Naujoji Švabija – mitas ar realybė?

1938 ir 1939 metais fašistinė Vokietija į Antarktidą surengė dvi ekspedicijas. Jos nariai Karalienės Matildos Žemėje išmetė daugybę metalinių vimpelų su svastikos ženklu. Vienos iš šių ekspedicijų vadas kapitonas Rišteris 1939 m. balandžio 12 dieną sugrįžęs j Hamburgą atraportavo, jog išmesti kas 25 kilometrai vimpelai atitvėrė 600 000 kvadratinių kilometrų teritoriją, kurios apie 350 000 kvadratinių kilometrų nufotografuota iš oro. Tą teritoriją Vokietija paskelbė savo valda ir pavadino Naująja Švabija.

 

Rusų istorikas ir rašytojas M. Demidenka, analizuodamas karo metais sovietų paimtus labai slaptus SS archyvus, juose rado duomenų, jog vokiečių laivų flotilė Karalienės Matildos Žemėje aptiko sujungtų urvų labirintus su šiltu oru. Antarktidos projekto šefas admirolas Karlas Denicas prasitarė: „Mano povandeninio Laivyno jūrininkai surado tikrą žemės rojų.“

 



REKLAMA Dėl reklamos…

1939 metais šeštajame žemyne prasidėjo vokiečių slaptos „Bazės 211“ statybos darbai. Į Antarktidą iš Vokietijos kas trys mėnesiai ėmė kursuoti laivas „Schwabenland”. Buvo gabenamos staklės, kalnakasybos įranga, milžiniškos frezos, bėgiai ir vagonai. Dabar jau žinoma, kad buvo suformuotas visiškai slaptas povandeninių laivų junginys ..Fiurerio konvojus”. Jo sudėtyje veikė 35 povandeniniai laivai, kuriuose vėliau buvo išmontuota ginkluotė ir gabenti konteineriai.

 

Matyt, ne viskas tilpo į standartinius laivus. Buvusio JAV žvalgybos pulkininko Vindelos Stivenso duomenimis, vokiečiai pastatė aštuonis nestandartinius didelės talpos povandeninius laivus, ir visų jų pėdsakai po karo dingo. JAV žvalgybos duomenimis, iš Vokietijos karo pabaigoje turėtų povandeninių laivų dingo 54 ir tik 11 iš jų galėjo būti nuskandinti. Jau 1943 metais tas pats admirolas K. Denicas pagyrūniškai prasitarė: „Vokiečių povandeninis laivynas didžiuojasi, kad kitame pasaulio pakraštyje fiureriui sukūrė neįveikiamą tvirtovę.”

 

Antarktidos paslapčių tyrinėtojų D. Čaildreso, R. Vesko, V. Tezijskio duomenimis, nuo 1942 metų į Antarktidą statybos darbams buvo išgabenti tūkstančiai koncentracijos stovyklų kalinių. Taip pat pervežta daug mokslininkų, specialistų, įvairaus turto ir maisto atsargų.

 

Į Antarktidą nacius atvedė begalinis noras siekti ginkluotės pranašumo prieš kitas valstybes, o kartu ir siekis užvaldyti visą pasaulį. XX amžiaus pabaigoje Vakarų spaudoje pasirodė nemažai informacijos apie šių tikslų ištakas. Dalis tos informacijos turėjo mistinį atspalvį. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje pusiau slaptai veikė Tules, Vril, Anenerbe, Germanenorden ir kitos bendrijos, kurių tikslas buvo ne vien propaguoti nacistinę ideologiją, bet ir skatinti tam tikrus mokslinius tyrinėjimus. Jų nariai aktyviai dirbo didžiųjų pasaulio bibliotekų fonduose, ieškodami priešistorinių ir senovinių žinių ir mokslo laimėjimų.

