14-metis samdomas žudikas (I)

Tinis 14 metų berniukas. Jo ūgis vos 1,2 m. Jo „Levi’s“ džinsai krenta nuo klubų, nors jie ir perverti diržu. Tinis atrodo ne vyresnis nei 8 metų. Sunku patikėti, kad jis galėtų būti pavojingas, bet būtent todėl jis galėjo tapti geru samdomu žudiku.

„New York Times“ žurnalistė Eliza Griswold, su Tiniu susitiko Medeljino mieste, Kolumbijoje. Kolumbijoje žurnalistė vykdė tyrimą apie šalies įstatymų spragą, kuri leidžia vaikams iki 18 metų išvengti atsakomybės už įvykdytas žmogžudystes. Kelias savaites ji bendravo su vietinės mafijos vadais, kad jie leistų jai paimti interviu iš jauniausių jų samdomų žudikų. Pagaliau E. Grisworld susitiko su Tiniu, kuris papasakojo žurnalistei apie savo gyvenimą ir „darbą“.

Tinis daugumą žmogžudysčių įvykdė kartu su savo draugu El Ratón, išvertus iš ispanų kalbos – „Peliūkščiu“. Berniukai geriausi draugai buvo visada, kiek tik gali save prisiminti. „Mes vienas kitą vadinam pusbroliais, nes visą laiką būdavom drauge“, – sako Tinis. Nė vienas iš berniukų nelanko mokyklos ir abu neturi tėvų.

Su berniukais E. Grisworld susitiko apleistame name. Vyras su viena koja ruošė jiems valgyti, o jiedu man pasakojo apie savo gyvenimą, žmogžudystes ir vagystes.

Tinis pasakoja apie praeitos savaitės įvykius. Berniukai kaip visada sėdo į taksi automobilį, vairuojamą gerai pažįstamo vyro, kuris dažnai juos veža vykdyti nusikaltimų. Berniukai visada vadovaujasi savo bosų instrukcijomis. Jie pasakė taksi vairuotojui adresą – centrinis Medeljino bankas, kuriame berniukai tikisi rasti savo auką, verslininką, už kurio žmogžudystę jau sumokėta. „Mes jį sekėme, – sako Tinis. – Stebėjome jį ilgą laiką“. Berniukas sako, kad kiekvieną kartą „dirbdamas“ labai jaudinasi, todėl dažnai vartoja kokainą ar raminamuosius vaistus. „Mano dreba rankos, – sako jis. – Todėl jas turiu laikyti kišenėse“.

Tinio kišenėje gulėjo užtaisytas ginklas, kurį jis vadina „8“. Verslininkas išėjo iš banko su lagaminėliu rankoje. Tinis su Peliūkščiu jį sekė iš paskos. Netikėtai jie sučiupo vyriškį. Peliūkštis sako: „Jis išsigando. Pradėjo šaukti. „Pusbrolis“ šovė jam į galvą iš už nugaros.“ Berniukai griebė lagaminėlį ir nubėgo į jų laukiantį taksi automobilį. Jiems buvo pažadėta po 300 dolerių už žmogžudystę ir lagaminėlio pagrobimą. Jie žinojo, kad lagaminėlio viduje daug pinigų, bet net nepažiūrėjo kiek, nes tikėjosi didelio atlygio. Tačiau berniukas buvo sumokėta tik po 25 dolerius.

Vargingiausiuose Medeljino rajonuose daug žmonių gyvena iš žmogžudysčių dar nuo Pablo Escobaro laikų. Šiais laikais žmogžudystes užsako ne vien mafija. Paprasti kolumbiečiai užsako žmogžudystes, kurios kainuoja vidutiniškai 250 dolerių. Žmogžudystės užsakomos dėl keršto, skolų, neteisybės darbe, neištikimybės ir kitokių priežasčių. Kaina taip pat priklauso nuo rizikingumo. Kai kurios žmogžudystės kainuoja ir kelis tūkstančius dolerių.

Norint užsakyti žmogaus nužudymą tereikia susirasti vietinį mafijos bosą, nurodyti jam auką ir sumokėti. Mafijos bosas suras berniukus ir sumokės jiems nedidelę dalį. Per pastaruosius metus žymiai sumažėjo samdomų žmogžudžių amžius ir žmogžudysčių kaina. 1989 metais priimtas mažamečių įstatymas, siekiant apsaugoti vaikus nuo pakliuvimo į suaugusiųjų kalėjimus ir norint užtikrinti, kad mažamečiai nusikaltėliai atsidurs perauklėjimo centruose, sukūrė įstatymų spragą, leidžiančią vaikams iki 18 metų žudyti nebaudžiamiems. Policijos pričiupti jaunieji nusikaltėliai, deja, atsiduria ne perauklėjimo centruose, o vėl gatvėse. Įstatymas laukia pataisų Kolumbijos kongrese, bet kol neįvyko prezidento rinkimai, jis nebus svarstomas.

„New York Times“ žurnalistė Eliza Griswold tokia situacija Kolumbijoje susidomėjo dar 1995 metais, kai keliaudama po Kolumbiją susipažino su fotografu Paulu Smithu, kuris gyvena Medeljine. Jo draugas buvo nužudytas jauno samdomo žudiko, kuris iki savo gyvenimo pabaigos, 17 metų, nužudė daugiau nei 30 žmonių.

Neseniai grįžusi į Medeljiną žurnalistė nuvyko į nepilnamečių pataisos namus: „La Foresta“, kurioje jauni nusikaltėliai laikomi 15 dienų ir „La Pola“ – pataisos namus, kuriuose nepilnamečiai laikomi ilgą laiką. Pirmas nusikaltėlis, su kuriuo susitiko E. Griswold buvo ką tik 18 metų sulaukęs vaikinas su Kurto Cobaino nuotrauka ant marškinėlių. Jis sutiko papasakoti apie savo „darbą“. „Daug kas galvoja, kad žudymas sukelia siaubingus jausmus, nes matai aukos išgąstį ir baimę. Bet taip nėra. Tiesiog darai savo darbą ir nieko nejauti“, – sako jis.

Adolfo Hoyos, Kolumbijos žurnalistas, E. Griswol ir fotografą Paulą Smithą sutiko nusivesti į skurdžius Medeljino rajonus ir supažindinti su vietinės mafijos bosais. Po ilgų įkalbinėjimų jie sutiko pasikalbėti. Du mafijos bosai. Abu ką tik sulaukę dvidešimties. Jie ilgai ginčijosi tarpusavyje ar supažindinti žurnalistę su vaikais, kuriuos jie samdo žmogžudystėms, bet galiausiai sutiko prabilti ir patys, su sąlyga, kad jų niekas nefotografuos.

Tinis pasakoja, kad laisvu nuo „darbo“ metu jis labai mėgsta žaisti futbolą ir biliardą. Jis gyvena tik savo rajone ir iš jo stengiasi neeiti. Rajone dvidešimt „blokų“. Tai visas Tinio pasaulis. „Mes nežudome šiaip sau. Jei kažkas vagia iš kaimynų, reikia jį pamokyti“, – sako Tinis ir sutinka, kad kažkas gali užsakyti ir jo žmogžudystę. „Mano mirtis bus tokia pat kaip ir kitų. Elgiuosi blogai ir mane gali nužudyti. Bet juk nė vienas žmogus nežino, kada jis mirs“, – sako Tinis, rūkydamas marihuaną.

2 dalis