Žemė kadaise turėjo du mėnulius?

Visais laikais žmonės laikė, kad Žemė turi vieną palydovą – Menulį. Ir tik neseniai atsirado lidijimų apie tai, kad Mėnulis – ne vienintelis gamtinis mūsų planetos palydovas. Senovės mituose galima aptikti informaciją apie kažkokio kosminio kūno kritimą į Žemę. Kai kurie tyrinėtojai įžvelgia šiame įvykyje legendinės Atlantidos paslapties įminimą.

 

Argentonos šiaurėje yra vietovė Kampo del Sjelo – „Dangaus laukas“. Šis pavadinimas primena seną indėnų legendą, pasakojančią apie tai, kad šioje vietoje nukrito iš dangaus paslaptingas ugninis kamuolys. Senos kronikos tvirtina, kad ispanų konkistadorai rado Kampo del Sjelo vietovėje didžiulį geležies luitą, kurį panaudojo kardų ir iečių gamybai.

 

1576 metais ispanas Ermanas Meksika de Miravalis pelkėtose Gran Čako žemumose, už 500 mylių į šiaurę nuo Santa Fe, aptiko kitą geležinį luitą. Po to ispanas dar keturi kartus lankė tą vietą ir atskeldavo nuo luito nedidelius gabalus įvairioms reikmėms. Penktą ir paskutinę ekspediciją prie luito organizavo donas Rubinas de Selisas 1783 metais. Jis apytikriai įvertino objekto masę penkiolika tonų. Luito detalaus aprašymo neišliko ir daugiau jo niekas nematė, nors ieškota jo ne vieną kartą ir iki šiol idėja atrasti šį daiktą audrina nuotykių irškotojų vaizduotę.

 

1803 metais Kampo del Sjelo apylinkėse buvo atsitiktinai aptiktas maždaug toną sveriantis meteoritas. Didžiausias jo fragmentas, maždaug 635 kg, buvo atgabentas į Buenos Aires, o vėliau jį įsigijo anglas seras Vudbainas Derišas ir padovanojo Britų muziejui, kur jis iki šiol puikuojasi ant postamento priešais įėjimą į muziejų. Dalis luito paviršiaus specialiai nušlifuota, kad matytųsi metalo struktūra su taip vadinamomis „Vidmanšteteno figūromis“, kurios liudija apie objekto nežemišką kilmę. Kiti meteorito fragmentai prarasti.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

O vietovės apylinkėse iki šiol aptinkami meteoritai ir keisti metaliniai fragmentai, kurių masė nuo kelių kilogramų iki kelių tonų. Didžiausias svėrė 33,4 tonos. Jį surado 1980 metais netoli Gansedo miestelio. Amerikiečių meteoritų tyrinėtojas Robertas Hagas norėjo įsigyti šį fragmentą, kad išsivežtų į JAV, bet Argentinos valdžia tam pasipriešino. Šiuo metu šis meteoritas laikomas antru pagal dydį tarp visų aptiktų Žemėje – po taip vadinamo „Hobo meteorito“, kuris sveria apie 60 tonų.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Nepaprastai daug meteoritų, surastų palyginti nedideliame plote, liudija, kad prieš kelis tūkstančius metų virš Žemės nulijo tikras meteoritų lietus. Apie tai, neskaitant pačių geležinių kūnų aptikimo, liudija daugybė kraterių Kampo del Sjelo rajone. „Meteoritų laukas“ turi elipsės formą, išsitempęs 17 km į ilgį ir 6 km į plotį. Didžiausias krateris – Laguna Negra, jo skersmuo 115 metrų, o gylis – daugiau kaip 2 metrai.

 

Kampo del Sjelo radiniais ir legendomis 1961 metais susidomėjo amerikiečių mokslininkas iš Kolumbijos universiteto V. Kesidis. Jo surengtų tyrimų metu buvo surasta daugybė smulkių metalinių meteoritų, taip vadinamų heksaderitų, kurių sudėtis – praktiškai gryna geležis. Mokslininkas atkreipė dėmesį į keistą faktą – paprastai sprogstant stambiam meteoritui atmosferoje jo nuolaužos krenta, išsisklaidydamos elipse, kurios maksimalus skersmuo yra apie 1600 metrų. O Kampo del Sjeloje skersmens ilgis – 17 km!

 

Paskelbtos pirmosios Kesidžio tyrimų išvados sukėlė sensaciją. Pas jį tuojau pat prisistatė šimtai savanorių pagalbininkų. Jų surengtų paieškų metu nauji meteoritinės geležies fragmentai buvo aptikti netgi už 75 km nuo minėtosios vietovės.

 

Galutinė išvada, kurią padarė Kesidžio ekspedicija, buvo tokia: didžiulis meteoritas nukrito ant Žemės ne iš aplink Saulę besidriekiančios orbitos. Iki kritimo šis dangaus kūnas sukosi elipsine orbita aplink Žemę, palaipsniui prie jos artėdamas. T.y., ilgą laiką šis kūnas buvo antras natūralus Žemės palydovas.

 

Pagal šią hipotezę, „mėnulis-2“ palaipsniui artėjo prie Žemės, veikiamas planetos traukos jėgos, kol neperkirto taip vadinamos „Rošė ribos“ ir nesuiro į gabalus. Šie gabalai dar kurį laiką sukosi aplinkžeminėje orbitoje, o paskui įėjo į atmosferą ir iš eilės ėmė kristi ant paviršiaus. Kesidžio pastangomis heksaderitai buvo aptikti netgi už kelių tūkstančių kilometrų į vakarus nuo Kampo del Sjelo, jau Čilės teritorijoje.

 

Kada gi įvyko ši kosminė katastrofa? Aptikto jos vietoje apanglėjusio medžio kelmo – gigantiško gaisro, sukelto meteoritų bombardavimo, rezultato – amžius – apie 5800 metų.

 

Dar prieš kokius 6-7 tūkstančius metų naktiniame mūsų danguje galima buvo matyti du mėnulius. Paskui tikriausiai ir ištiko ta pati katastrofa, apie kurią pasakoja daugelio pasaulio tautų legendos ir mitai: „Žvaigždės krito iš dangaus, braukydamos padangę ugniniu šleifu, žemė riaumojo, drebėjo ir trūkinėjo, purtoma smūgių. Pasaulis griuvo“. Katastrofos pasekme tapo Žemės ašies pokrypis 30-čia laipsnių, tektoniniai poslinkiai ir, galbūt, didelių sausumos plotų užtvindymas. Ir, galbūt, būtent Kampo del Sjelo lygumoje slypi Atlantidos paslapties įminimas?

Rekomenduojami video:


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
nemo

idomiai. bet kodel niekur du menuliai neminimi? ar visokie egiptieciu bei budistu rastai netiksliai iskaityti?

Pikačių.

O may . Labai įdomus straipsnis .

Taip pat skaitykite