 

Buvo organizuotos ekspedicijos ieškoti Šambalos, taip pat j Indijos, Himalajų, Tibeto vienuolynus tyrinėti išlikusių senųjų raštijos paminklų. Kaip teigia spauda, naciams pavyko Tibete surasti senovės žinių slėptuves. Anglų žvalgyba persekiojo tas ekspedicijas, bet vokiečiai atsigabeno sanskritinius manuskriptus „Vimanika Šastra” ir ..Sama-rangana Sutradharan”. Juose būta senovinių skraidymo aparatų aprašų. Jie esą išsivertė iš sanskrito „Šakuna Vimanas” tekstus apie milžiniškus kosminius laivus. Bet kitų šalių specialistai abejoja, ar tos technologijos įveikiamos net XXI amžiuje.

 

Būta žinių, jog ypač stipri kontaktuotoja Vril bendrijos narė Marija Otė ėmė iš ateivių priiminėti techninę informaciją apie „skraidančias lėkštes“. Gal taip buvo siekiama nukreipti dėmesį nuo tikrų informacijos šaltinių. Po karo paaiškėjo, jog naciai galėjo turėti ryšių su ateiviais iš Plejadžių (Sietyne) spiečiaus žvaigždyno ir iš jų gauti tam tikrą informaciją.

 



REKLAMA Dėl reklamos…

Rusų karininkas, technikos mokslų daktaras pulkininkas Vitalijus Šelepovas viename savo straipsnių internete mini Majamyje (JAV, Floridos valstija) gyvenantį kontaktuotoją su ateiviais Rendį Vintersą. Pastarasis teigia, kad ir šiandien Amazonės džiunglėse veikia ateivių iš Tauro žvaigždyno erdvėlaivių bazė. Jo žodžiais, tai tie patys ateiviai, kurie prieš karą naciams teikė techninę informaciją, bet, pamatę pastarųjų agresyvius tikslus, bendradarbiavimą nutraukė. Po karo tie ateiviai darbams savo bazėje paėmė nemažai vokiečių, iš kurių užaugo jau dvi naujos kartos. Naujoji karta, turėdama kosminį ryšį, yra praradusi tėvų ir senelių agresyvumą.

 

Kad ir kaip ten buvo, karo pabaigoje, rusų žvalgybininko pulkininko Vitalijaus Šelepovo teigimu, naciai Čekijoje, dabartinėje Lenkijoje ir Vokietijoje turėjo 9 konstruktorių biurus ir gamyklas, kūrusias „skraidančias lėkštes“. Jo teigimu, žinoma, kad viena gamykla buvo perkelta į Antarktidą, kur su šeimomis gyveno mokslininkai bei inžinieriai, dirbo tūkstančiai iš koncentracijos stovyklų atvežtų kalinių. Jie kūrė ne tik „lėkštes“, bet ir genetiškai naują žmogų, turintį užvaldyti pasaulį. Antroji įmonė buvo išvežta į Norvegiją ir paslėpta šiaurės fiordų labirintuose. Po karo paaiškėjo, kad dar viena gamykla atsirado Amazonės džiunglėse Brazilijoje, o likusių šešių adresai nežinomi.

 

Nors naciai pavėlavo ir jiems nepavyko likimo laikrodžio pasukti kita linkme, jie stebėtinai greitai pradėjo bandyti „lėkš­tes“. Pirmasis modelis buvo nestabilus kaip prisvilęs blynas. Antrasis buvo stabilesnis, galėjo vertikaliai pakilti ir pasiekti 1200 km/val. greitį. Drezdene dirbusio konstruktoriaus Beloncės modelis (Nr. 3) buvo įdomus, nes jį varė oro ir vandens mišinys. Jame ratu buvo išdėstyti 12 reaktyvių variklių, kurie savo srovėmis šaldė sprogimo principu veikiantį variklį.

