jūros, iš tų laikų išliko Didysis ir Mažasis Kartieji ežerai, per kuriuos eina Sueco kanalas. Būtent šiose vietose, už 6,5 km nuo kranto, ir buvo aptikta pemza. Kaip žinia, prieš katastrofišką potvynį jūra iš pradžių atsitraukia gana žymiu atstumu, ir tik tada bangos smogia pakrantei. Visa ši įstorija įtartinai primena žydų kelionę, vadovaujant Mozei, per Raudonąją jūrą. Vandenys iš pradžių “atsivėrė”, tauta perėjo į kitą pusę, o paskui “užsivėrė” virš persekiojančių egiptiečių galvų. Beje, biblinis “Egipto tamsos” aprašymas yra pakankamai adekvatus vulkaninių pelenų išmetimo į atmosferą vaizdui. Daugybės varlių atsiradimas faraonų šalyje (viena iš bausmių Egiptui) dar neturi mokslinio paaiškinimo.