 

1945 metų vasaryje Beloncės diskas buvo išbandytas. To skraidymo aparato modelių būta dviejų dydžių – 38 ir 68 metrų skersmens. Per 3 minutes mažesnysis pakilo į 15 kilometrų aukštį ir pasiekė tuo metu neįtikėtiną 2200 km/val. greitį. Jis buvo labai manevringas: galėjo „kabėti“, skristi pirmyn ir atgal. Bet netrukus Vroclavą (buvusį Breslau) užėmė sovietai, o aparatas prieš tai buvo susprogdintas. Jau po karo Australijoje (!) buvo surastas dokumentinis filmas apie vadinamą ..lėkštę” Fau-7 ir vokiečių kurtas raketas. Šis pasakojimas apie nacių sukurtas „lėkštes“ padės geriau suprasti vokiečių vėlesnę veiklą Antarktidoje.
Po karo daugumą žymiausių vokiečių aviacijos konstruktorių išsivežė amerikiečiai, todėl apie jų darbus mažai kas žinoma; o Beloncė dingo. Gal persikėlė į Antarktidą. Dabar jau žinoma, jog karui baigiantis 1945 m. balandžio 13 d. slapta iš Kylio uosto išplaukė povandeninis laivas U-530. To laivo įgula buvo sukomplektuota iš jūrininkų, nebeturinčių likusių gyvų giminių. Į laivą buvo pakrautos 6 metalinės dėžės su svarbiausiom nacių relikvijom. Laivu plaukė ir grupė paslaptingų keleivių, kurių veidus dengė kaukės. Minima, jog tarp krovinių buvo asmeninių Hitlerio daiktų. Lyg ir priimta, kad asmeniniai bagažai keliauja kartu su keleiviais. Iškrovus laivą Naujojoje Švabijoje, ten liko ir 16 žmonių. Taip baigėsi speciali operacija, turėjusi „Valkirija 2“ kodą.

 

Laivo U-530 kapitonas, vienas jauniausių ir talentingiausių vokiečių povandeninių laivų vadų, 25 metų Otas Vermoutas, kurio tėvai žuvo per bombardavimą Berlyne, 1945 m. liepos 10 dieną savo laivu įplaukė j Argentinos Mardel Plata uostą ir su visa įgula pasidavė vietinei valdžiai.

 

Panaši istorija ir su kitu povandeniniu laivu U-977, vadovaujamu Hainco Seterio. Tas laivas, matyt, dar vėliau paliko Vokietijos krantus. Manoma, jis į Antarktidą gabeno Hitlerio ir Evos Braun palaikus, o iškrovęs Naujojoje Švabijoje, 1945 m. rugpjūčio 17 dieną su įgula pasidavė argentiniečiams tame pačiame Mardel Plata uoste.

 

Sužinoję apie U-530 ir U-977 pasidavimą, į Argentiną atskubėjo amerikiečių specialiųjų tarnybų atstovai. Iš jūrininkų ir karininkų tardymo ir paaiškėjo daug čia aprašytų smulkmenų, po kurio laiko patekusių j spaudą. Kapitonas H. Šeferis buvo apkaltintas esą išvežęs Hitlerį į Pietų Ameriką. 1952 metais išleistoje prisiminimų knygoje jis paneigia šį kaltinimą, nors aplinkybių išsamiau neaprašo. O 1983 metais į Vakarų spaudą netikėtai pateko H. Seterio laiškas buvusiam U-465 laivo kapitonui Vilhelmui Bernhartui, datuotas tų pačių metų birželio 1 dieną. Jame jis atkalbinėja savo seną draugą išleisti memuarus. Tas laiškas labai mįslingas, darantis užuominų apie kažką išskirtinio iš visų jų buvusių plaukimų į Antarktidą. Štai koks jis pasirodė Vakarų spaudoje:

 

„Brangus Vili, aš svarstau, ar verta išleisti tavo rankraštį. Visi trys laivai (U-977, U-530, U-465), dalyvavę toje (pajuodinta cituojant) operacijoje, dabar ramiai miega Atlanto dugne. Gal geriau jų nežadinti? Pagalvok apie tai, senas drauge!.. Mes visi davėm priesaiką saugoti paslaptį… Ką tu pasieksi, jei pasakysi teisybę apie tai, kokia buvo mūsų misija? Ir kas nukentės dėl tavo atvirumo? Aš kartoju dar sykį: tegu tiesa miega su mūsų povandeniniais laivais vandenyno dugne… Nuoširdžiai, Haincas.”
Dabar jau žinomos V. Bernharto rankraščio kai kurios detalės. Tarp jų ir apie Šventąją ietį ir Kristaus taurę, bet mūsų pasakojimas apie Antarktidą.

 

Amerikiečių kariškius suerzino naujos žinios apie Antarktidoje gyvuojančią Naująją Švabiją ir jos tikslus. JAV suskubo organizuoti specialią ekspediciją į Antarktidą.

 

Ekspedicijai vadovauti buvo paskirtas admirolas Ričardas Berdas (Byrd, 1888-1957 m.). Planetos ašigaliai jam buvo ne naujiena. 1926 m. jis perskrido Siaurės, o 1929 m. – Pietų ašigalį. Iki pat paslaptingos mirties jis domėjosi ašigaliais. Ekspedicija buvo pavadinta „Didžiuoju šuoliu“ (High Jump) ir oficialiai skirta Antarktidos moksliniams tyrimams. Bet dar niekada ir į niekur nebūta mokslinės ekspedicijos, taip ginkluotos ir aprūpintos. 1947 metų sausyje link Antarktidos krantų pajudėjo galinga jūrinė armada iš trylikos laivų, tarp kurių buvo lėktuvnešis, tanklaivis, povandeninis laivas ir grupė kitos paskirties laivų. Lėktuvnešiu plaukė 25 lėktuvai ir sraigtasparniai bei 4100 jūros pėstininkų – ne tik gerai ginkluotų, bet ir aprūpintų maisto atsargomis pusei metų. Tiesa, ekspedicijoje buvo ir 25 mokslininkai.

 

Tokios sudėties ekspedicija pasiekė Karalienės Matildos Žemę. Ekspedicijos lėktuvai žemėlapiuose pažymėjo apie 1,4 mln. kv. km. Antarktidos teritorijos ir padarė apie 49 000 vietovės nuotraukų. Šešių lėktuvų būrys, vadovaujamas D. Bangerio, mėnesį laiko vykdė žvalgybinius skrydžius poliarinėse platumose. Skrisdamas iš karalienės Marijos Žemės į Ulkso Žemę, D. Bangeris pastebėjo be ledo ir sniego atvirą teritoriją, pilną ežerų, kurių ilgis siekė iki 5 kilometrų. Ežerų vandens spalva buvo nuo rausvai rudos iki melsvos. Su hidroplanu jis nusileido viename iš tų ežerų. Ežero vanduo buvo šiltas. Toji oazė, iš abiejų pusių suspausta gal apie 30 metrų aukščio ledo sienų, buvo beveik kvadratinė ir apie 950 kv. km ploto. Vėliau oazė pavadinta Bangerio vardu.

 

Praėjus dvidešimt metų po „Didžiojo šuolio“ vienas ekspedicijos dalyvių davė interviu laikraščiui „Sunday Times”. Jis pasakojo, jog ekspedicija atrado Antarktidos pakraštyje oazę be ledo, su gausybe ežerų ir skurdžia pakrančių augalija. Vanduo ežeruose buvęs šiltas, o vienas ežeras turėjęs ryšį su jūra. Tai buvo ideali vieta paslėpti povandeniniams laivams.

 

Bet kažkas atsitiko, apie ką net praėjus 60 metų oficialiai nepranešta. Vos pradėjusi „tyrinėti“ šeštąjį žemyną nepraėjus nė mėnesiui ekspedicija išskubėjo atgal namo. Sugrįžęs ekspedicijos vadovas aiškinosi įvairiose komisijose ir net Kongrese. Pa­mažu informacija pateko į spaudą. 1948 metų gegužę žurnalas „Brizant” ir kitos informacijos priemonės kai ką paviešino.

 

Per mėnesį ekspedicija Antarktidoje prarado vieną (kitų šaltinių duomenimis – du) laivus, keturis (ar 5) lėktuvus. Dar dešimt lėktuvų buvo taip apgadinti, jog juos teko palikti. Prarasti 68 jūreiviai ir karininkai. Priešo priešinimasis buvęs stiprus. Spauda citavo R. Berdo žodžius: „Ten, iš kur pasisekė ištrūkti, oras prisisunkęs mirties, kraujo, išdavystės.“ Nenorėję skelbti pavardžių, ekspedicijos lakūnai pasakojo apie iš vandens išnirusius ir juos atakavusius „skraidančius diskus“, apie keistus atmosferos reiškinius, sukeliančius psichinius sutrikimus. įvairių komisijų nariams tokie lakūnų pasakojimai tais laikais atrodė fantazija. Nepatikėta ir R. Berdo teigimu, jog vokiečiai turėjo skraidymo aparatus, galinčius atmosferoje dideliu greičiu perskristi nuo ašigalio iki ašigalio ar įveikti didelius atstumus po vandeniu. Nutarta visą ekspedicijos medžiagą įslaptinti, kol nepaaiškės detalės.

 

Sunku pasakyti, kiek patikima Vakarų spaudoje paskelbta ištrauka iš R. Berdo pasiaiškinimo JAV Kongrese:
„Mums būtina apsauga nuo greitų ir labai manevringų vokiečių naikintuvų, aktyviai veikiančių poliarinėse platumose. Tokiems lėktuvams nereikia dažnai pasipildyti kuro, kad pajėgtų naikinti taikinius bet kuriame planetos taške. Tos mašinos, padariusios mūsų ekspedicijai nuostolių, visiškai – nuo metalo lydymo iki kiekvieno sraigtelio – gaminamos po ledais gamyklų korpusuose, įrengtuose natūralios kilmės ertmėse. Aplenkdamas teisėtus klausimus apie energijos šaltinius, pasakysiu, kad ten veikia atominė elektrinė. Specialistus, maistą ir viską, kas būtino gamybai bei buičiai organizuoti, vokiečiai atgabeno nuo 1935 iki 1945 metų… Mūsų ten neįleido.“

 

Be visa kita, R. Berdas komisijai parodė lapelius, kuriuos ant amerikiečių iš lėktuvo mėtė vokiečiai. Kupinuose sarkazmo lapeliuose su svastika buvo įrašyta: „Brangūs svečiai, ar jums nenusibodo šeimininkai?“
Amerikiečių kariškiai daug ką apie Naująją Švabiją žinojo iš pasidavusių U-530 ir U-977 povandeninių laivų įgulų ir vadų apklausos. Kol rusai ir amerikiečiai „tampėsi“ šalto karo vėtrose, nacių palikuonys produktyviai išnaudojo laiką, Antarktidoje įdiegdami aukštas technologijas, prireikus turinčias garantuoti revanšą būsimuose karuose pasauliui valdyti. Naujajai Švabijai vadovavo jaunas pulkininkas Maksimilianas Hartmanas. Į tokias atsakingas pareigas 25 metų pulkininką paskyrė pats Hitleris.

 

Vėliau, po R. Berdo žūties, spaudoje pasirodė žinių tariamai iš admirolo asmeninių užrašų. Vieno žvalgybinio skrydžio 1947 metų ekspedicijos metu jo lėktuvą privertė nusileisti keisti skraidymo aparatai, o prie admirolo priėjęs aukštas mėlynakis blondinas anglų kalba įteikė reikalavimą amerikiečių vadovybei nutraukti branduolinius bandymus. Buvo gandų, jog amerikiečiai pasirašė susitarimą su Naująja Švabija. Juo už žaliavų tiekimą vokiečiams amerikiečiai gavo naujų technologijų informacijos.

 

Amerikiečiai suprato Naujosios Švabijos ginklu neįveiksią. Reikėjo diplomatijos. Ir 1948 metais R. Berdas išvyko į antrąją Antarktidos ekspediciją. Apie ją žinoma dar mažiau. Antrąjį kartą amerikiečiai prie Karalienės Matildos Žemės priplaukė su balta vėliava, bet neišvengė nacių techninio pranašumo demonstravimo. Tik po to ir vokiečiai iškėlė baltą vėliavą. R. Berdas su artimiausiais vadais perėjo į vokiečių povandeninį laivą ir buvo nugabentas į jų vadavietę.

 

Tarp atsiskyrusių nuo pasaulio Antarktidos kolonistų kilo nesutarimų. Kaip vėliau rašė spauda, M. Hartmanas pats prisipažino: „Nėra valdžios vienybės, nėra ateities, o kad nedegraduotume, mes su jūsų pagalba turime grįžti į civilizaciją. Dirbtiniame pasaulyje, kuriame mes gyvename, sustojo laikas, ir tai išbandymas. Čia gyvuose kūnuose miršta sielos.“

 

M. Hartmanas paliko Antarktidą, prieš tai apdovanojęs amerikiečius. Likusius savo gyvenimo metus jis paskyrė kovai už taiką pasaulyje. Mirė 1974 m. O R. Berdas iš antrosios Antarktidos ekspedicijos grįžo daug pasiekęs ir turtingas. Jis parsivežė M. Hartmano pasirašytą dokumentą JAV valdžiai – „Ketinimą bendradarbiauti“. Norėdamas įrodyti savo didelę valdžią, M. Hartmanas priminė, jog karinės nesėkmės atveju kaip tik jis turėjęs visus įgaliojimus specialiai Antarktida parengtu povandeninių laivų konvojumi išvežti į Antarktidą visą nacių „viršūnėlę“ ir patį Hitlerį. Tokie M. Hartmano atviravimai vėl iškėlė klausimą: kur dingo Hitleris ar vietoje savęs paliko antrininką? O kad jis galėjo nelaukti kapituliacijos, yra labai daug įvairių užuominų. Antarktidos „stotelė“ – ne vienintelė ir paskutinė. Antrininką parengti tais laikais nebuvo problemų.

 

Na, o M. Hartmanas, norėdamas netrukdomas palikti Antarktidą ir rodydamas amerikiečiams savo atvirumą, perdavė tech­ninę dokumentaciją skraidančio aparato, kuris, pasiekęs tam tikrą greitį, tampa nematomas lokatoriams ir žmonėms. Vienin­telis jo trūkumas, greičiausiai išsprendžiamas netolimoje ateityje, – ribotos kuro atsargos, leidžiančios skraidyti vos pusvalandį. R. Berdas parsigabeno tą „plekšnę“…
Nesėkminga R. Berdui buvo trečioji kelionė į Karalienės Matildos Žemę. Išplaukęs atominiu povandeniniu laivu, R. Berdas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo. Pikti liežuviai teigia, kad tai buvo M. Hartmano priešininkų diversija, susijusi su kažkokia paslaptimi. Amerikiečiai tebeieško nuskendusio laivo, ketindami jį iškelti. Matyt, tai labai svarbu. O paslaptinga vokiečių „Bazė 211“, atrodo, tebegyvuoja be M. Hartmano. Jo gyventojai esą įvaldę genų inžineriją ir skrydžius į kosmosą.
Visu tuo sunkoka patikėti. Bet ten gyvenimas galbūt vyksta pagal mums neįsivaizduojamas technologijas, kaip ir aprūpinimas maistu ar kuru.

 

Antarktidoje tyrinėjimus vykdantys įvairių šalių mokslininkai dažnai stebi skraidančias „lėkštes“ ir „cigarus“. Štai keletas pa­stebėjimų.

 

1961 m. brazilų meteorologas R. Vilena, dirbęs JAV ekspedicijos sudėtyje, matė skraidantį objektą, kai ledlaužiu plaukė prie Karaliaus Jurgio salos. Pradžioje meteorologas tai palaikė raketa, po to lyg meteoritu. Bet spalva, forma, šviesos blyksniais tas aparatas apstulbino. Jo teigimu, tokios technikos Žemėje dar nėra. Staiga aparatas pasidalijo į dvi dalis, o virš abiejų jų švietė „V“ formos prožektoriai. Abu objektai visai palei ledo paviršių dingo už horizonto.

 

1965 m. birželio 3 d. Argentinos stoties Desepšeno saloje personalas ir kariškiai matė milžinišką linzės formos objektą, judėjusį zigzagais – tai „pakibdavusį“ vietoje, tai vėl išvystydavusį didelį greitį. Argentiniečių bazėje ir kitose artimose stotyse tuo metu buvo nutrūkęs radijo ryšys. 1976 metais japonų tyrinėtojai naujausia radarine įranga užfiksavo net 19 sferinių objektų, vienu metu nusileidusių iš kosmoso į Antarktidos paviršių ir dingusių iš monitorių ekranų.

 

Įvairių valstybių Antarktidos tyrinėtojams pasitaiko ir keistų nuotykių. 1958 metų gruodžio 11 d. JAV ekspedicijos narys Rodžeris Bensonas visureigiu gabeno krovinį į Makmerdo bazę prie Erebuso ugnikalnio. Netikėtai dešinėje nuo savo maršruto jis pastebėjo „cigarą“, prisijungusį prie atramų konstrukcijos. Po juo vaikštinėjo dvikojis padaras. Vairuotojui pasirodė labai didelis jo veidas ir ilgos rankos. Galbūt jis buvo su specialia kauke ar skafandru.

 

Panašią keistenybę aptiko ir norvegai. Kaip 2001 m. skelbė JAV žurnalas „Weekly World News”, 160 kilometrų nuo Maklintoko kalno jie pastebėjo keistą maždaug 28 metrų aukščio iš ledo blokų pastatytą bokštą, primenantį senovinių pilių statinį. Bet tyrinėtojai vengė tiesioginio kontakto su nežinomais ar į radijo užklausimą neatsakančiais subjektais, nes žinojo apie žemyne įsikūrusius nacius.

 

Dar įdomesnį nutikimą patyrė Kanados lakūnas. 2004 m. kovo mėnesį jis ant Antarktidos ledo pastebėjo, matyt, po avarijos skraidančio aparato liekanas ir jas nufotografavo. Kai vėliau į tą vietą atvyko speciali tyrinėtojų grupė, aparato jau nebuvo. Liko tik nuotrauka, kurioje matėsi duobė ir joje sudužusi „lėkštė“. Tą nuotrauką išspausdino „Toront Tribune”. O po kurio laiko į redakciją atėjo 85 metų žmogus, prisistatęs Lensu Beiliu. Karo metais jis, koncentracijos stovyklos kalinys rusas Leonidas Bielyj, dirbo slaptoje avia gamykloje Penemiundėje Vokietijoje. Pamatęs laikraštyje „lėkštę“, jis prisiminė tokią pat matęs 1943 metų rudenį prie vieno angaro. Jo žodžiais, tas „blynas“ tada sušvilpė ir vertikaliai pakilo nuo betoninės aikštelės.

 

Tokie iš įvairių šaltinių pateikti pasakojimai leidžia manyti, jog „Bazė 211″ gyvuoja.

 

Kai kurie šaltiniai JAV užfiksuotus keistus įvykius taip pat sieja su Naujosios Švabijos gyventojų veikla. Pas grūdų biznierių Nebraskos valstijoje atvykęs pirkėjas Raimundas Smidtas papasakojo jam vieną atsitikimą. 1957 metų lapkričio 5 dieną jam važiuojant San Francisko – Bostono greitkeliu ūmai užgeso automašinos variklis. Jis išlipo išsiaiškinti, kas atsitiko. Netikėtai netoli kelio miško aikštelėje vairuotojas pastebėjo didelį metalinį „cigarą“. Pro atidarytą liuką išlipęs žmogus R. Smidto gimtąja vokiečių kalba pašaukė į vidų. Viduje buvo dvi moterys ir du vyrai. „Cigaro“ keleiviai jam pasirodė normalūs žmonės, tik judėjo lyg slysdami grindimis. Galima būtų ir netikėti R. Smidto pasakojimu, bet lapkričio 6 dienos ankstų rytą Tenesio valstijoje (JAV) prie Klarko namų netoli Noksvilio miesto nusileido didelis pailgas objektas. Klarko sūnus Everetas vedžiojo šunį ir išgirdo, kai išėję iš objekto du vyrai ir dvi moterys kalbėjosi vokiečių kalba. Everetas tą kalbą girdėjo iš vokiškų filmų. Kai subėgę vietiniai šunys ėmė pulti atvykėlius, tie sugrįžo į objektą ir nuskrido. Nusileidimo vietoje vietinio laikraščio žurnalistas rado 1,5×7,5 metro įspaustos žolės plotą.

 

Anomalija.lt ir skindzera.blogspot.com inf.